Rašytojo Jono Laucės dukra Snaigė apie skaudų likimą: „Tai sugriovė visos šeimos gyvenimą“

Snaigė Lauciūtė ir Jonas Laucius (dešinėje) / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Jūratė Ražkovskytė, žurnalui „Legendos“
Publikuota: 2020-06-28 09:00
„Parodomasis spektaklis, kaip naikinami ideologiniai priešai...“ – kaskart prisiminus tėvo rašytojo Jono Laucės (1917–2003) likimą, jo dukrai Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse darbuotojai Snaigei Lauciūtei suspaudžia širdį. Už knygą „Negandų metai“, kuri net nebuvo išspausdinta, rašytojas nuteistas dvejiems metams kalėjimo.

Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.

Knygą, kurią iš pradžių norėjo pavadinti „Žaizdre“, Jonas Laucė rašė patikėjęs Nikitos Chruščiovo skelbiamu politiniu atšilimu. „Mane įkvėpė ir padrąsino lietuviškai pasirodžiusi Aleksandro Solženicyno apysaka „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, – yra pasakojęs rašytojas. – 1971 metais pasiūliau savo kūrinį „Vagai“. Tai buvo lemtinga klaida. Mano romanas pateko į redaktoriaus Kazio Ambraso rankas. Jis ne tik parašė triuškinančią vidinę recenziją, bet ir, manau, apskundė saugumui. 1971-ųjų vidurvasarį mane suėmė.“ 

Knyga, už kurią jūsų tėvas buvo pasodintas, išleista tik 1991 metais. Tada ją ir perskaitėte?
Ne, gerokai anksčiau. Dar moksleivė būdama girdėdavau, kaip tėvas užsidaręs kambaryje spausdina mašinėle. Bet buvo nelabai įdomu, ką jis ten rašo. Aš pamokas ruošdavau svetainėje, prie didelio rašomojo stalo su stalčiumi, – pasidėdavau vadovėlį ant stalo, neva mokausi, o iš tikrųjų pradarytame stalčiuje skaitydavau romanus. Ir tėvų miegamajame, kur tėtis dažnai užsidarydavo rašyti, stovėjo sekreteras. Ko aš ten įlindau, nepamenu, gal rašiklio ar popieriaus. Žiūriu, sekretere – krūvelė lapų, spausdintas tekstas. Įnikau skaityti. Pamatė tėvas. „Negalima“, – nuvijo. Ach, negalima – tuo labiau radau progą slapčia perskaityti. Taip tapau viena pirmųjų jo knygos skaitytojų. Žinoma, kai ją 1991 metais išspausdino, perskaičiau dar kartą – daug daugiau supratau, nei vaikas būdama. Apie partizanus ir stribus, apie tai, kaip tėvas nuo 1941-ųjų tarnavo Penktajame savisaugos batalione – iš esmės vokiečių pusėje, kariavo Kurše, kaip po Vokietijos kapituliacijos pateko į TSRS kariuomenės nelaisvę ir pabėgo iš jos, kaip jo pusseserės buvo ištremtos į anglių kasyklas, kaip vogė valdininkai... Daug apie tėvo gyvenimą iš tos knygos sužinojau.

Kokį prisimenate tėtį? 

Kaip tais laikais – aukštas. Padžiūvęs. Su labai geru nepiktybišku humoro jausmu. Ir buvo velniškai apsiskaitęs – tikrai galėjai vadinti jį eruditu. Turėjo neįtikėtiną atmintį. Kartą įsitikinau, kaip giliai ir daug žinojo apie religiją. Niekada nebuvau labai tikinti, todėl nesidomėjau nei krikščionybės istorija, nei jos atšakomis. Gerokai vėliau, kai mama jau buvo mirusi, tėtis vienas gyveno Rumšiškėse, o aš nuo 1995-ųjų pradėjau dirbti Lietuvos liaudies buities muziejuje, – tada daugiau pradėjome bendrauti.

Anksčiau mūsų gyvenimai tarsi ėjo lygiagrečiai – tėvai sau, vaikai sau

Anksčiau mūsų gyvenimai tarsi ėjo lygiagrečiai – tėvai sau, vaikai sau. Kai pradėjau dirbti Rumšiškėse ir ne visada norėdavosi grįžti namo į Kauną ar būdavo gražus oras, kartais likdavau nakvoti pas tėvą. Jis gyveno trijų kambarėlių namuke. Vieną vakarą paprašiau paaiškinti apie tikėjimus, konfesijas – pasirodė, kad tėvas informacijos turi be galo, be krašto. Bepasakodamas paminėjo Afganistano puštunus – nieko nepasakiau, bet, prisimenu, pagalvojau: „Nusišneka tėvas. Kokie dar puštunai?“ Gerokai vėliau, kai jau turėjome internetą, atsirado „Google“ vertyklės, norėjau kažkokią frazę išversti į prancūzų kalbą – žiūriu, šalia prancūzų kalbos įrašyta ir puštunų kalba. Oho! Tada supratau, kad tėvas tikrai nenusišnekėjo. Gaila, kad taip pavėluotai mane nustebino.

Antrą kartą nustebau, kai prieš pat tėčio mirtį, 2002 metais, išėjo trečioji jo knyga „Mirštančių dievų kerštas“ – apie kunigaikštį Vytautą. Romane aprašyta, kad į miestą įjojantį Vytautą žmonės pasitiko kelią nubarstę eglišakėmis. Nebepamenu, kuris istorikas atkreipė dėmesį, kad tai – istorinis faktas. Vadinasi, ne viskas tėvo romanuose yra išmislas, kaip aš kažkada jam replikavau: „Tu turbūt ten viską išgalvojai... Kas gi gali žinoti, kaip buvo prieš penkis ar šešis šimtus metų.“ Tėtis tada tik tarstelėjo, kad tikrai ne viską išgalvojo – daug ką prisiminė iš tų laikų, kai studijavo ir ateidavo skaityti knygų bei istorinių dokumentų į Vilniaus universiteto archyvą.

Jonas Laucius su žmona
Jonas Laucius su žmona

Tėvas kada nors pasakojo savo istoriją?
Tiesą sakant, aš neklausinėjau apie tai nei tėvo, nei mamos. Jaučiau, kad jiems nemalonu, vengia šia tema kalbėti. Esu tik kartą tėvo atsargiai užklaususi, kaip ten buvo tose Pravieniškėse, kur jis kalėjo. Žiniasklaida vis pasakodavo, kiek ten smurto ir dedovščinos buvo sovietiniais laikais... Tėvas atsakė, kad nieko tokio nebuvę, kad rimti nusikaltėliai sėdėję atskirai nuo politinių – tokių kaip jis, įkalinto už antisovietinę veiklą. Jį nuteisė dvejiems metams: metus Pravieniškių kalėjime ir metus priverstinių statybų Kaune. Kalėjime tėvas dirbo baldų gamybos ceche, paskui dirbti į biblioteką jį pasiėmė bibliotekos vedėjas. Antrus metus dirbo statybose Kaune, gyveno statybininkų bendrabutyje.

Tėvą areštavo 1971-aisiais. Mes, vaikai, buvome jau gana dideli

Tėvą areštavo 1971-aisiais. Mes, vaikai, buvome jau gana dideli: sesuo Gabija – devyniolikos, studijavo Kaune, Juozo Naujalio muzikos akademijoje, aš lankiau aštuntą klasę, o devyneriais metais jaunesnis brolis Edividas, atrodo, buvo pirmokas. Buvo prasidėjusios moksleivių atostogos, turbūt birželio pradžia. Retai nuvažiuodavome į Rokiškio rajoną, į kaimą pas tėčio seserį, o tąkart kaip tik vasarojome pas ją. Vieną saulėtą, gražią dieną, žiūrim, įsuka į kiemą kažkoks gaziukas. Išlipa du juodais kostiumais vilkintys vyrai. Mus, vaikus, nuginė į trobą, kad neklausytume. Tėvas ramiai įsėdo pas tuos vyrus į mašiną. Mamai neleido važiuoti kartu, mes visi kiek vėliau grįžome į Biržus. Namuose jau buvo atlikta krata. Paskui pasklido legendos, kad pas mus rado ir automatų, ir vos ne haubicų...

Man, penkiolikmetei, niekas nieko daug nepasakojo. Tik močiutė kartais apsiverkusi prasitardavo, kas bus tėvui. Kai Vilniuje prasidėjo teisminiai procesai, advokatas pasiūlė mamai išsiskirti. Bet ji nesutiko. Taip niekada jos ir nepaklausiau, ar taip mylėjo tėvą, ar tiesiog tokia stipri buvo.

Snaigė Lauciūtė / Asmeninio archyvo nuotr.
Snaigė Lauciūtė / Asmeninio archyvo nuotr.

Byla ir nuosprendis sužlugdė jį kaip rašytoją ir žmogų?
Kaip rašytoją – gal ne, nors, kas žino, gal jis per gyvenimą būtų parašęs ne tris, o trisdešimt knygų.

Pirmiausia tai sugriovė visos šeimos gyvenimą

Pirmiausia tai sugriovė visos šeimos gyvenimą. Mamą išėdė... Mes tada visi gyvenome Biržuose, tėvai mokytojavo. Tėvas, po karo baigęs tuometinį Pedagoginį institutą Vilniuje, dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Mama Vilniaus universitete buvo baigusi istoriją. Kai tėvą areštavo ir išsivežė, kaimynai pradėjo bijoti net sveikintis, pereidavo į kitą gatvės pusę, kad nereikėtų kalbėtis... Mama dar metus šiaip ne taip iškentė Biržuose. Kadangi buvo pažįstama su tuometiniu pirmuoju Lietuvos liaudies buities muziejaus direktoriumi Vytautu Stanikūnu (jie Biržuose drauge mokytojavo), pasiprašė darbo muziejuje Rumšiškėse. Mama bičiuliui buvo labai dėkinga, kad nepabūgo „liaudies priešo“ žmonos priimti į darbą.

Kai baigėsi bausmės laikas, tėvas dar grįžo į Biržus, nes ten buvome likę aš, jaunesnis brolis ir močiutė, mamos mama. Metus dirbo melioracijos valdyboje šlaitų velėnuotoju – į geresnį darbą bijojo politinį kalinį priimti. Kai pagaliau tėvui pavyko išsikeisti butą, pervažiavo į Rumšiškes. Dirbo staliumi remontininku įvairiose gamyklose. Aš kaip tik buvau baigusi mokyklą, todėl stojau į Kauno politechnikos institutą ir persikėliau į Kauną. Taip baigėsi mūsų Biržų periodas.

Rašytojas Jonas Laucius
Rašytojas Jonas Laucius

Kaip tėvo areštas paveikė jūsų, vaikų, likimus?
Sesę turbūt mažiausiai, nes ji jau gyveno savarankiškai. O man buvo labai negera dar trejus metus mokytis Biržuose, nors tiesiai niekas manęs neužgauliojo, nesityčiojo. Tiesa, buvo viena mokytoja, kuri labai aiškiai rodė, kad manęs nemėgsta. Nebuvau kvaila, gerai mokiausi, bet vis jai kliuvau. Na, ji jautėsi ypatinga, nes jos vyras dirbo tuometiniame Biržų vykdomajame komitete! Tiesa, vairuotoju...

Klasės auklėtojas turėjo perrašyti mano charakteristiką – specialiai pabloginti

Klasės auklėtojas turėjo perrašyti mano charakteristiką – specialiai pabloginti. Tikrai žinojau, kad po mokyklos į jokį universitetą manęs nepriims. Mokytoja tapti, gink Dieve, ir pati nenorėjau – buvau prisižiūrėjusi tėvų darbo: virtinės sąsiuvinių namuose – tėvo viena kupeta, mamos – antra... Stojau į Kauno politechnikos institutą, tapau inžiniere statybininke. Baigusi gavau darbą Kaune, Projektavimo institute. Po nepriklausomybės atkūrimo sustojus pramoninių pastatų statyboms likau be darbo. Mama jau buvo mirusi, tėvą kartais aplankydavau Rumšiškėse ir kartą juokais pasakiau: „Sutiksi savo bičiulį muziejaus direktorių, paklausk, gal kartais reikia labai gudrios statybininkės.“ Netrukus tėvas paskambino: „Netyčia sutikau Stanikūną. Labai gudrios statybininkės jam nereikia, bet ekskursijų vadovei būtų darbo.“ Mokėjau anglų, lenkų, rusų kalbas, todėl kurį laiką vedžiau ekskursijas, paskui perėjau į muziejaus Architektūros skyrių – arčiau tikrosios savo specialybės. Iki šiol kasdien į darbą iš Kauno važiuoju.

Jūsų nevertė pasmerkti tėvo poelgio?
Laimei, ne. Tiesa, dėl tėvo bylos manęs nepriėmė į komjaunimą – aš ir nesiveržiau. Buvau gana apsiskaičiusi, pasipūtusi ir viena pati tokia. Jau vėliau institute, kad negadinčiau visos grupės įvaizdžio, komsorgė primygtinai ragino stoti į komjaunimą. Sutikau, nenorėjau, kad pradėjus daugiau klausinėti išplauktų tėvo istorija.

Niekam nepasakojau apie tėvą, maniau, kad niekas ir nežino

Niekam nepasakojau apie tėvą, maniau, kad niekas ir nežino... Nuo studijų laikų dainavau instituto mišriame chore „Jaunystė“, važinėjome su gastrolėmis po tuometinę Sovietų Sąjungą, po Aziją. Kai jau dirbau Projektavimo institute, paskelbė, kad choras ruošiasi koncertui Vietname – lyg ir socialistinė respublika, bet visgi tolimas užsienis ir dar lėktuvas pakeliui turėjo leistis pasipildyti degalų Pakistane. Tada ir paaiškėjo, kad vis dėlto apie mano praeitį viskas yra žinoma – į užsienį manęs neišleido.
1991-aisiais išėjus tėvo knygai, po dviejų mėnesių mirė mama. Esu tikra, kad nuo patirtų išgyvenimų susirgo kraujo liga, ilgainiui ji išsivystė į vėžį. Mirė būdama 64-erių.

Paskui beveik vienu metu sužinojau ir sesers, ir tėvo diagnozę. Tėvas buvo sveikiausias iš mūsų visų, bet per kažkokią injekciją jį užkrėtė hepatitu C – kepenų vėžiu, nors žmogus niekada nei gėrė, nei rūkė. Sesuo mirė 2001-aisiais, o po kiek daugiau nei metų, būdamas 85-erių, – ir tėvas.

Žurnale „Legendos“ – laiko patikrintos istorijos. Garsiausių asmenybių biografijos ir išpažintys, pasakojimai apie legendomis tapusius daiktus ar reiškinius ir visa tai, ką verta prisiminti.

Naujausi straipsniai