Rašytojas Vytautas Jurgis Bubnys buvo reto draugiškumo, tolerancijos, geranoriškumo žmogus, sako literatūros kritikas Petras Bražėnas, o Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė įsitikinusi, kad prie rašytojo palikimo grįš ne tik skaitytojai, bet ir mokslininkai.
„Tai buvo reto draugiškumo, tolerancijos, geranoriškumo žmogus. Rašytojai yra tokie žmonės su emocijomis, kartais hiperbolizuojantys tam tikrus dalykus, Vytautas buvo reto ramumo žmogus, jis visada džiaugėsi kitų žmonių pasiekimais, laimėjimais. Aš iš jo nesu girdėjęs, kad jis apie kitą žmogų ką nors paniekinančiai, sumenkinančiai kalbėtų“, – BNS prisimindamas velionį sakė P.Bražėnas.
„Neteko ne tik mūsų literatūra vieno iš aktyviausių ir drąsiausių savotiškai rašytojų, bet ir labai gražaus, tauraus žmogaus“, – pažymėjo kritikas.
P.Bražėnas sakė, kad apie vieno produktyviausių Lietuvos prozininkų V.J.Bubnio reikšmę literatūrai kalba apdovanojimai, o jis nori priminti ir paliudyti žmogiškąsias rašytojo savybes.
„V.J.Bubnys yra 19–20 romanų parašęs, nekalbant apie kitas knygas, taip pat buvo aktyvus Sąjūdyje, Seimo narys, nors žinau, kad jam nepatiko seimūno dalia, jis kitą kartą nesibalotiravo, bet literatūrai jis buvo ištikimas ir kūriniai eidavo vienas po kito. Apdovanojimai kalba už jo knygas, o aš tiesiog jaučiu pareigą paliudyti, koks jis buvo žmogus“, – kalbėjo literatūros kritikas.
Lietuvos rašytojų sąjunga pranešė, kad šeštadienį po ilgos ir sunkios ligos, eidamas aštuoniasdešimt devintuosius metus, mirė prozininkas, dramaturgas, eseistas, aktyvus Sąjūdžio dalyvis V.J.Bubnys.
V.J.Bubnys gimė 1932 metų rugsėjo 9 dieną Čiudiškiuose, Prienų valsčiuje, baigė Prienų vidurinę mokyklą. 1953–1957 metais studijavo Vilniaus pedagoginio instituto Lituanistikos fakultete, kur įgijo lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo specialybę.
1957–1964 metais buvo Kauno 9-osios vakarinės pamaininės vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas. Nuo 1958 metų – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 1965–1966 metais buvo žurnalo „Moksleivis“ redakcijos vedėjas, 1966–1974 metais vyriausias redaktorius.
Nuo 1981 metų atsidėjo tik kūrybiniam darbui. Aktyviai dalyvavo tautiniame atgimime: 1988 m. buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo ir tarybos narys, 1992–1996 metais – Seimo narys.
Vytautas Jurgis Bubnys savo kūrybą pradėjo skelbti 1953 metais. Pasak Lietuvos rašytojų sąjungos, jis – vienas produktyviausių ir skaitomiausių prozininkų Lietuvoje, parašęs 44 prozos knygas, tarp jų – 19 romanų. Jo kūrinių išversta į daugiau nei 20 kalbų (rusų, čekų, lenkų, latvių, estų, vokiečių ir kitas), keli kūriniai ekranizuoti.
Pažymima, kad su jo apysaka paaugliams „Arberonas“ (išėjo keli leidimai: 1969, 1972, 2009) užaugo ne viena karta, o iš jos motyvais sukurto kino filmo (scenarijų rašė pats autorius) „Maža išpažintis” frazė „Benai, plaukiam į Nidą“ tapo legendinio muzikos festivalio pavadinimu ir daugeliui žiūrovų užsifiksavo atmintyje visam gyvenimui. Rašytojas parašė scenarijų ir pagal savo romaną „Nesėtų rugių žydėjimas“.
Romanas „Balandžio plastėjime“ 2003 metais autoriui pelnė Baltijos Asamblėjos premiją. V.J.Bubnys buvo apdovanotas ir daugybe kitų premijų, tarp jų Žemaitės literatūrine premija, „Varpų“ literatūrine premija, JAV lietuvių tautinės sąjungos 1-ąja premija ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrine premija, Vyriausybės kultūros ir meno premija.
1998 metais rašytojui buvo įteiktas LDK Gedimino ordino Karininko kryžius, o 2002 metais – suteiktas Prienų garbės piliečio vardas.
B.Jonuškaitė: prie V. J. Bubnio palikimo grįš ne tik skaitytojai, bet ir mokslininkai
Prie rašytojo Vytauto Jurgio Bubnio palikimo grįš ne tik skaitytojai, bet ir mokslininkai, sako Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė.
„Manau, kad V.Bubnio talentas ir jo kūryba, anaiptol dar neišgvildenta ir nevisapusiškai literatūrologų suvokta, prie jo gausaus kūrybinio palikimo, esu tikra, sugrįš dar ne tik būsimos skaitytojų kartos, bet ir literatūros mokslininkai atras neištirtas, išminties kupinas jo kūrinių potekstes, simbolius, motyvus, kurie susiję su autoriaus savita metafizika, krikščioniškuoju humanizmu, su išskirtiniu pasaulio suvokimu“, – BNS sakė B.Jonuškaitė.
Rašytoja pažymi, kad rašytojo karjerą sovietmečiu pradėjusiam V.J.Bubniui atkūrus Nepriklausomybę neteko raudonuoti dėl savo kūrinių, jis ir sovietmečiu sugebėjo išsakyti paprasto žmogaus skaudulius, gvildenti lietuvių tautai svarbius istorijos įvykius.
„Ilgus metus V.Bubnį, kaip ir daugelis, pažinojau tik iš jo knygų, bet pradėjusi dirbti Lietuvos rašytojų sąjungoje turėjau garbės pabendrauti su juo ir asmeniškai. Man teko laimė pažinti šį rašytoją paskutiniais jo gyvenimo metais, kai jis buvo kupinas dvasinės ramybės, dėkingumo už buvimą šioje žemėje, kai jį kiekviename žingsnyje lydėjo filosofinė išmintis ir vidinės laisvės pojūtis. Neteko sutikti kito taip skaidriai, taip šviesiai, su tokia stoiška ramybe ir neblėstančiu noru kurti senstančio žmogaus“, – kalbėjo B.Jonuškaitė.
Pasak rašytojos, kalbant apie V.J.Bubnį negalima nepaminėti ir jo žmonos, rašytojos Elenos Kurklietytės. „Jie man buvo tobulas gyvenimo dviese pavyzdys. Du nesumeluotai laimingi žmonės“, – sako B.Jonuškaitė.
„Darna juos lydėjo ne tik kuriant po vienu stogu, važinėjant po visą Lietuvą pristatinėti savo knygų, aptariant kasdienes literatūros, visuomenės, politikos naujienas, bet ir keliaujant po Indiją, ir puoselėjant savo sodyboje gėlynus, daržą, vaismedžius, o paskui gaminant iš tų užsiaugintų gėrybių pikantiškus sveikuoliškus valgius, gardžiąją trauktinę „Bubninę“, – pasakojo B.Jonuškaitė.
„Stebėjau juos ir negalėjau atsigėrėti – tokios meilės ir pagarbos, kokią Vytukas reiškė Elytei, o ji jam, nes tik šitaip jie vienas kitą vadino, iki paskutinio atodūsio, nebuvau lig šiol regėjusi ir kažin, ar dar kada regėsiu. Ir tie pastarieji, jau ligos patale rašytojo praleisti metai, man liks kaip neišdildomas pavyzdys: kaip galima sąmoningai, su begaliniu nuolankumu priimti skirtą kančią ir ramiai, su šypsena keliauti amžinosios šviesos link“, – prisiminė rašytoja.