Rašytoja Monika Budinaitė: „Galbūt mane kažkas apsaugojo“

Monika Budinaitė / Luko Kodžio nuotr.
Autorius: Monika Budinaitė
Publikuota: 2018-09-23 19:43
Norėčiau sakyti, kad nežinau, nuo ko pradėti, deja, žinau. Taip jau nutiko, kad lūžo koja ir visos mintys tik apie ją. Dabar darau pauzę... ... ..., kad nesusikeikčiau, nes likusią vasarą praleisiu su fakin ramentais ir pažliaugusiais nuo prakaito delnais. Dar su drobiniu maišeliu, kuriame net ir namie nešiojuosi viską, ko gali prireikti: kompiuterį, knygą, telefoną, vandenį, kojinę, du įkroviklius, ką nors saldaus, vaiko gertuvėlę, sauskelnes, keletą higienos reikmenų ir šiukšles – graužtukus, kauliukus, popieriukus ir taip toliau. Dabar rašydama staiga pagalvojau, kad primenu sraigę – ne paslaptis, man vieną gražiausių gyvūnų, kurį dažnai visur piešiu ir gražiai spalvinu. Va, tau ir karma.

Gal tai ženklas, kad važinėti riedlente yra koks amžiaus cenzas? Bet juk mokytis niekada ne vėlu. Arba gal taip kažkas mane apsaugojo, galbūt tą dieną, pavyzdžiui, būtų partrenkusi mašina ir gulėčiau dabar su keturiais gipsais? Gal. O gal ir ne. Gal tiesiog taip atsitiko, ir viskas, be jokio paaiškinimo ir priežasčių. Dabar galiu mąstyti, ką tinkama, ir užsiimti okultizmu, smaigstyti adatėles į maudomą vietoje vudu lėlės ir visų nekęsti. Galiu ištisas savaites vartytis lovoje ir žliumbti. Galiu, bet verkiau tik penkias minutes, pirmąjį vakarą, kai dar nežinojau, kaip viskas bus. Tada sau pažadėjau, kad bus gerai, ir štai, kas įvyko, – VISKAS BUVO GERAI.

Dabar darau minčių šuolį, kad negalvotumėte, jog viskas taip paprasta. Įsivaizduokite, kaip ryte lipate iš lovos, šlepsite į virtuvę, kaip spustelite virdulį ir, kol užverda vanduo, suvaikštote į tualetą, tada užplikote kavą ir su puodeliu traukiate atgal į lovą ar į mėgstamą namų kampą. Geriate...

Aha, o dabar pabandykite kitaip – po pusiau miegotos nakties, nes spaudė gipsas, bandote susirinkti ramentus. Vienas kažkur pradingęs, apima panika, kad nutempė vaikai ir teks ropoti keturiomis. Bet ne, štai jis, palindęs po lova. Gerai, tuojau... Na pagaliau – dabar jau tikrai lipate ir einate. Bandote eiti tyliai, bet kastiliai skamba tarytum kalėdiniai varpeliai. Jie pažadina sutuoktinius. Šie tyli, nes juk supranta, bet iš tikrųjų pyksta. Ar jūs dar einate? Dar vis... Ramentai spaudžia rankas, o krūtinės raumenys rauda. Bet pagaliau – virtuvė. Dabar reikia kur nors padėti ramentus ir užkaisti virdulį. Remiate. Kaičiate. Iki puodelio žingsnis, gal du, bet be ramentų neįveiksite. Vėl čiumpate ramentus, vienas, du – štai ir puodelis. Po dar keleto niuansų rytinė kava PAGALIAU paruošta. Norėtųsi neštis į lovą ar į balkoną, bet jau tiek to, išgersite stovom. Ir tik pyst (kas turėjo, tikrai žino, kad jie užburti kristi) – ramentai pasvyra kaip beržai ir teškiasi ant žemės. That’s it. Kavos gėrimas baigėsi – pabudo vaikai.

Galėčiau taip pasakoti ir pasakoti, nes diena su kavos puodeliu tik prasideda. Paskui juk dušas su „Rimi“ maišeliu, kažkoks apsirengimas, bandymas surinkti vaikų žaislus ir taip toliau. Neįsivaizduojate, kokios beribės žmogaus galimybės, kai nori, bet negali, kai reikia, bet neišeina. Tereikia nustoti isterikuoti, pagalvoti – ir jau, žiūrėk, kažkaip sugebėjai iškepti omletą, pavalyti stalą ar nusinešti (!) taurę su vynu į terasą.

Taip, kiekviename žingsnyje perstumdydama savo galimybes ir ribas, supratau, kad be ramentų nešiojuosi dar kai ką – nematomą pieštuką ir trintuką. Ir tai yra nuostabiausias šios traumos atradimas! Tuos pieštukus turime kiekvienas ir tik patys nusprendžiame, kiek būsime silpni ir kiek – stiprūs. Kiek įdėsime pastangų, kiek bijosime, jausimės beviltiškai, o gal pakylėtai. Kiek mylėsime ar būsime įskaudinti. Kiek lauksime laiko iš žmogaus, kuris mums jo neturi. Kiek dar bandysime vėl ir vėl, o kada jau pradėsime nuo nulio.

Žinau, kad drąsu taip kalbėti, jei palaužė baisi liga ar skaudi netektis, bet juk galima juos naudoti ir liūdesiui. Trinkite liūdėjimo ir sielvarto ribas ir visa siela tam atsiduokite. Tiek, kiek nusprendėte, kad reikia, tik nepamirškite naujų, džiaugsmo ir stiprybės, brūkšnelių. Juk jūs patys galite nuspręsti, kad šiandien nusišypsosite vienu kartu daugiau nei vakar. Braižykite savo ribas ir galimybes tarytum sudėtingus architektūrinius projektus. Įvairiomis formomis, kryptimis, trinkite ir vėl brėžkite. Kurkite savo piešinį gražų, nes tik jūs galite taip nuspręsti. Net jei tai, rodos, visa griaunanti patirtis, čiupkite pieštuką ir pažymėkite, kada ji baigiasi.

Naujausi straipsniai