20-ties metų knygą „Svajonės, siekiančios dangų“ parašęs mados ir dizaino studentas Rokas Hasenaitis įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus turi drąsiai svajoti, nes troškimai visada išsipildo. Įkvėpimo skandalingoms temoms, dramatiškiems veikėjams ir skirtingų stilių tekstams jaunasis rašytojas neieškojo. „Tikriausiai pats likimas gyvenimiškas kortas savo žaidėjams išdalina taip, kad kiekvienas su jomis galėtų sužaisti geriausią įmanomą partiją“, – mąsto Rokas.
Papasakok apie save. Kaip kilo idėja parašyti „Svajonės, siekiančios dangų“ knygą?
Esu Rokas Hasenaitis, 3-čio kurso mados dizaino studentas iš Kauno. Prieš dvejus metus baigiau VDU „Rasos“ gimnaziją, kurios paskutiniai dveji metai ir padarė nemenką įtaką mano požiūriui į literatūrą. Jau mokykloje pamėgau literatūros pamokas, kurių metu analizuodavome veikėjus, jų pojūčius, veiksmus ar padarytas klaidas. Tai ir buvo pirmasis akstinas imtis rašymo. Žinoma, pradėjęs kurti tikrai negalvojau apie knygos leidybą, tik po kurio laiko, kai tekstų susikaupė išties nemažai, pradėjau domėtis publikavimo subtilybėmis. Įkvėpimo niekada neteko specialiai ieškoti, tikriausiai pats likimas gyvenimiškas kortas savo žaidėjams išdalina taip, kad kiekvienas su jomis galėtų sužaisti geriausią įmanomą partiją. Mane gali įkvėpti už lango esantis oras, sutikti žmonės, bažnyčioje išgirstas pamokslas ar net kita perskaityta knyga, juk iš esmės didelė dalis pasaulio literatūros kalba apie tuos pačius dalykus, tik pasitelkdama skirtingas priemones: kitokias laiko, veiksmo aplinkybes, kitokius žanrus ar išsiskiriančius veikėjų išgyvenimus.
Apie ką yra tavo knyga ir kokiam skaitytojui skirta? Kokios temos joje vyrauja?
Knyga aprėpia daug temų, tačiau sujungiant jas į vieną, sakyčiau, kad kūrinys pabrėžia noro gyventi gebant svajoti svarbą. Net atsidūrus giliausioje duobėje, kai, atrodo, nesimato nė menkiausios prošvaistės, žmogus išlieka savimi svajodamas: apie šviesesnį rytojų, apie rytą po nakties arba saulę po lietaus. Šios knygos skaitytoją sunku apibrėžti, dalis tekstų labiau skirti jaunimui, dalis, kalbantys apie istoriją, priešingai – aktualesni vyresnei auditorijai. Manau, kad šią knygą, kaip ir daugelį kūrinių, gali skaityti kiekvienas, skirsis tik tai, kaip žmogus kūrinį „perleis per save“, su kuriuo veikėju palygins save. Temų įvairovė plati: nuo meilės iki neapykantos, nuo tikėjimo iki apatijos gyvenimui. Yra ir konkretesnių, kasdieniškesnių temų kaip tam tikrų istorinių periodų ar politinių veiksmų vertinimas.
Papasakok apie kūrybinį procesą. Parašyti knygą 20-ties, ne taip paprasta, nebuvo baisu, kad negausi skaitytojų pripažinimo?
Pats kūrybinis procesas, jeigu skaičiuojant nuo pirmo parašyto teksto iki kūrinio atidavimo spaustuvei užtruko tikrai nemažai. Tačiau turbūt dėl to, kad kūrinį rašiau kartu su kitais darbais. Neturėjau galimybės tam tikrą laiką atsiduoti tik knygai, tad pats procesas šiek tiek užtruko. Kita vertus, sunku nebuvo, nes rašydamas kūrinį išties jaučiau didelį malonumą. Kai veikla patinka, manau, ir sunkesni darbai neerzina, nepradeda varginti, būtent taip su šia knyga buvo ir man. Vos pabaigęs vieną tekstą, imdavau galvoti, apie ką bus kitas, tad niekada neteko nuobodžiauti arba rašyti sausai, vien tam, kad knyga užsipildytų. Na, sunku pasakyti dėl ateities, tačiau, nors mano studijuojamas dalykas nėra tiesiogiai susijęs su literatūra, tikrai norėčiau, jog mano gyvenime kūryba ir knygų rašymas dar ne kartą sušmėžuotų, juolab, kad ir dabar galvoje turiu ne vieną idėją būsimam rašymui. Išties, daugelis žmonių kuria socialiai aktyviose aplinkose, stebėdami žmones, kiti gamtoje, o mano rašymo vaizdinys ne toks romantiškas, nes didžiąją dalį visų tekstų, išskyrus keletą eilėraščių, sukūriau namuose. Išorinis pasaulis man daugiau yra pagalbininkas renkant medžiagą kūrybai. Analizuodamas gamtą ir žmones galiu gauti įkvėpimo, tačiau rašymui renkuosi saugiausią, jaukiausią aplinką – namus. Pripažinimas, tikiu, ateina natūraliai, kai tiki tuo, ką darai, ir ši taisyklė galioja visoms tiek meno, tiek mokslo sritims, ne tik literatūrai. Neabejoju, net didžiausi pasaulio literatūros grandai nėra tikri, kad jų kūrinį skaitytojai priims teigiamai, tad ir aš, kurdamas tekstus į tai nesusikoncentravau bei žūtbūt nesiekiau pripažinimo, nors, be abejo, geri atsiliepimai bet kuriam kūrėjui yra malonūs.
Knygą pavadinai „Svajonės, siekiančios dangų“. Kokia yra šio pavadinimo prasmė?
Tiesą sakant, pavadinimą pasirinkau gana atsitiktinai, nes konkrečiai jis nešmėsteli kūrinyje, juo nepavadintas nei vienas eilėraštis. Tiesiog norėjau pavadinimo, kuris tarsi jungtų visus knygos veikėjus: laisvo elgesio moterį, jauną tapytoją, psichiatrinėje ligoninėje gulintį vaikiną, ir ta gija, mano manymu, yra svajonės, kuriomis visi šie žmonės bando įgauti sparnus, pasiekti dangų
Papasakok apie savo knygos veikėjus, kokie jie?
Tai labiau visuomenės užribio nei jo epicentro žmonės. Tobulų gyvenimų prisižiūrime socialiniuose tinkluose, prisiskaitome apie juos žurnaluose, manau, daug svarbiau ir asmeniškai man, daug įdomiau yra pastebėti tą, kuris gyvena sunkų, dramatišką gyvenimą. Būtent savo kitokiais, neretai tragiškais likimais ir išsiskiria veikėjai. Knygą neretai persmelkia slogios nuotaikos šešėlis, nes jos veikėjai ne idealius gyvenimus kuriančios, o su realiomis problemomis, išgyvenimais, sudėtingais likimais susiduriančios asmenybės
Kodėl rašydamas pasirinkai neminėti veikėjų vardais?
Įvardis šiuo atveju tikslinė priemonė, padedanti nesusiaurinti veikėjo problematikos iki konkretaus asmens. Tekstais siekiu labiau demaskuoti arba analizuoti pačią visuomenę, jos problemas, o ne pavienių asmenų būdo bruožus. Knygoje išties yra naudojami nebent tikriniai vardai ir pavardės bei vienas vardas pačioje kūrinio pradžioje, o visa kita įvardžiai arba bendriniai apibūdinimai. Tai leidžia tekstuose aprašomiems likimams įgyti bendresnį pavidalą, o skaitytojui lengviau atrasti save bet kuriame iš veikėjų.
Vienoje knygoje nusprendei sutalpinti įvairius stilistinius tekstus: eilėraščius, pasakojimus. Ar nebuvo sunku juos tarpusavyje suderinti?
Pagrindinė priežastis ta, jog pats tokių knygų atrandu labai nedaug. Suvokiu, kad autoriai nėra linkę maišyti skirtingų stilių, o galbūt to daryti jiems nepataria ir leidyklos. Visgi, pamaniau, kad jeigu kuriu įvairius tekstus, visus juos galiu sudėti į kūrinį. Mano manymu, tokia knygos kompozicija nepaverčia jos monotoniška, o skaitytoją paskatina spėlioti, kokio pobūdžio ar žanro tekstą jis atras kitame puslapyje.
Minėjai, kad tavo knygoje skaitytojas gali atrasti skandalingas temas. Ar nebuvo baisu sulaukti kritikos iš skaitytojų, jų nepasitenkinimo?
Kol kas su didele kritika susidurti neteko, nors jei ji atsirastų, nevengčiau, o priešingai mielai ją priimčiau. Kai kurių jau perskaičiusių knygą žmonių netgi tikslingai prašau atsiųsti atsiliepimą, išsakant, kas patiko ir nepatiko. Konstruktyvi kritika yra ne ką mažiau maloni už pagyras, nes tai leidžia nestovėti vietoje, o į savo kūrinį pažvelgti iš šalies. Ne paslaptis, jog kiekvienas kūrėjas su savo darbu susigyvena, susaisto save su juo, tad dažnai be galo sunku įžvelgti minusus. Tą puikiai gali padaryti nešališkas vertintojas.
Tavo didžiausia svajonė ir palinkėjimas skaitytojams...
Nelabai mėgstu dalintis svajonėmis iš anksto, ne todėl, kad tai būtų milžiniška paslaptis, tiesiog man artimesnė tyla ir džiaugsmas jau ką nors įgyvendinus, atlikus, svajonei ar siekiui išsipildžius. Žinote, yra toks posakis, jog svajoti reikia atsargiai, nes svajonės pildosi, tad skaitytojams palinkėsiu to, ką paminiu ir pačioje knygos pradžioje – nereikia netikėti šiuo posakiu. Būtent dėl to, kad jos pildosi, svajonės turi būti drąsios, nežemiškos ir siekiančios dangų. Linkiu turėti jų daug, nes tik svajodamas esi žmogus.