Rašytoja, kuriai vis dar rūpi meilė

Jolita Herlyn / Asmeninio archyvo nuotr.
Šaltinis: Elaima.lt
AA

Ši vasara pirmoji, kai Hamburge gyvenanti rašytoja Jolita Herlyn neatostogauja Klaipėdoje. Ji gailisi, kad negalėjo dalyvauti tradicinėje Jūros šventėje, bet guodžiasi, kad gimtąjį uostamiestį ir kitus Lietuvos miestus šį mėnesį pasieks jos šeštasis romanas „Angelai neverkia“, kuriame veiksmas vyksta dviejuose jai asmeniškai svarbiuose miestuose: Klaipėdoje ir Hamburge.

Jolita – jautri ir jausminga, kūrybinga ir kartu valinga, mėgstanti keliauti asmenybė. Studijavo filosofiją Maskvos Lomonosovo universitete. 2006 metais persikėlė dirbti į Daniją, ten sutiko savo dabartinį vyrą Sveną. Apsigyvenusi Vokietijoje, nuo intensyvios darbinės veiklos perėjo prie ramesnio gyvenimo būdo ir atrado save kaip rašytoją.

Apie ką Jūsų naujoji knyga ,„Angelai neverkia“?

„Angelai neverkia“ – tai trimis balsais papasakota sudėtingų asmeninių santykių istorija, kurios herojai nuolat susiduria su žmogiškų jausmų painiava. Jie trokšta meilės ir prisirišimo, bėga nuo vienatvės, bet bijo prarasti asmeninę laisvę ir nepriklausomybę. Tai pasakojimas apie pasirinkimus, už kuriuos visada tenka sumokėti iš anksto nežinant, kokią sąskaitą pateiks likimas.

Šią istoriją pasakoja trys jos herojai: Jurga – buvusi Klaipėdos bibliotekininkė, laimingai nutekėjusi į Hamburgą; Aleksandra – Jurgos draugė, gyvenanti Šveicarijoje ir sėkmingai kopianti karjeros laiptais; Fredis – gyvenimo mėtytas ir vėtytas olandas, kurį paliko žmona ir kuris paguodos dažnai ieško vyno taurėje.

Skamba intriguojančiai! O kaip gi prasidėjo Jūsų kūrybinis kelias?

Jei kūrybos kelio pradžia laikysime pirmą žinutę, išspausdintą laikraštyje, tai jis prasidėjo prieš keturisdešimt metų, kai man buvo dešimt. Tada rašiau „Lietuvos pionieriui“. Straipsnius dienraščiams „Klaipėda“ ir „Vakarų ekspresas“ pradėjau rašyti 2002 m., po kelionės į Libaną. Ta šalis, kur lankiau savo studijų draugus, mane taip užbūrė, pasirodė tokia egzotiška, kad netyčia pažadėjau draugams apie ją parašyti. Esu pareiginga ir stengiuosi pažadus tesėti. Tad pirmas mano rimtas straipsnis buvo apie Libaną. Romanus rašyti pradėjau prieš penkerius metus, apsigyvenusi Hamburge. Tai buvo būdas permąstyti savo patirtis, išlaikyti intymų ryšį su lietuvių kalba ir nutiesti naujus asmeninius tiltus į Lietuvą. Ramus gyvenimo būdas, vienatvė, egzistencinis svetimo pojūtis Vokietijoje tapo ta dirva, kurioje puikiai dygsta kūrybos sėklos.

Iš kur semiatės idėjų savo kūriniams? Kiek yra svarbu romano siužetas, žinutė skaitytojui ir literatūrinis jos įvilkimas?

Meilė yra paslaptis, prie kurios mums leista tik prisiliesti. Ta paslaptis ir su ja susiję išgyvenimai vilioja, masina, neramina.

Tekstai gimsta iš gyvenimiškos patirties, draugų istorijų. Negaliu pasigirti galinga vaizduote, tad faktus savo istorijom susirenku iš gyvenimo. Pirmiausia gimsta siužetinė linija ir pagrindinė mintis, ką noriu savo skaitytojui pasakyti. Visi mano romanai vienaip ar kitaip nagrinėja meilės temą. Meilė yra paslaptis, prie kurios mums leista tik prisiliesti. Ta paslaptis ir su ja susiję išgyvenimai vilioja, masina, neramina. Man norisi praskleisti tą meilės šydą ir žvilgterėti, kas už jo. Jei ne savo, tai herojų akimis. Stengiuosi nerašyti imantriai, juk sąmoningai pasirinkau populiariosios literatūros žanrą, todėl ir noriu, kad knygos būtų prieinamos kiekvienam. Kas norės jose ras ne tik intriguojantį pasakojimą, bet ir užkoduotą filosofinį sluoksnį.

Įdomu nors akies krašteliu žvilgtelti į jūsų dienotvarkę. Kokia ji – chaotiška, laisva ar įtempta?

Tai poetai laukia įkvėpimo. O aš tiesiog sėdu prie stalo, atsiverčiu kompiuterį ir rašau. Kai neturi valios, tai įkvėpimo gali ir nesulaukti. Rašant man labai svarbi ramybė. Galiu rašyti tik tada, kai esu viena. Kai sūnus mokykloje, o vyras darbe. Sėdu prie valgomojo stalo, nes darbo kabineto neturiu, ir kelias valandas rašau. Kai pavargsta nugara, ar reikia sudėlioti mintis, imuosi šluotos ar plaunu indus. Fizinis monotoniškas darbas leidžia išgrynintį mintį, rasti tinkamą metaforą. Geros mintys gimsta ir plaukiojant baseine. Tada kojos ir rankos automatiškai juda, o galva gyvena atskirą gyvenimą.

Be valios, kokių dar savybių turi turėti pradedantis rašytojas? Ką patartumėte svajojantiems išleisti savo knygą?

Užsispyrimo, juodo darbo, gero siužeto ir sėkmės. Prieš atiduodant knygą į leidyklą patarčiau duoti ją paskaityti keliems artimiems draugams ir paprašyti išsakyti konstruktyvią kritiką, duoti naudingų patarimų, ką dar būtų galima patobulinti. Kai knyga jau lentynose, yra beprasmiška ją kritikuoti.

Daugeliui Lietuvos menininkų labai svarbi, aktuali ir netgi kartais skausminga tema – atlygis už kūrybą. Ar įmanoma pragyventi vien tik iš knygų rašymo?

Nežinau, ar Lietuvoje kas pragyvena iš knygų rašymo. Užsienyje – taip. Ypač šalyse, kuriose yra didžiulė rinka.

Pagrindinės Jūsų herojės – stiprios, aistringos, drąsios ir jausmingos moterys, gyvenančios užsienyje, keliaujančios, ištekėjusios už užsieniečių, o koks gi yra jūsų skaitytojas?

Pagrindiniai skaitytojai – moterys virš trisdešimties metų, kurių gyvenime buvo ir šilto, ir šalto. Tačiau esu gavusi laiškų ir iš subrendusių vyrų, kuriems mano romanai taip pat patiko. Man yra svarbu sukurti patrauklų, jausmingą ir intriguojantį kūrinį, nuo kurio būtų sunku atsitraukti.

Kokie knygų autoriai Jus žavi? Ar turite savo rašytojo idealą?

Skaitau daug nuo vaikystės. Tam įtakos turėjo ir tai, kad mama – bibliotekininkė. Įvairiais gyvenimo periodais man buvo svarbūs ir patrauklūs vis kiti autoriai. Dvidešimtmetė dievinau Hermaną Hesę, o kartu svaigau nuo Kastanedos. Šiuo metu man artimiausios rašytojos yra moterys. Mane žavi turkės Elif Shafak ir norvegės Herbjørg Wassmo kūryba. Bet ir Jo Nesbo detektyvus su mielu noru skaitau.

Ar galėtumėte mūsų skaitytojams išduoti savo laimės formulę?

Vienos vienintelės laimės formulės neegzistuoja. Kiekvienam savo. Būčiau labai arogantiška, jei bandyčiau pateikti kažkokį asmeninį receptą. Pati nemėgstu, kai man kas bando primesti savo gyvenimo ar mąstymo modelį, todėl pati vengiu pamokslauti. Galėčiau paberti keletą filosofinių laimės teorijų, bet norintys ir ieškantys patys ras atsakymus.

Skaitykite daugiau