Rašytoja Vaiva Rykštaitė – apie Loretą, nenorinčią užuosti savo kūno

Vaiva Rykštaitė / D. Banevičiūtės nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-12-01 17:59
Mano draugė kas dieną keičia rankšluosčius, nes negali pakęsti savo kūno kvapo. Jei naktį prakaituoja, keičia ir patalynę. Miega viena. Išmeta maistą į šiukšliadėžę, jei jis ilgiau nei porą valandų buvo ne šaldytuve. Kasdien dezinfekuoja virtuvės spintelių paviršių. Myliu tą draugę, nors ji keista ir dvidešimčia metų vyresnė už mane. Tikrą jos vardą atskleisti būtų negražu, todėl susitarkime vadinti ją Loreta.

Loreta jau dešimt metų nebuvo pasimatyme, nors galėtų. Graži, elegantiška ir niekada neprarandanti savitvardos moteris. Po darbo ji didžiąją laiko dalį praleidžia tvarkydama namus. Loretai labai palengvėjo, kai pagaliau išsikraustė dukra, – dabar nebereikia vaikščioti jai iš paskos. „Ta mergina taip ir neišmoko tvarkos!“ – sako Loreta ir jos lūpų kampučiai vos vos smukteli. Nežinau, ką apie mane galvoja Loreta. Turbūt, kad esu visiška nevala, nes pas ją svečiuodamasi savaitgalį prašiau nekeisti man rankšluosčių (vis tiek pakeitė) ir savo dukroms leidžiu vasarą po namus lakstyti be drabužių – šitaip, Loretos teigimu, visur taškosi nematomos kolonijos bjauriausių bakterijų. Turbūt manote, kad Loretą išgalvojau lyriniais sumetimais. Kaip tvarkingos moters hiperbolę ar kažin kokią moralo personifikaciją. Bet duodu garbės žodį – šita moteris egzistuoja ir apie ją rašydama nė kiek neperdedu. Gal net kiek sušvelninu. Iš draugiškumo.

Galėčiau dar daug pasakoti apie jos švaros maniją ir bakterijų fobiją, bet prisimenu sceną iš keisto vengrų filmo „Szabadesés“ („Laisvasis kritimas“): baltame steriliame tartum operacinių lempų apšviestame bute gyvenanti pora bučiuojasi ir mylisi vienas kitą liesdami pro celofano plėvelę, tačiau finale juos užplūsta tarakonai. Tie kadrai atmintin įsirėžė turbūt jau su visam, kaip priminimas, kad pirmiausia esame įvairiausių kūno skysčių sklidini gyvūnai, net jei visi instagramo filtrai mėgintų teigti priešingai. Tobulybės vaizdinys į mus žvelgia ne tik nuo žurnalų viršelių, jis persismelkia į namus, į vaikų auklėjimą, į lėkštę, į prakaitą, kurį, staiga rodosi, reikia skubiai nuplauti, užpurkšti, storai patepti antiperspirantais ir užpudruoti.

Negaliu liautis galvojusi apie Loretą, nes ją myliu. Man jos gaila, nes ją stebėdama supratau, kaip svarbu mylėti savo kūną – ne tik jo atvaizdą, bet ir vidų, visų pirma pačiai nesibaidant savo pažastų ar kojų kvapo, gyvaplaukių. Mylėti savo gyvulišką, kūnišką, po dušu nesipraususią esybę, nes tik jos vedami užuodžiame seksualiai traukiantį žmogų, mylimės, gimdome ir mylime vaikus. Būdama su Loreta kaip tik skaičiau knygą „Raudonoji palapinė“ – biblinę interpretaciją apie daug ką, taip pat apie moteris, kurios susitikdavo švęsti menstruacijų. Loreta sakė šitą knygą pradėjusi, bet nepajėgusi baigti. O aš ją perskaičiusi staiga panorau maištauti – nesiskusti, nesiprausti, ką nors pagirdyti mėnesinių krauju. Kai pagalvoju, keista, kad kūno natūralumas nūdien suprantamas kaip maištas. Loreta, Loreta. Beveik kaip ta paliegusi mergina dar kitoje knygoje, kuriai iš tiesų tereikėjo trupučio vyno, raudonos mėsos ir vyro glėbio, bet daktaras juk negalėjo šito pasakyti. Norėčiau savo Loretą nuvesti į raudonąją palapinę ir palikti ten kontempliuoti citatą iš Neringos Rekašiūtės eilių: „Feminine red is sacred when bled...“

Naujausi straipsniai