Rašytoja Neringa Vaitkutė: „Gal galiu ne tik rašyti, bet ir vizualiai įkūnyti tai, ką matau vaizduotėje“

Neringa Vaitkutė/Organizatorių nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-02-18 14:07
Artėjančios Vilniaus knygų mugės metu skaitytojų ir kritikų mylima vaikų literatūros rašytoja Neringa Vaitkutė pristatys naujausią knygą „Klampynių kronikos 2. Neramios dienos“, kurią pati ir pirmą kartą iliustravo. Pirmoji N. Vaitkutės „Klampynių kronikų“ dalis 2018 m. buvo apdovanota Prano Mašioto premija už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams. Autorė pasakoja apie likusias nepapasakotas istorijas, sudėtas į naująją knygą, kasdienybės stebuklus, iššūkius ir kūrybą.


Kaip sekėsi rašyti „Klampynių kronikos 2. Neramios dienos“, kai pirmoji istorijos dalis buvo pripažinta geriausia 2018 m. knyga vaikams ir paaugliams? Ar rašant teko susidurti su kokiais nors iššūkiais? Jei taip, papasakokite, kaip pavyko juos įveikti.

Rašyti antrąją knygos dalį sekėsi net lengviau nei pirmąją. Aš jau pažinojau savo sukurtus herojus, buvau su jais susigyvenusi. Mano vaikai (ištikimi klausytojai ir griežčiausi kritikai) žinojo, ko tikėtis, ir nekantriai laukdavo, kol perskaitysiu naują istoriją. Jų dėka turėjau paskatinimą sėsti prie kompiuterio ir dirbti net tada, kai iš nuovargio svirdavo rankos. Didžiausias iššūkis, su kuriuo teko susidurti, – kaip suderinti rašymą, buitį, darbą mokykloje ir chaotišką mūsų šeimos gyvenimą. Kartais suprasdavau, kad norint suspėti nors kažką, teks nespėti nieko. Nemąsčiau apie tai, kokių aukštumų pasiekė pirmoji knygos dalis. Mėgavausi procesu ir tiek, nes prisirišau prie herojų, prisirišau prie Mažųjų Klampynių miestelio. Buvo gera ten sugrįžti.

„Klampynių kronikos 2. Neramios dienos“ skaitytojams bus pristatyta jau netrukus vyksiančios kasmetinės Vilniaus knygų mugės metu. Kokius siurprizus ruošiate literatūros mylėtojams?

Jei išduočiau visas paslaptis, siurprizas nustotų būti siurprizu. Galiu pažadėti, kad bus linksma. Literatūros mylėtojų (nesvarbu, koks jų amžius, lytis ir batų dydis) laukia šypsenos, dovanos, muzika ir smagus buvimas drauge. „Klampynių kronikos 2. Neramios dienos“ pristatymas vyks Vilniaus knygų mugės metu – vasario 23 d., sekmadienį, 14 val., Jaunųjų skaitytojų salėje esančioje Vaikų scenoje. Nekantriai laukiu susitikimo.

Tai jau devintoji Jūsų parašyta ir pirmoji Jūsų pačios iliustruota knyga. Kaip nusprendėte pati ją iliustruoti? Ar ketinate iliustruoti ir kitas savo būsimas knygas?

Sprendimas iliustruoti knygą buvo spontaniškas ir net man pačiai netikėtas. Ėmiau ir įžūliai pasisiūliau išbandyti savo jėgas. Pernelyg įžūliai žmogui, kurio namuose voliojasi apdžiūvusi akvarelė ir labai geri (bet pigūs) kiniški teptukai. Prieš dešimt metų būčiau mirusi, jei reiktų pasirašyti panašiai avantiūrai, o dabar spirgėjau nekantrumu. Man keturiasdešimt penkeri. Tokio amžiaus sunku išslinkti iš komforto zonos. Bandymas iliustruoti knygą mane iš jos tiesiog išspyrė. Nemeluosiu, buvo labai baisu ir lygiai taip pat linksma. Na nesinorėjo mirti neišbandžius, kaip man seksis, taip ir nesužinojus – o gal pavyks? Gal galiu ne tik rašyti, bet ir vizualiai įkūnyti tai, ką matau vaizduotėje? Nežinau, kaip į tai reaguos skaitytojai. Jei ne itin pasibaisės ir turėsiu galimybę – iliustruosiu toliau. Kažkada labai seniai jau užkasiau šitą savo talentą po velėna. Jei viskas susiklostė taip netikėtai, tikriausiai kažkas aukštai turėjo kitų planų. Kas aš tokia, kad ginčyčiausi?

Neringa Vaitkutė/Organizatorių nuotr.
Neringa Vaitkutė/Organizatorių nuotr.

Kaip ir kada gimė idėja, kad „Klampynių kronikoms“, o tuo pačiu ir Agatos, Aringo bei Smiltės nuotykiams reikia tęsinio?

Jau neprisimenu, kur aš tada važiavau, į kokias tolumas teko nuklysti, kad susitikčiau su skaitytojais. Prisimenu, buvo ankstyvas ir labai ūkanotas pavasaris. Vairavau link bibliotekos tuščiu čia smingančiu į rūką, čia į kalvą vingiuojančiu keliu ir spoksojau pro langą. Aplink tarsi fantastiniame kine – vien ūkanose skendintys, sniego lopiniais išmarginti laukai ir tolumoje stypsantys pilki belapiai medžiai. Staiga pasiekiau posūkį į niekur. Mano dėmesį nežinia kodėl prikaustė siauras šalutinis keliukas, sukantis į dešinę ir susiliejantis su pilkšva neperžvelgiama ūkana. Negalėjau suprasti kur jis veda. Nei rodyklės, nei pavadinimo. Kelias į paslaptį. Sulėtinau greitį, apčiuopiau akimis miglas, o paskui vairuodama toliau negalėjau nustoti apie jį galvojusi. Galvoje vis sukosi mintis: o jei šitas kelias veda į mažą, tik išrinktiesiems žinomą miestelį, kur gali nutikti visko? Grįžusi namo jau turėjau pavadinimą, istorijos idėją ir po poros dienų sėdau rašyti. Po valandos lengvai, lyg buvusi visados, kompiuteryje tvarkingomis eilutėmis nusidriekė pirmoji istorija. Apie Agatą ir žaltvyksles. Taip atsirado pirmoji knygos dalis. Baigusi ją žinojau, kad nesustosiu. Liko neišpasakotų istorijų. Dar neprisižaidžiau iki soties. Nebuvau pasiruošusi paleisti herojų. Nieko kito nebeliko, tik rašyti toliau.

Kaip Jūs apibūdintumėte šios serijos apie Mažąsias Klampynes skaitytoją?

Šių istorijų su malonumu klausėsi abu mano vaikai, jau įžengę į paauglystę. Vyras klausėsi puse ausies ir krizeno reikiamose vietose. Knygą skaitė mano tėtis ir mama. Skaitė ir jaunesni vaikai. Matyt, šios istorijos neturi aiškiai apibrėžtos amžiaus ribos. Skiriu savo knygas visiems, kas skaito su malonumu, mėgsta nuotykius ir paslaptis. Mėgsta šiek tiek išsigąsti ir pasijuokti. Skiriu šitas knygas visiems, kas giliai širdyje tiki – ten, už pilkos neperžvelgiamos rūko uždangos, kur susipina praeitis ir dabartis, vis dar yra stebuklų ir gali nutikti bet kas. Netikėti ir nuostabūs dalykai.

Ko šios istorijos gerbėjams ir visiems mažiems bei dideliems skaitytojams galite palinkėti Jūs? O ko palinkėtų Mažųjų Klampynių gyventojai dvyniai Agata ir Aringas?

Gyvenkite visu pajėgumu. Kiekvieną dieną dekite, ryškiai ir skaisčiai. Taip, kad tą liepsną jūsų akyse matytų kiekvienas. Tikėkite, kad yra šitas tas daugiau, nei pajėgiate įsivaizduoti. Godžiai skaitykite, su knygų herojais nugyvenkite ne vieną, o tūkstančius gyvenimų. Godžiai pažinkite šį nuostabų pasaulį ir jis tikrai pateiks staigmenų. Manau, kad Aringas ir Agata pridėtų – nebijokite nuotykių. Nors niekada nežinai, kur jie nuves, visada yra tikimybė sulaukti laimingos (nors ir netikėtos) pabaigos.

Naujausi straipsniai