Vaikystėje vasara turi būti tokia lėta, kad galėtum stebėti saulės spinduliuose sklendžiančias dulkes. Pinti vainikus. Vakarais krapštinėti pūkus iš kojų tarpupirščių. Sekti skruzdėlę. Miegoti pietų miego. Ilgai nemiegoti vakarais, daug ilgiau nei tais mėnesiais, kai reikia eiti į mokyklą.
Vasara turi būti saldi kaip braškės su pienu ir cukrumi. Ir nuobodi. Nes nuobodžiauti nemokantis žmogus – jau sergantis. Neišmokęs nuobodžiauti, neišmoksi medituoti. Todėl šiemet, kai mano amerikietės draugės skubėjo užrašyti vaikus į vasaros būrelius ir stovyklas, aš savo dukrų niekur neužrašiau. Ir kai manęs klausė, ką planuojame veikti per vasarą, išdidžiai atsakiau, kad NIEKO. Tegul ką nori, tą jos ir veikia. Aš planuoju tvarkytis po namus, žiūrėti filmus, kartais nuvažiuoti į pliažą. Turiu ir darbų. O vaikai? Vaikai visada šalia, kartais pešasi, kartais žaidžia, kartais, kai man tikrai reikia ką nors nudirbti, zombiauja žiūrėdami filmukus per televizorių ir kartais, nuoširdžiai tikiuosi, nuobodžiauja.
Sprendimas iš dalies buvo egoistiškas, nes tiesiog pavargau visus mokslo metus vežioti dukras po įvairiausius būrelius. Todėl net negalėjau įsivaizduoti savęs tą patį darančios vasarą – net jei kai kuriose stovyklose vaikai paliekami visai dienai ir tėvai gali pailsėti, tai vis tiek reiškia, kad ryte tam tikrą valandą turėčiau jas suruošti ir vakare konkrečiu metu pasiimti. O man nieko nėra geriau už intuityvią dienos laiko tėkmę, kai darai, ką nori ar reikia daryti, ir nežiūri į laikrodį. Stovyklų, kuriose vaikai paliekami visai savaitei ar dviem, Havajuose nėra, be to, mano dukros tam būtų dar per mažos.
Sprendimas nieko neveikti radosi iš savų vaikystės prisiminimų, kai tėvai iš kiemo pakviesdavo namo tik pavalgyti, o lietingomis dienomis neskaičiuodavo valandų, praleistų prie ekrano. Gal ir kvaila savo vaikams bandyti įpiršti nuosavą vaikystės patirtį. Kaip antai, pastebiu mums su vyru besiūlant dukroms žiūrėti savo vaikystės filmukus: jis perša šešiasdešimtųjų Disnėjaus produkciją be blogų pabaigų, o aš, aišku – senąją animaciją su visom mašom ir kolūkio darbais, kurių mano dukros nesupranta ir turbūt neturėtų suprasti. Vyras nori išmokyti jas karstytis po medžius, aš – patirti sveiką nuobodulį, iš kurio gimsta kūrybiškumas.
Neprisimenu, kada paskutinįkart kam nors telefonu paklausus „Ką veiki?“ atsakiau: „Ai, nieko.“ Nes visada kažką veikiam. Nes niekas ir nebeskambina paklausti, ką veiki, – visi labai užsiėmę, kažką veikia.
Nieko neveikti, vadinasi, atsikelti ryte neturint aiškaus plano. Valgyti neskubant. Sugalvoti kokią nors pramogą ekspromtu. Arba nieko nesugalvoti. Pastebėjau, kad pati nebemoku nuobodžiauti. Vos atsiradus pauzei tarp, pavyzdžiui, skalbinių ir pietų, čiumpu į rankas telefoną ir skrolinu be aiškaus tikslo, pati nežinodama, ką ten tikiuosi pamatyti. Vienoje knygoje apie vaikų ugdymą skaičiau, kad JAV bene dažniausiai tėvų vaikams sakoma frazė yra: „Nagi, paskubėk!“ Lyg tiems mažyčiams jau reikėtų skubėti gyventi.
Vasarėlė į pabaigą. Planavome kepti sausainius, daryti atvirukus, užveisti nuosavą daržą, bet dabar atsigręžusi atgal matau, kad planas neveikti nieko pavyko geriau, nei tikėjausi. Nes nieko ir nenuveikėm. Nesigailim. Mano dukros nėkart neprašė kur nors važiuoti ir nuobodulio apimtos tuoj pat susigalvodavo žaidimų. Aš vis dar planuoju prieš užmigdama ir atsibudusi rytais būti ne telefono ekrane, o su savomis mintimis. Practice what you preach, kaip sakoma.