Rašytojas Trentas Daltonas: „Svarbiausia – meilė. Jeigu jos nėra jūsų šeimoje, atraskite ją draugystėje“

Trentas Daltonas / Lyndono Mechielseno nuotr.
Herkus Kaminskas, parengė pagal marymartinbooks.com
Šaltinis: Žmonės
AA

Australų rašytojas Trentas Daltonas nustebino savo fenomenaliu debiutu „Berniukas nuryja visatą“ savosios, JAV ir daugelio kitų šalių skaitytojus, tarp jų – ir Lietuvos. „Berniukas nuryja visatą“ vadinamas geriausiu Australijos dešimtmečio romanu. Visai ką tik lietuviškai pasirodė antras Daltono romanas – „Visi mūsų tviskantys dangūs“.

Abi rašytojo knygas (2019 ir 2021 m.) vertė talentingas vertėjas Povilas Gasiulis, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 

Naujajame romane pasakojama duobkasio dukters Molės istorija. Japonams 1942-aisiais subombardavus Darvino miestą, Molė lieka visiškai viena. Paklausiusi Dangaus patarimo, į daiktamaišį įsidėjusi akmeninę širdį, duotą mamos, ir žemėlapį, mergaitė iškeliauja į Australijos gilumą ieškoti raganiaus, prakeikusio jos šeimą. Molės laukia nuotykių ir mirtinų pavojų kupina odisėja su dviem ekstravagantiškais pakeleiviais – aštrialiežuve aktore ir japonų lakūnu, išsigelbėjusiu iš numušto lėktuvo. 

„Visi mūsų tviskantys dangūs“– dinamiškas ir magiškas romanas, kupinas sąmojo ir nuostabos, pasak autoriaus – tai jo meilės laiškas Australijai.   

Interviu Mary Martin ir fantastui Cameronui Dustingui bestselerio autorius ir pripažintas žurnalistas Trentas Daltonas pasakoja apie nepasotinamą smalsumą, savo įkvėpimo šaltinius – Australijos istoriją, Homero „Odisėją“ ir kitus, prie kurių jį pastūmėjo kūrybingas protas.

Rašydamas pirmąjį romaną „Berniukas nuryja visatą“ įkvėpimo daugiausia sėmėtės iš savo paties gyvenimo. Antrasis irgi parašytas iš asmeninės patirties? 

Taip, tai labai asmeniška istorija, meilės odė mūsų stebuklingai Žemei. Romano pagrindas radosi iš mano slaptų, asmeninių pokalbių su Dangumi. Pamenu, kadaise taip žaisdavau: jausmingai ir kiek mistiškai kalbėdamasis su Dangumi svarbiomis temomis. Paskui supratau, kad tas „Dangus“, su kuriuo kalbėdavau, iš tiesų buvo man artimi, kažkada mylėti ir prarasti žmonės. Kartais Dangus tampa geriausiu draugu, tobulu klausytoju, jis neatsako vien nervingais palinksėjimais ir nejaukiais žvilgsniais, jis atsako griaustiniu ir žaibais.
 
„Visi mūsų tviskantys dangūs“ pagrindinė veikėja – dvylikametė Molė. Kaip manote, ar šią knygą turėtų perskaityti vaikai ir paaugliai? O gal apskritai jauni žmonės?

Būtų puiku, jeigu knygą perskaitytų ir jaunuoliai, kurių jau nepavadinsi nei vaikais, nei paaugliais. Čia jie tikrai atrastų naudingų ir pamokančių dalykų, svarbių pradedant savarankiško gyvenimo kelią. Gyvenime nėra tokių tunelių, kurių pabaigoje nebūtų šviesos. Sunkumai ir negandos žmogaus nesužlugdo, priešingai, sustiprina asmenybę ir užgrūdina charakterį. Niekada neleiskite, kad baimė užkirstų kelią patirti naujų nuotykių. Niekada nebijokite ieškoti atsakymų į svarbius klausimus. Viskas, ko jums tikrai reikia, yra meilė. Jeigu jos nėra jūsų šeimoje, atraskite ją draugystėje.

Trentas Daltonas / Russello Shakespeare'o nuotr.

Molė – stiprus moteriškas personažas. Ar turite mėgstamiausių literatūros herojų moterų?

Šanrožė Džod nėra svarbiausia veikėja Steinbecko „Rūstybės kekėse“, bet jos poelgis knygos pabaigoje – vienas gražiausių ir kilniausių, kokius prisimenu iš visos mano skaitytos literatūros. 

Ši mergina, iš pradžių paviršutiniška ir per daug susirūpinusi savimi, kad kreiptų dėmesį į aplinkinį pasaulį, tampa ypatinga moterimi, gebančia pasiaukoti dėl kitų. Savo poelgiu ji ne tik atperka kaltę, bet ir pamoko mus, kad svarbiausia gyvenime būti geru žmogumi ir savo gerumu dalintis su kitais, kad ir kas nutiktų.

Įpusėjus romaną atėjo mintis, kad jis šiek tiek primena Homero „Odisėją“. Ar tai atsitiktinumas, ar toks ir buvo Jūsų tikslas?

Labai tikslus pastebėjimas. „Odisėja“, ko gero, buvo pirmoji istorija, supažindinusi mane ir tris mano vyresniuosius brolius su pasakojimo menu. Ji įaugo į mano kraują ir rašančios rankos kaulus. Ji nesąmoningai pateko į bendrą pasakojimą – iš čia ir daugybė kliūčių, kurios iškyla romano herojui, ir Molės sutinkami romano veikėjai. Sireną ir jos giesmę, kiklopą Polifemą urve ir taikiuosius lotoso valgytojus, kurie paragavę vaisiaus nebenori grįžti namo. Galbūt tą patį galima pasakyti ir apie heroino vartotojus iš romano „Berniukas nuryja visatą“. Paragavusieji vaisiaus apleidžia namus. Žmogų kartais apima noras nebesirūpinti namais – šis noras senesnis už Homerą. 

 

Trentas Daltonas „Visi mūsų tviskantys dangūs“

Turite daug žinių apie įvairius dalykus – nuo Australijos augmenijos ir Japonijos folkloro iki Antrojo pasaulinio karo technologijų. Ar rašydamas knygą specialiai domėjotės šiomis sritimis?

Taip romane reiškiasi mano kaip žurnalisto patirtis. Geras žurnalistas visų pirma yra atidus klausytojas, be to, jis turi būti smalsus, viskuo domėtis. Kaip dirba širdis, kokia erelio skrydžio trajektorija, koks kvapas tvyrojo ūkiniame pastate Smito gatvėje Darvino mieste 1942-ųjų vasarį. Nesvarbu, į kokią sritį neriate, svarbu nerti giliai. 

Taip atsitiko, kad Darvino miesto bombardavimas man – ne tik vienas dramatiškiausių įvykių šiuolaikinės Australijos istorijoje, bet ir vienas įdomiausių. Pradėjęs juo domėtis, įkritau kaip į „triušio urvą“, ir iki šiol nesugebu ištrūkti iš labirinto. 

Augmenijos ir gyvūnijos stebuklai, kuriuos mato Molė, yra iš mano paties pasivaikščiojimų po Australijos parkus. Aš sustoju ir žaviuosi vabzdžiais, gyvalazdėmis, ragvabaliais ir voratinkliais, kuriais romane žavisi Molė Huk. Man labai patinka jų gamtinis dizainas, lyg matyčiau pirmą kartą, lyg būčiau nusileidęs į keistą rojų iš tolimos planetos ir savo ribotomis smegenimis bandyčiau aprėpti šį žaliąjį pasaulį. Būtent taip magišką Šiaurės Australijos gamtą matė lėktuvo katastrofą patyręs japonų pilotas Jukijas. Jis nėra tikras, kur pateko – ar jis Australijoje, ar Aukštojo dangaus lygumoje?  

Trentas Daltonas savo bunkeryje / Lyndono Mechielseno nuotr.

Knygos veiksmas rutuliojasi 1942-aisiais per Darvino miesto bombardavimą. Romane pasirodo įvairių tautybių veikėjai – aborigenai, japonai, australai. Jums svarbu atspindėti įvairius požiūrius į vaizduojamą įvykį?

Man buvo svarbu perteikti judrią, ribinę atmosferą tos neįprastos vietos, to meto Darvino.  Daugeliu atžvilgiu šis miestas buvo Australijos Laukiniai Vakarai, išsidėstęs šiauriausiame neabejotinai laukinio žemyno taške. Tai daugiatautis miestas, koks įmanomas tik Australijoje.

Graikai, italai, kinai, filipiniečiai, vokiečiai, tailandiečiai, malaiziečiai, darbininkai iš Naujosios Gvinėjos ir Pietų jūros salų, suvaryti į laivus ir atplukdyti dirbti į kraštą, kurį vieni laikė pragaru, o kiti – romu prakvipusiu rojumi, kur kiekvieno laukė darbas, sėkmė, auksas, mirtis ir transformacija. Į Darviną niekas nepakliudavo atsitiktinai. Jie arba bėgo nuo kažko, arba bėgo ten, kad taptų kažkuo kitu. Tai nepaprastai derlinga dirva istorijai kurti.

Kokias knygas skaitote pandemijos metu? 

Bridget Collins „The Binding“, Kate Mildenhall „The Mother Fault“, grupės „Red Hot Chilli Peppers“ bosisto Flea prisiminimų knygą „Acid For The Children“, puikią Andrew Vosso knygą apie regbio lygą „Stuff You May Have Missed“, Andrew Boe „The Truth Hurts“, kurią būtina perskaityti visiems, ką domina BLM Australijoje. Labai apsiskaičiusiame Brisbeno knygų klube man pasiūlė knygą „Stouneris“, parašytą pamiršto genijaus Johno Williamso. Ji geniali, nors ir neturi nieko bendro su marihuana (juokiasi).

Trentas Daltonas / Lyndono Mechielseno nuotr.

„Berniukas nuryja visatą“ planuojama adaptuoti televizijai. Kaip jautėtės išgirdęs naujieną?

Berniukai, apie kuriuos pasakoju knygoje, iš esmės yra mano paties ir mano vyresniųjų brolių atspindžiai. Vienas iš dalykų, visada padėdavęs pabėgti nuo skaudžios realybės, buvo senas „Panasonic“ televizorius, stovėjęs mūsų vaikystės namų Braken Ridže svetainėje.

Jei visata nesipriešins, jeigu popkultūros ir Holivudo dievai leis, galbūt kada nors koks nors vaikas, gyvenantis kažkur Braken Ridžo socialiniame būste, įsijungs televizorių ir pamatys, kaip ekrane rutuliojasi istorija, panaši į jo paties. Jeigu žiūrės atidžiai, o režisieriai bus gerai atlikę savo darbą, jis įmins didžiąją šios knygos paslaptį. Ir viskas bus gerai. Kad ir kaip blogai būtų dabar, taip nebus visada. Taip tiesiog negali būti. Žodžiu, jaučiausi puikiai. 

Ar turite patarimų tiems, kas nori parašyti savo pirmąjį romaną? 

Nė sekundės negalvokite, kad jūsų istorija galbūt jau stovi kažkurioje lentynoje. Kiekviena juoda raidė, parašyta baltame lape, yra vertingesnė pasauliui nei tai, kas buvo iki jos. Niekas iš niekur neatsiranda. Pabaikite, ką pradėjęs. Pirmą juodraštį rašykite iš širdies. Neleiskite klastingoms, bailioms ir melagingoms smegenims pasakyti nė žodžio, kol nepadėsite paskutinio taško. 

Ką ketinate daryti toliau?

Pastaruoju metu leidžiu laiką ramiuose Brisbeno užkampiuose apmąstydamas būsimo romano struktūrą. Vakar ryte kavinėje laukdamas, kol autoservisas atliks mano tojotos apžiūrą, pajutau, kaip per nugarą perbėgo malonus šiurpuliukas. Tai geras ženklas, nes nugara niekada nemeluoja. Smegenys kartais meluoja, o nugara to nesugeba. Ji gali tik reaguoti. Pajutęs tą šiurpuliuką, turi tuoj pat nerti į istorijos „triušio olą“ ir jos nepaleisti. Tad viskas, ką darau, – sėdžiu ramiose vietose lūkuriuodamas šiurpuliuko.  

Parengta pagal marymartinbooks.com

Skaitykite daugiau