Konkurencijos nejaučiantis jaunosios kartos rašytojas Rokas Hasenaitis, po metų išleidęs jau antrąją savo knygą „Giliau akių“, toliau plėtoja vidinių žmogaus išgyvenimų temą.
Autorius su skaitytojais dalijasi kiekvienam žmogui aktualiomis idėjomis apie jausmus bei tarpusavio supratimą. Šį kartą rašytojas suartina skaitytoją su konkrečių veikėjų išgyvenimais, naujoje knygoje perteikdamas mintį per skirtingų ir savaip dramatiškų personažų prizmę. „Kas tas žmogus bebūtų, ar uoste mylimosios laukiantis vyras, ar kaimo glūdumoje tik su šuniu gyvenantis senolis – abu taip pat kenčia, taip pat liūdi ir taip pat myli“, – teigia Rokas.
Kas paskatino parašyti antrąją knygą?
Turbūt nebuvo vieno, itin ryškaus skatinančio veiksnio. Dar užsiimant pirmosios knygos platinimo darbais, pradėjo gimti tekstai antrajam kūriniui. Ilgainiui jų vis daugėjo, tad didelių svarstymų ar abejonių dėl antrosios knygos pasirodymo išties neturėjau.
Kiek laiko praėjo nuo idėjos gimimo iki jos įgyvendinimo?
Proceso eiga truko beveik tiek pat, kiek ir pirmosios knygos. Galvoje užgimdavo idėjos, kurias aprašydavau. Knygos struktūra gana panaši į pirmosios. Galbūt kiek skiriasi turinys, tekstų apimtis, tačiau apskritai kūriniai atliepia analogiškas problemas. Nenoriu pernelyg mistifikuoti kūrinio rašymo proceso, tačiau abiejų knygų istorijos man į galvą ateidavo tarsi vizijos, pavyzdžiui, istorija apie kalėjime sėdintį žmogų, kuris trokšta skaityti.
Kas paskatino kurti apie jauno žmogaus išgyvenimus?
Sakyčiau, jog aš pats bei mano aplinka. Manau, neįmanoma pabėgti nuo savo kasdienybės, žmonių, kurie tave supa, ar veiklos, kuria užsiimi. Būtent tai, formuoja ir kūrybos foną, nuotaiką. Tiesa, knygoje yra ir nemažai tekstų, kurių veikėjai jau suaugę, brandūs asmenys. Kita vertus, juos išgalvojau pats, tad galima teigti, kad mane ir juos skiria tik literatūrinės detalės – amžius bei išvaizda, o ne jausmų ar išgyvenimų būsenos.
Rašėte ir apie patirtus asmeninius savo išgyvenimus?
Yra keli veikėjai, kuriuose mačiau realius prototipus, inspiravusius vienam ar kitam tekstui, eilėraščiui. Apie patirtus išgyvenimus rašiau, tačiau bandžiau juos perteikti kita forma, kitu pavidalu. Kaip ir minėjau, tikriausiai nuo savęs pabėgti neįmanoma, tad asmeninio emocinio indėlio kūrinyje taip pat yra.
Kokią pagrindinę žinutę siunčiate skaitytojui?
Iš tikrųjų žinučių šiame kūrinyje gali būti ne viena, visgi labiausiai išskirčiau tai, ką atspindi ir jūsų portalo bei žurnalo devizas. „Visi mes žmonės“ – viena vertus, tai banalu, tačiau taip fundamentalu ir amžina. Kas tas žmogus bebūtų, ar uoste mylimosios laukiantis vyras, ar kaimo glūdumoje tik su šuniu gyvenantis senolis – abu taip pat kenčia, taip pat liūdi ir taip pat myli. Nesvarbu, jog skiriasi jų gyvenamoji vieta, praeitis, likimo vingiai, bet jie abu tėra žmonės, trokštantys gilaus, į sielą smingančio žvilgsnio.
Kokią skaitytojų auditoriją norite pasiekti?
Atsakant trumpai, plačią. Viena yra, kai skaitytojas pajaučia, ką savo kūriniu nori perduoti autorius, bet visai kas kita pasiimti iš knygos ką nors asmeniško, pritaikomo sau. Būtent to ateityje ir norėčiau, kad, nepaisant amžiaus ar lyties, skaitantys mano knygas iš jų gautų tai, kas jiems patiems yra brangu, kas juos paliečia.
Esate jaunas kurėjas, ar jaučiate didelę konkurenciją iš vyresnio amžiaus kolegų?
Nepasakyčiau, jog jaučiu konkurenciją. Dažniausiai asmeniškai tenka bendrauti būtent su savo ar panašaus amžiaus kolegomis, tad už vienas kito kūrinius pasidžiaugiame. Neabejoju, jog daugiau susidūrus su vyresniais autoriais, taip pat jokios arogancijos, atgrasumo ar konkurencijos nesijaustų. Žavu, kad apskritai šiandien lietuvių literatūra mūsų šalyje yra pasiekusi savo zenitą – žmonės skaito ją net daugiau nei verstinę, tas tikrai džiugina. Veikimo laukas labai platus – tiek grožinėje, tiek negrožinėje literatūroje, tiek poezijoje yra puikių autorių, tad smagu, kad kiekvienas gali atrasti savo nišą bei skaitytoją. Tiesa, kartais tenka išgirsti replikų, jog knygai parašyti reikalinga amžiaus branda, nueitas gyvenimo kelias. Be abejo, tos replikos būna abstrakčios, o ne adresuotos kam nors konkrečiai. Visgi, mano nuomone, amžius nėra kertinis rodiklis knygos parašymo klausimu.
Kaip jūsų šeima žiūri į pasirinktą profesiją?
Jokio spaudimo nei iš artimųjų, nei iš draugų tikrai nejaučiu. Stengiuosi apie knygos leidimą pasakyti tik tada, kai ji jau būna baigta, o daugelis sužino apskritai tik tada, kai kūrinys atsiranda prekyboje. Turbūt dėl to spaudimo ir nesulaukiu, nes nenoriu pernelyg dalintis tuo, kol dar vyksta procesas.
Ir pabaigai noriu skaitytojams palinkėti nebijoti gilaus, į juos krentančio žvilgsnio bei neabejoti savimi pačiais, o kartu ir patiems dažniau stengtis žvelgti giliau. Giliau daug ko - tiek kitų, tiek savęs pačių. Ne veltui vienas iš knygos tekstų baigiasi šiais žodžiais: „Pažvelk giliau raudojančių ir miršančių žmonių. Pažvelk giliau nekalto vaiko sielos klystkelių – baltų, šviesių. Pažvelk, nors kartą man, prašau, giliau akių.“