Rašytojas Jerome'as Salingeris – didysis Amerikos atsiskyrėlis, norėjęs gyventi inkognito

Jeromeás Salingeris / Vida Press nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-11-07 12:10
Jei Jeromeʼas Salingeris išties norėjo gyventi inkognito, jam reikėjo nė iš tolo neprisileisti moterų. Nes joms rašyti laiškai, taip pat dukters ir jaunutės gyvenimo draugės atsiminimai atskleidė apie rašytoją gerokai daugiau, nei jis būtų norėjęs.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Didysis Amerikos atsiskyrėlis, kaip jį vadino, saugojo savo privatumą kaip galėdamas: nedalijo autografų, nedavė interviu, neleido spausdinti savo laiškų rinkinių, uždraudė ekranizuoti kūrinius, pirmiausia, žinoma, „Rugiuose prie bedugnės“, seniai masinusį prodiuserius. Rašytojo žodžiais, knygos veiksmas vyksta personažo galvoje – tai kaip jį perkelsi į ekranus? Gyveno nuo visų užsidaręs Korniše, tik ne toje paslaptingoje keltų grafystėje Anglijoje, o 1640 gyventojų turinčiame Naujojo Hampšyro miestelyje. O į jo namus bet kokia kaina taikėsi prasiskverbti žurnalistai ir ypač žurnalistės. Legenda pasakoja, kad viena iš damų ilgai susirašinėjo su juo laiškais, galiausiai įsigudrino susitikti, įrašyti pokalbį ir net padaryti kelias nuotraukas. Bet gali būti, kad tai literatūros mistifikacija: žurnalistė Betty Eppes, kuriai priskiriamas šis žygis, vėliau atsisakė šios garbės, nors 1980 metų birželį paskelbtas interviu buvo paskutinis tikras pokalbis su rašytoju.

Visos Salingerio santuokos baigėsi skyrybomis, o rašydama memuarus pirmagimė dukra nutraukė santykius su tėvu

Jei nėra interviu, balsą įgyja knygos. 1998 metais atsiminimus apie Salingerį parašė viena iš mylimųjų Joyce Maynard, praleidusi su juo devynis mėnesius; knyga vadinosi „Namie pasaulyje“ (angl. „At Home in the World“). 2000 metais – jo pirmagimė Margaret, arba Peggy; knyga vadinosi „Svajonių gaudytojas“ (angl. „Dream Catcher“). Puikiai dokumentuota dar viena meilės istorija: jauno Salingerio laiškai pirmajai mylimajai Oonai OʼNeill, auksinei Manhatano mergaitei, amerikiečių literatūros klasiko Eugeneʼo OʼNeillo dukrai, įkvėpė Frédéricą Beigbederį parašyti romaną „Oona & Salinger“.

Sakoma, jie buvo tokie literatūriškai puikūs, kad Oonai leidus jų draugė Carol Marcus perrašinėdavo ištraukas ir siųsdavo savo vaikinui, rašytojui Williamui Saroyanui. Galiausiai Williamas ir Carol susituokė, tačiau Oonai ir Jeromeʼui taip ir nebuvo lemta tapti pora – tarnybos Europoje metu jam į rankas pakliuvo garsenybių gyvenimo žurnalas, kuriame buvo pranešta apie panelės OʼNeill ir pono Charlie Chaplino vestuves. Įsiutęs Jeromeʼas nusiuntė jai piktą laišką, kuriame rašė įsivaizduojąs pirmąją vestuvių naktį su seniu, geriančiu potenciją didinančias tabletes, – penkiasdešimt ketverių Chaplinas buvo triskart vyresnis už Ooną. Linkėjimas neišsipildė – Chaplinai daugiau ar mažiau laimingai nugyveno 35 metus iki pat aktoriaus mirties, išaugino aštuonis vaikus. Visos Salingerio santuokos baigėsi skyrybomis, o rašydama memuarus pirmagimė dukra nutraukė santykius su tėvu.

Jeromeás Salingeris / Vida Press nuotr.
Jeromeás Salingeris / Vida Press nuotr.

Paslaptys ir nutylėjimai

Margaret Salinger galima suprasti – knygoje ji svarsto, jog tėvai nebūtų susituokę ir ji nebūtų gimusi, jei Jeromeʼas nebūtų susižavėjęs Lahiri Mahasayos, vieno iš begalės budizmo guru ir krijajogos pradininko, mokymu, kad šeimos tėvas galįs eiti nušvitimo keliu.

Su pirmąja žmona, vokiete Sylvia Welter, jis buvo seniai išsiskyręs. Net gaila, kad apie šią 1945 metais nugalėtoje Vokietijoje užgimusią meilę (jei tai buvo ji) niekas neparašė romano. Tik kai kurie biografai svarsto, kad Salingeris, ko gero, buvo vienintelis žydas, savo valia susisaistęs su nace. Tiesa, įtarimai, kad juodaplaukė gražuolė bendradarbiavo su gestapu, nepasitvirtino (kontržvalgyboje tarnavęs ir nacių persekiojime dalyvavęs Salingeris pats ją areštavo ir netrukus paleido). O kitądien nusprendęs atsiprašyti panūdo susitikti. Dar po poros savaičių jie tapo vyru ir žmona, nors amerikiečių kareiviams tai buvo griežtai draudžiama. Ir saugodama vyrą nuo tribunolo Welter suklastojo gimimo liudijimą – iš vokietės tapo prancūze.

Tik kai kurie biografai svarsto, kad Salingeris, ko gero, buvo vienintelis žydas, savo valia susisaistęs su nace

Po demobilizacijos Salingeris parsivežė jauną žmoną į Ameriką, tačiau 1947-aisiais anuliavo santuoką ir išsiuntė Sylvią namo. Gali būti, kad moteris vis dėlto buvo susitepusi ryšiais su fašistais: rašytojo dukters žodžiais, Welter nekentė žydų taip pat, kaip Salingeris – nacių. Pats jis yra minėjęs, kad ši sąjunga buvusi pernelyg audringa ir emociškai, ir fiziškai, kad ir ką tai būtų reiškę vyrų kalba. Šiaip ar taip, iki gyvenimo galo Jeromeʼas pravardžiavo Sylvią Saliva (išvertus iš anglų kalbos – „seile“), o po daugelio metų gautą jos laišką išmetė net neatplėštą. Antra vertus, motina Miriam buvo įsitikinusi, kad sūnus ilgai negalėjo pamiršti savo vokietės.

Taigi, nusprendęs eiti krijajogos keliu, Jeromeʼas 1955 metais pasiperša keturiolika metų jaunesnei Radklifo koledžo studentei Claire Douglas: jam trisdešimt šešeri, jai dvidešimt dveji. Išties jie jau seniai gyvena po vienu stogu, drauge skaito mantras, atlieka kvėpavimo praktikas ir beveik nebendrauja su likusiu pasauliu.   

Jeromeás Salingeris / Vida Press nuotr.
Jeromeás Salingeris / Vida Press nuotr.

Salingeris įtikina žmoną mesti mokslus, nors iki diplomo gavimo likę vos keturi mėnesiai. Ji ištisas savaites nemato žmonių, o labiausiai glumsta dėl nuolat besikeičiančių religinių vyro principų (po krijajogos buvo dianetika, krikščionybė, aistringas susidomėjimas homeopatija, akupunktūra, makrobiotika, urinoterapija; kaskart naujai tikėti reikėjo ir Claire).

Claire manymu, it kaleidoskope besikeičiantys Salingerio įsitikinimai slėpė kūrybinę negalią. Kas savaitę jis užsidarydavo padirbėti prie naujos istorijos, grįždavo su nebaigtu tekstu, kurį tuoj tuoj bus galima nešti į leidyklą, tačiau, užuot baigęs, paleisdavo rankraštį vėjais. Jų santykių modelis taikliai aprašytas apsakyme „Franė“, detalės – Margaret memuaruose, kuriuose ji prisimena, kad tėtis visada reikalavo gero maisto ir tvarkos namuose – tai turėjo padėti jam kurti. Trobelėje nebuvo šildymo ir karšto vandens. Jis nuo pat pradžių mėgo duoti Claire neįveikiamas užduotis ir net sutikimą mesti koledžą išspaudė šantažu.

Antra vertus, dar tarnaudamas 1945 metų liepą rašytojas gydėsi nuo nervų krizės. Jokie karo žygiai – o juk jis dalyvavo amerikiečiams išsilaipinant Normandijoje ir žiauriausiuose mūšiuose – negalėjo parengti išvaduotosios Dachau koncentracijos stovyklos vaizdui. „Per visą gyvenimą neužmirši degančios mėsos kvapo tavo šnervėse“, – cituoja tėvo žodžius Margaret. Šiandien psichologai gal pasakytų, kad Salingeris kentėjo nuo potrauminio streso sindromo, kaip ir apsakymo „Puiki diena bananžuvėms gaudyti“ herojus. Bet apie potrauminį stresą prabilta tik po Vietnamo karo.

Sakoma, kad Jeromeʼas Salingeris mylėjo vaikus. Ir negalėjo pakęsti suaugusiųjų

Grįžtant prie gyvenimo Korniše, pirmagimė Margaret buvo ligota, o tuo metu viena iš krikščionybės atšakų susižavėjęs Jeromeʼas neleido kreiptis į gydytoją. Anot Margaret knygos, 1957 metų žiemą ties riba atsidūrusi moteris net ketino nužudyti dukrą ir nusižudyti pati, tačiau paskutinę akimirką apsigalvojo ir su mažyle pabėgo nuo Salingerio. Po keturių mėnesių jis įstengė jas susigrąžinti, tačiau nei susitaikymas, nei sūnaus Matthew gimimas santuokos nesulipdė – 1966-aisiais pora išsiskyrė. Kitaip nei sesuo, užaugęs Mattas (jis išgarsėjo šiuo vardu: Mattas Salingeris – legendinis Kapitonas Amerika iš to paties pavadinimo juostos) ištikimai saugo tėvo privatumą ir palikimą. Margaret knygą jis viešai pavadino „gotikinėmis istorijomis apie mūsų pramanytą vaikystę“.

Piterio Peno giminaitis

Sakoma, kad Jeromeʼas Salingeris mylėjo vaikus. Ir negalėjo pakęsti suaugusiųjų. (Dar galima pridurti, kad vertino mirusiuosius – rašytojo žodžiais, visi, kuriuos jis gerbė, seniai nebegyvi.) Bet su savo atsitiktinai pasaulį išvydusiais vaikais ne itin mokėjo elgtis – jie buvo gyvi ir nenorėjo klusniai stoti į eilę. Kaip „Svajonių gaudytojuje“ rašo Margaret, „mes gyvenome pasaulyje, svyruojančiame tarp sapnų ir košmarų, ant plonyčio mano tėvų supinto voratinklio. Nė menkiausios užuominos apie tvirtą pagrindą, nė menkiausios vilties, kad tave parkritusį kas pakels. Tėvai sapnuodavo puikiausius sapnus, bet nesugebėjo jų įgyvendinti kasdienybėje. Mama pati buvo dar vaikas. Ji be perstojo svajojo ir daugelį metų, kaip ledi Makbet, kamavosi nuo baisaus lunatizmo. Tėvas rašė knygas ir buvo svajotojas, negebantis kaip reikiant užsirišti batraiščių, juolab pasirūpinti, kad vaikas nesukluptų ir nepargriūtų“.

Ir vis dėlto jis mielai su jais žaisdavo ir pasakodavo fantastiškas istorijas. Gyrė Margaret už taiklią pastabą, kad galįs pakęsti žmones tik homeopatinėmis dozėmis. Net norėjo pavadinti dukrą Fibe, kaip savo garsiojo herojaus Houldeno Kolfildo seserį, tačiau Claire buvo neperkalbama. Salingeriui išvis nepatiko mintis, kad vaikus reikia kaip nors pavadinti, – jo galva, suaugę patys galėtų pasirinkti vardus. Užtai kates vadindavo tik numeriais.

Tarsi bijodamas suaugti (ar užsikrėtęs Oonos ir Charlie sindromu), į drauges jis irgi rinkdavosi itin jaunas ir neprityrusias moteris. Paskutinė žmona ir rašytojo našlė apskritai tiko jam į vėlyvas dukras – slaugė Colleen OʼNeill (Oonos bendrapavardė) buvo jaunesnė už jį keturiasdešimčia metų. O ne tik literatūros bendruomenėje sąmyšį sukėlusių memuarų autorei, minėtajai Joyce Maynard, buvo aštuoniolika, kai penkiasdešimt trejų garsus rašytojas parašė jai laišką, girdamas brandžias mintis ir perspėdamas apie gyvenimą su šlovės našta.

Jaunutė Maynard buvo kylanti „The New York Times“ žvaigždė – tada autoritetingi leidiniai lengvai jas įžiebdavo. Tačiau gyvasis klasikas, intrigavęs literatūros pasaulį uždaru gyvenimo būdu ir genialiu romanu, – visai kas kita nei talentinga trylikos pradėjusi jauniklė, nors ir spausdinama NYT.

Atrodo, atsiskyrėlis rašytojas ir apie ūkio ramybę ir tylą svajojanti literatūrai gabi mergina turėjo būti gera pora

Dvidešimt penki vienas kitam parašyti laiškai. Ilgi telefono pokalbiai – viename iš laiškų rašytojas patikėjo respondentei savo telefono numerį. Tiek pakako, kad numojusi ranka į stipendiją Maynard mestų pirmą Jeilio universiteto kursą ir persikraustytų į Kornišą.

Rašytojo kvietimas pasisvečiuoti rado palankią dirvą – garsiojoje esė NYT Joyce rašė: „Staiga panūdau nusipirkti žemės – nedaug, ne kaip kapitalo investiciją, tiesiog mažą sklypelį. Tada, kad ir kas dėtųsi šalyje, visada turėčiau prieglobstį. Rengiuosi dvidešimtajam gimtadieniui, kaip kiti – senatvei. Namukas, jaukus krėslas, tyla ir ramybė – poilsis atrodo toks viliojamas... Paskui, kai man bus trisdešimt, viską mesiu ir išvažiuosiu gyventi į ūkį.“

Atrodo, atsiskyrėlis rašytojas ir apie ūkio ramybę ir tylą svajojanti literatūrai gabi mergina turėjo būti gera pora. Be to, Joyce buvo žydų kilmės – dar vienas Salingeriui svarbus bendrumo ženklas.

Žmonės ir tekstai

Maynard mėnesiais Salingeris daug rašė: kiekvieną rytą po kelias valandas. Ne veltui sakoma, kad rašytojas paliko penkiolika neskelbtų įvairaus žanro kūrinių, tarp jų bent du baigtus romanus. Tačiau jis nemėgo leisti knygų (vėl peršasi palyginimas apie savanaudį tėvą ar dažniau – motiną, norinčius išlaikyti suaugusias atžalas po sparnu).

„Nespausdinti tekstų – nuostabu, – sakė jis 1974 metais viename iš retų interviu NYT. – Man patinka rašyti. Aš dievinu rašymą. Bet rašau tik sau, savo malonumui.“ Pagal testamentą, 2020–2021 metais neskelbti kūriniai gali būti pradėti publikuoti (yra papildomų sąlygų).  

Kad ir kaip ten būtų, po devynių mėnesių Salingeris tiesiog išsiuntė jaunąją Joyce namo ir atsisakė įsileisti atgal. Pagal jo paties versiją – mergina norėjo vaikų, o jis jautėsi per senas tapti tėvu. Pagal Maynard memuarus – ji aptikusi, kad Jeromeʼas pradėjęs kelis naujus laiškų romanus su naujomis moterimis. Tarp adresačių buvo ir jo būsimoji žmona Colleen OʼNeill, tada dar paauglė.

Biografų tvirtinimu, tai išvis buvo jo mėgstamas būdas „susitikinėti“ su moterimis ir neretai tikri pasimatymai taip ir neįvykdavo. Juk laiškai – tai tekstas, o tekstas visada tobulesnis už žmones. Kaip rašė vienas iš Salingerio dukters memuarų recenzentų, „visi jie: ir Claire, ir Joyce, ir visos kitos moterys, ir paties vaikai – gyvavo jo vaizduotėje dar iki susitikimo, iki įsikūnijimo. Ar verta stebėtis, kad gyvai, tikrai būtybei sunku varžytis su neapčiuopiamu savo nesuaugusio prototipo buvimu?“ Ir simboliška, kad Houldenas „Rugiuose prie bedugnės“ svajojo būti kurčnebylys, gyventi trobelėje miško laukymėje ir susirasti tokią pat žmoną, su kuria galėtų bendrauti rašteliais. O jeigu susilauks vaikų, juos irgi paslėps. Bėda su tais gyvais žmonėmis, niekaip nenorinčiais būti tekstais. Tekstus mylėti lengviau.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai