Reikia tikėtis, kad anas pasaulis sutvarkytas pagal kitokius dėsnius nei mūsiškis. Priešingu atveju – kaip dvi ponios Zweig Paskutinio teismo dieną dalysis savo sutuoktinį? Juk pats Stefanas Zweigas dar būdamas gyvas neįstengė apsispręsti.
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.
Pirmoji jį mylėjo taip, kad dėl jo paliko privilegijuotą šeimą, vadino save Zweigo našle, išsaugojo jo nuotraukų archyvus ir rankraščius, parašė prisiminimų knygą.
Antroji buvo jo sekretorė, 27 metais jaunesnė meilužė, leidusi rašytojui pasijusti – jo paties žodžiais – karaliumi Dovydu ir kartu su juo savo noru palikusi šį pasaulį.
Aštuoniolika pirmosios santuokos metų ir treji antrosios...
Skyrybų dieną Stefanas siūlė pirmajai žmonai važiuoti pas advokatą ir viską atšaukti, bet nerado šio namuose. Išgelbėjo ją ir jos dukras iš pirmosios santuokos nuo nacių.
Antrosios žmonos dukterėčia Eva Altmann – beje, rugpjūtį jai sukanka 91-i – tapo jo turto paveldėtoja (savo vaikų rašytojas neturėjo).
Viena buvo apsikrikštijusi žydė, kita – savosios tautos atstovė. Išties prireiks karaliaus Saliamono išminties padalyti šį vieną vyrą tarp dviejų nepaprastai jį mylėjusių moterų. Bet tam ir dangus, kad ten priimami sprendimai būtų teisingesni nei žemiškieji.
Nepažįstamosios laiškas
Friederike (kartais rašoma Friderike ar net Fridericke) Burger gimė pasakiškame mieste Vienoje, dar Austrijos-Vengrijos imperijoje, pasakišku laiku, kai atrodė, kad pasaulis nesustabdomai siekia pažangos ir toliau bus tik geriau, draugiškoje, mylinčioje šeimoje. Jaunylė iš septynių vaikų. Viena pirmųjų Vienos universiteto studenčių – rengėsi tapti prancūzų ir vokiečių literatūros mokytoja.
Romanas su penkeriais metais vyresniu Teisės fakulteto studentu Felixu Edleriu von Winternitzu irgi buvo – sakykime taip – sėkmingas, nors ne visai paprastas. Felixas buvo katalikas, jo kilmingas tėvas dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, Friederike – žydė, nors irgi iš iš itin aukštas pareigas mieste turėjusios šeimos. Antra vertus, to meto Vienos aukštesnioji vidurinė klasė šiek tiek pro pirštus žiūrėjo į tikėjimo klausimus – 1905 metų rugsėjo 27-ąją apsikrikštijusi Friederike ištekėjo už mylimo vyro. Po poros metų šeima susilaukė pirmagimės Alexios Elizabeth, arba tiesiog Alix. Uošvis – rašytojų ir žurnalistų sąjungos „Concordia“ prezidentas – padėjo Friederike išspausdinti pirmuosius apsakymus ir romanus.
Jai pasisekė – retas atvejis, kad šeima neprieštarautų žmonos ir mamos kūrybiniams bandymams. Antra vertus, tokiu dosnumu Felixas turėjo ką išpirkti – Alix buvo metai, kai Friederike užklupo vyrą kitos moters glėbyje. Įsižeidusi moteris paliko mažylę su aukle ir patraukė į „Stelzer“ viešbutį, kur tą vakarą koncertavo jos mėgstamas aktorius ir dainininkas Alexanderis Girardi. Čia pirmąkart ir pamatė jau garsų poetą Stefaną Zweigą.
Meilė negimė iš pirmo žvilgsnio. Juolab tąkart (ir vėliau – ne sykį) Friederike atleido sutuoktiniui. 1910 metų vasario 18-ąją pora susilaukė dar vienos dukters – Susanos. Mergytė turėjo įgimtą medžiagų apykaitos ligą ir visi rūpesčiai gulė ant moters pečių: ji dėstė licėjuje, podraug stengdamasi rašyti ir redaguoti naujus tekstus. „Mano meilė ir prisirišimas prie geraširdžio, nors ir bevalio vyro nė kiek nepasikeitė, – rašė ji dienoraštyje. – Tiesiog lioviausi tikėtis jo paramos.“
1912-aisiais draugas padovanojo jai prancūziškai rašančio belgų poeto Émile’io Verhaereno eilių knygą. Perskaičiusi ir sužavėta ne tik subtilios poezijos, bet ir Zweigo vertimo, ponia Winternitz nusiuntė jam laišką be parašo. Skaitytas siužetas? Na, taip – kaip tik ši istorija tapo populiariausio Stefano Zweigo romano „Nepažįstamosios laiškas“ pagrindu, o Friederike tekstas jame cituojamas kone pažodžiui.
Rašytojas atsakė iki pareikalavimo, po kurio laiko nepažįstamoji įgijo vardą ir adresą ir netrukus Stefanas atvežė jai į namus pasirašytą apsakymų rinkinį. „Geras pokalbis su protinga, labai subtilia moterimi, – rašė jis dienoraštyje apie šį susitikimą. – Virpėjau iš jaudulio, matydamas ją pasilenkusią prie išblyškusio sergančio vaiko. Sunku įsivaizduoti švelnesnę būtybę. Širdies tyrumas paverčia ją didžia.“
Rašytojas pakvietė Friederike į Hamburgą, į pjesės „Namelis prie jūros“ premjerą. Vėliau – į Liubeką – švęsti savo gimtadienio. Tada jie ir tapo meilužiais – kaip sakė pati Friederike, Liubeke ji pamiršusi kasdienį gyvenimą. (Nacių slaptoji policija išparceliavo Friederike turtą: santaupas, vertybinius popierius, papuošalus, paveikslus, 600 bibliotekos tomų, daugybę rankraščių. Tačiau Zweigo laiškai puikiai išliko – bėgdama iš Austrijos jos dukra Alix įsigudrino juos gerai paslėpti – ir yra išleisti. Ačiū Dievui, kad bent du šios istorijos herojai – rašytojai, vertinę epistolinį žanrą, rašę dienoraščius, memuarus ir kaip įmanydami dokumentavę epochą ir savo gyvenimą.)
Širdies nerimas
Pirmojo pasaulinio karo metais Friederike keliskart per savaitę dirbo gailestingąja seserimi. Nebegyveno su Felixu, nors formaliai tebebuvo jo žmona: katalikiškoje Austrijos-Vengrijos imperijoje skyrybos buvo beveik neįmanomos. Išsiskirti pavyko tik po kelerių metų, jau stojus respublikai, bet biurokratinių trukdžių iškamuota moteris net nepajėgė atvykti į savo naujos santuokos registraciją Vienos rotušėje 1920-aisiais. Už nuotaką „taip“ ištarė austrų poetas Felixas Braunas. Rašytojas Thomas Mannas padovanojo jaunavedžiams romano „Mirtis Venecijoje“ rankraštį, papildžiusį ir taip didžiulę Zweigo kolekciją.
Kelerius laimingus metus jaunavedžių pora praleido Stefano namuose Zalcburge. Friederike, nors buvo pripažinta rašytoja ir žurnalistė, rūpinosi vyro ir jo draugų kūryba ir beveik neberašė pati. Bet miglos kaupėsi virš visos Europos ir virš jaukaus namuko Kapucinų kalvos šlaite. 1934 metais, traukdamasis nuo nacizmo, Zweigas persikėlė į Didžiąją Britaniją ir beveik nebesirodė Austrijoje. Friederike su dukromis liko Zalcburge viena. O galiausiai ir gyventi nebebuvo kur – į Austriją įžengė Hitleris ir visai šeimai teko bėgti į Londoną, vėliau į Paryžių, Lisaboną ir Ameriką. Pakeliui buvo prarastas ir šeimos statusas.
„Lemtingieji 1938 metai išskyrė mus su Stefanu, – rašo Friederike memuaruose. – Mirė anyta – mes buvome labai artimos ir mylėjome viena kitą. Tomis liūdnomis dienomis Stefanas mane labai palaikė. Bet po jo motinos mirties nutiko tai, ko labai bijojau. Jis pareiškė norįs būti laisvas, nors ir patikino neketinąs darkart vesti.“
Laisvė vadinosi Charlotte Altmann ir turėjo žemišką rašytojo sekretorės pavidalą. Pati Friederike atvedė 26 metais jaunesnę konkurentę į namus – ne itin išvaizdi jauna mergina puikiai spausdino. Išsaugojusi gerą figūrą ir dailią išvaizdą, rašytoja ir Zweigo pagalbininkė Friederike tiesiog neįsivaizdavo, kad jos vyras gali susižavėti liesa, sukumpusia, nesveikos veido spalvos būtybe, kurią užtarė Pabėgėlių reikalų komitetas. Ką ji galėjo išmanyti, be savo rašomosios mašinėlės?! Ir ką duoti Zweigui?!
Užklupta meilės nusikaltimo įkarštyje būtybė atsiprašinėjo garbiosios ponios Zweig ir vadino nutikimą nelemtu atsitiktinumu. Tą patį sakė ir Stefanas, tačiau atleisti meiliai Lotte pramintos sekretorės neketino: kiekvieną rytą punktuali pilka pelytė šmurkštelėdavo į rašytojo kabinetą ir visą dieną būdavo girdėti rašomosios mašinėlė barbenimas. Po tiesaus Friederike reikalavimo pakeisti Lotte ir ne mažiau tiesaus Zweigo „ne“ išdidi moteris nebegalėjo taikstytis su tokiu trikampiu. Visada mirtinai bijojęs senatvės Stefanas mėgo Biblijos pasakojimą apie karalių Dovydą ir cituodavo „Giesmių giesmę“ apie sužadėtinę, kurios lūpos varva kaip korys ir po kurios liežuviu yra medus ir pienas.
Bent jau trumpuoju laikotarpiu (ilgojo kai kurie šios istorijos herojai tiesiog neturėjo) penkiasdešimt pralaimi dvidešimt šešeriems. Ir 1938 metų lapkričio 23-iąją teismo sprendimu ponas ir ponia Zweigai nustojo būti vyru ir žmona. Tiesa, rašytojas paprašė Friederike pasilikti jo pavardę kaip paskutinę juos siejančią giją. O į pagrįstą klausimą, negi dabar pasaulyje bus dvi ponios Zweig, skėstelėjo rankomis: girdi, Lotte – likimo dovana jam ir stebuklo viltis. Vis dėlto jis negailestingai blaškėsi tarp dviejų ugnių – kaip minėjome, paskutinę dieną rengėsi anuliuoti skyrybas, tačiau nerado namie advokato.
Karaliaus Dovydo pabaiga
Išsiskirti – nereiškia nebemylėti ir juolab nesirūpinti. Stefanas suvedė Friederike su amerikiečių žurnalistu Varianu Fry – Prancūzijos Chiune Sugihara, išgelbėjusiu 2000–4000 žydų. Fry parūpino poniai Zweig, jos dukterims ir jų vyrams gyvybę gelbstinčias vizas į Lisaboną, o iš ten penketas sugebėjo išplaukti garlaiviu į Niujorką, kur jau seniau buvo išvykęs ir Zweigas su Lotte.
Niujorke buvę sutuoktiniai toliau palaikė ryšius, o 1941-ųjų vasarą net apsigyveno viename name Osiningo mieste. Remdamasis Friederike diktuojamais prisiminimais, Zweigas parašė ir šiandien mirtinai aktualius memuarus – epochos dokumentą, pražuvusios Europos metraštį, autobiografiją – „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“.
Hitlerio veržimasis į Vakarus jau seniai buvo tapęs asmeniniu rašytojo kryžiaus keliu ir siaubu, gynusiu jį iš Zalcburgo į Londoną, Batą, Niujorką ir paskutinę stotelę – Braziliją. Petropolis – daugiausia senų vokiečių gyvenamas kurortinis miestelis 68 kilometrai nuo Rio de Žaneiro – tapo paskutiniu pabėgimo tašku. Nebebuvo kur toliau trauktis nuo košmaro, pasiglemžusio jo pažinotą pasaulį. „Tas palaimingas ir patiklus tikėjimas protu – kad jis paskutinę akimirką užkirs kelią beprotybei – buvo vienintelė mūsų kaltė“, – rašė jis „Vakarykščiame pasaulyje“, baigtame visai prieš mirtį.
Kurį laiką Zweigas dar laikėsi – vaikščiojo, vedžiojo šunį, džiaugėsi, kad gyvenimas Petropolyje palyginti patogus, kaimynai draugiški, o pievutėje prieš namus ganosi asiliukai. Kitaip nei dauguma karo pabėgėlių, jis buvo ganėtinai pasiturintis: jo romanai ir ypač didžiųjų žmonių biografijos buvo leidžiami ir Antrojo pasaulinio karo metais bei aktualūs net Naujajame Pasaulyje. Bet paskutinis darbas buvo baigtas, nusivylimas žmonija – begalinis, vidinė tapatybės ir vyriškumo krizė – nesuvokiama. Po Perl Harboro ir Singapūro žlugimo Zweigui pasirodė, kad blogis galutinai užvaldė pasaulį, taigi nebėra prasmės gyventi.
„Likimo neapgausi – karaliaus Dovydo iš manęs neišėjo. Viskas baigta, aš – nebe meilužis. Visos mano mintys – apie tave“, – rašė jis viename iš laiškų Friederike. Susirašinėjo jie daug – visai kaip jaunystėje. Viename iš paskutinių vokų, išsiųstų dieną prieš mirtį, buvo įdėta brangi dovana – Mozarto dainos „Žibuoklė“ partitūra.
Neviltis ir depresija pasirodė stipresnės už žmogų ir 1942 metų vasario 23–24 dienomis visų šalių, kuriose dar buvo laisvoji spauda, laikraščiuose pasirodė legendinė nuotrauka – lovoje apsikabinę negyvi Stefanas ir Lotte. Tądien naujienas iš Rytų fronto ir reportažus iš Šiaurės Afrikos užgožė žinutė: „Šešiasdešimtmetis rašytojas ir jo jauna žmona kartu išeina iš gyvenimo. Didis žmogus nepakėlė barbariškos epochos, jo mylimoji nepanoro likti viena.“ Kai kurie biografai įsitikinę, kad į melancholiją linkusi Lotte skatino tokį vyro sprendimą.
Prieš mirtį – vasario 22-ąją – jie su Lotte išgėrė ilgai kauptų migdomųjų, rašytojas parašė 21 laišką. Vienas kaip visada buvo skirtas Friederike. Kitas – padėka Rio de Žaneiro gubernatoriui už svetingumą (už jį atsilygino ir puikia knyga „Brazilija – ateities šalis“ („Brazil: A Land of the Future“). Trečiame – nurodymai, kaip rūpintis jo šunimi.
Likusi korespondencija adresuota artimiesiems, draugams ir leidėjams. Rašytojas visada buvo tvarkingas it sąskaitininkas: 2014 metais net išleista jo 1941–1942 metų telefonų knyga ir užrašinė – neįkainojamas dokumentas biografams ir visiems besidomintiems epocha. Namuose Petropolyje, kur jis praleido vos penkis mėnesius, šiandien veikia kultūros centras ir muziejus, pavadintas Stefano Zweigo namais („Casa Stefan Zweig“). O pats rašytojas ir ištikimoji Lotte palaidoti miesto kapinėse. Kita ištikimoji – pirmoji ponia Zweig, nugyvenusi ilgą gyvenimą, mirė 88-erių, sulaukusi dukrų senatvės ir anūkų brandos, ilsisi Stamforde, Amerikoje.