26-erių Marius Povilas Elijas Martynenko laikomas vienu įdomiausių šiuolaikinių jaunųjų autorių (ir aktorių – greit galėsime įvertinti jo debiutą kine, Šarūno Barto filme „Sutemos“). Kartais jo tekstai vadinami hardcore’u, juose yra keiksmažodžių ir šiurkščios leksikos. Bet, nepaisant to, šie nuogi tekstai yra labai šviesūs, skatina mąstyti ir suteikia vilties, kad viskas... praeis. Beje, taip vadinasi antroji M. P. E. Martynenko knyga.
Jei būtum kolekcininkas, ką labiausiai norėtum rinkti?
Labiausiai norėčiau kolekcionuoti patirtis. Supratau, kad jų neįmanoma iš žmogaus atimti ir jos nesudega per gaisrą. Svarstant ir apie žmogaus savastį – dažnai norėčiau atsisakyti tapatybės ir būti tiesiog tapsmu. Žodį „esu“ labiau sieju su veiksmais, o ne su nuosavybe.
Kodėl pradėjai rašyti tinklaraštį? Juk tai irgi savotiškas ekshibicionizmas, kuriam viename tekste negailėjai pipirų…
Tinklaraštį pradėjau rašyti dėl to, kad, maždaug šešerius metus dalyvaudamas performatyviosios literatūros (slemo poezijos) vakaruose, vis dažniau sulaukdavau klausimo, kur būtų galima paskaityti mano tekstų. Tada ir nusprendžiau skelbti kūrybą virtualiojoje, daugeliui prieinamoje, erdvėje. Tam tikra prasme daugelyje kūrybos sričių esti ekshibicionizmo, net narcisizmo bruožų. Kita vertus, ekshibicionizmas, nuogumas man atrodo labai tikri, pats apsinuoginimo aktas – tiek dvasinio, tiek fizinio – yra labai tikras, nesumeluotas.
Ir mano gyvenime šie apsinuoginimai padovanojo gražiausių dalykų. Pirmasis mano vaidmuo spektaklyje pirmame kurse buvo toks, kad turėjau stovėti scenoje visiškai nuogas prieš 300 žmonių. Iki pat visiško apsinuoginimo akimirkos įtampa ir baimė manyje augo iki, kaip atrodė, neįmanomo taško. Maniau, kad ištiks panikos priepuolis. Galiausiai, nusimetus paskutinį drabužį, apėmė panašus jausmas, koks būna peržengus skausmo slenkstį – kai skausmas pasidaro toks didelis, kad jo paprasčiausiai nebejauti. Tą kartą stovėdamas scenoje jaučiausi paradoksaliai – rodės, esu toks pažeidžiamas, kad net nesužeidžiamas.
Tavo knyga vadinasi „Praeis“. O kas norėtum, kad gyvenime nepraeitų?
Dabar norėčiau, kad nepraeitų pats šis praeinamumas. Amžinas kismas, laikinumas. Jis turi labai daug tragiškumo, bet kartu begal daug prasmės, grožio. Kaip mandala.
Tavo prozoje daug faktų, skaičių... Kaip juos renki? Saugai galvoje ar?..
Faktai... Pirmiausia man jie yra tartum poezija apie formaliąją tikrovę. Jie mane stebina. Pavyzdžiui, tai, kad aklieji šypsosi, net jei gimė akli ir niekad nebuvo matę šypsenos. Nebyliai kalba per miegus gestų kalba. Vidutinis arklys iš tikrųjų turi maždaug 15 arklio galių. Žmonės pirmiau nuskrido į Mėnulį ir tik paskui sugalvojo pritaisyti ratukus prie lagaminų... Visa tai nugula sąmonėje ir pasąmonėje, vienur ar kitur iškyla ir tampa tekstu. Neturiu konkrečios ir nuoseklios faktų rinkimo ar kaupimo sistemos. Turiu tik šią nuostabą pasauliu ir ji niekaip nesibaigia.
„Iš tikrųjų tai knygos man sukėlė didžiulį susidomėjimą narkotikais“, – rašai. Kokias paminėtum knygas, kurios įkvėpė kitiems dalykams?
Knygos, intriguojančios nelegaliomis patirtimis, buvo Aldouso Huxley „Suvokimo durys. Rojus ir pragaras“, Irvine’o Welsho „Traukinių žymėjimas“, Hunterio S. Thompsono „Baimė ir neapykanta Las Vegase“, Tomo Wolfe’o „Rūgštim įkrauto gėrimo testas“ ir dar kelios, kurias skaičiau anglų kalba.
Kitokioms patirtims galbūt labiausiai įkvėpė ne tiek knygos, kiek realūs žmonės, stipriausiai paveikę gyvu pavyzdžiu. Nors labai daug taikomosios tiesos atradau Džalalio ad Dino Rumio poezijoje. Vaikystėje labiausiai įstrigo Tove Jansson muminukai. Du sykius (pirmą – gimnazijoje, o antrą – gyvendamas vienuolyne) perskaičiau Fiodoro Dostojevskio „Brolius Karamazovus“. Be galo didelį įspūdį paliko Viktoro E. Franklio „Žmogus ieško prasmės“. Užbūrė Salmano Rushdie „Vidurnakčio vaikai“. Labai patiko Milano Kunderos kūryba. Man regis, kad visos skaitytos knygos kažkokiu būdu nugulė į mano savimonę, tapo savastimi ir nulėmė vienus ar kitus mano sprendimus.
Kai rašai, įsivaizduoji, kam skirti Tavo tekstai?
Kiekvienas tekstas, kurį rašau, dažniausiai būna skirtas vienam adresatui, konkrečiam žmogui. Manau, kad jei nuolat turėčiau omeny tikslinę auditoriją, nesugebėčiau daug iš savęs išspausti. Tikslinė auditorija man yra pernelyg tolima abstrakcija. Pirmąsyk surengęs autorinį vakarą, nustebau, kokių skirtingų amžių, pažiūrų ir gyvensenų žmonių susirinko. Vienas įstabiausių potyrių buvo atlikti savo kūrybą aklųjų bibliotekoje. Mano žodžiai veikiausiai skirti visiems tiems, kurie klausosi jų arba juos skaito.