Septinta valanda ryto, Paryžius. Moteris X sustingsta prie metro žiočių. Jos rankose du lagaminai – reikia susikaupti bent jau morališkai, kad juos nutemptum laiptais žemyn kiek įmanoma elegantiškiau ir negaudama trūkio.
Bet čia it vėjas iš niekur prišoka jaunuolis ir jo draugė: nors moteris perspėja, esą vienas lagaminas itin sunkus, jis pasiryžta nešti, o kitą nugabenti žemyn padeda jo draugė. Perone trijulė apsikeičia, rodos, nesibaigiančiomis mandagumo frazėmis, geros dienos ir kelionių linkėjimais, beveik išvysto pokalbį – prancūzai, nieko nepadarysi, – ir atsisveikina.
Maždaug po valandos ta pati moteris X įlipa į traukinį. Kol ji akimis matuoja atstumą ir ar pajėgs užkelti mažesnįjį lagaminą į lentyną virš kėdės, prišoka elegantiškas monsieur ilgu kašmyro paltu, raudonu šaliku ir pasipuošęs plačia šypsena. Tuo pat metu greta išdygsta gerokai jaunesnis vyras ir siūlosi jam padėti. „Galbūt man ir 79-eri, bet moters lagaminą užmesti ant lentynos aš vis dar galiu. Ir netgi noriu“, – šyptelėjęs atsako elegantiškas senjoras ir, sukaupęs jėgas bei apsimesdamas, kad ši užduotis nevargina ir taip skaudančio peties sąnario, padeda bagažą aukštyn.
Po poros valandų moteris X pasiekia lietaus dulksnoje skendintį politiškai korektišką Briuselį. Moteris X pajuda tambūro link ir čia ją ištinka lengvas nerimo priepuolis. Jos didysis lagaminas, – maždaug 25 kilogramų, ką tik susimokėjo už viršsvorį skrisdama, tad puikiai žino svorį, – jai nežinant užkeltas aukštai ir apkrautas kitų žmonių XXL daiktais. Tambūre pilna žmonių, jie politkorektiškai vienas kitą ignoruoja, pavyzdžiui, niekas net nepasijudina padėti jaunai moteriai, nesėkmingai bandančiai ištraukti savo užstrigusį lagaminą.
Ji pagaliau išvaduoja jį, išlupa dar du mažesnius ir išlipa. Iš paskos jai ir moteris X. Praeidama paryžietė stebi sceną. Ta pati jauna moteris, išvilkusi net tris lagaminus iš traukinio, pribėga prie sutuoktinio, šis, išlipęs jau kiek anksčiau, stovi perone su kūdikiu nešioklėje ant krūtinės ir penkiamečiu šalia. Jauna mama mikliai persimeta vaiką sau ant krūtinės, čiumpa didįjį bei mažesnįjį lagaminus ir pajuda pergalingai į priekį. Vyras veda už rankos sūnų ir tempia mažesnį lagaminą.
Moteris X su užuojauta pagalvoja: vargšelis vyras, turbūt stuburo išvarža. Bet perėjusi kelis vagonus mato vėl tą patį déjà vu – moteris išlipdama tamposi su XXL lagaminais, vyras palaiminga šypsena laukia apačioje ir kalbina trimetį sūnų.
Du vyrai pažeistu stuburu viename traukinyje? Juk ne iš kokios kalnų sanatorijos važiuojama, o iš Paryžiaus – pernelyg neįtikėtinas sutapimas.
Ir tada moteris X, iškasena iš praėjusio amžiaus, susivokia; juk galantiškumas – jau seniai išėjęs iš mados, netgi pavojingas, žeminantis moterį ir smerktinas. Moteris tempia kūdikį ir didįjį lagaminą greičiausiai dar ir todėl, kad ten sukrauti jos ir vaikų daiktai, o vyras tempiasi tik savo kuklią mantą. Nes šiais lygybės laikais kiekvienam sava našta ir nė lašelio daugiau dėl kito, kitaip – kvepia seksizmu, patriarchališku, globėjišku elgesiu ir vos žingsnis iki moters išnaudojimo.
Vis dėlto nuo kada mes įtikėjome mitu, kad pagalba – tai pažeminimas, kad viską galime pačios? Be abejo, galime, bet ar visada reikia? Ir ar mūsų laisvė retkarčiais nekvepia dar didesniu moters išnaudojimu? Ar šiuolaikinė neurvinė moteris jau ne tik visus kampus laiko ant pečių – iš tiesų laiminga ar apsimesdama (ne)sėkmingai žongliruoja karjeros, motinystės, sekso deivės ir nepriklausomos moters kamuoliukais, – bet dar ir visus lagaminus sau ant galvos ir pečių užsikrovė? Nes taip nori daugumos balsas – teisingos visuomenės nuomonė. O kur vyro laisvė ir teisė būti galantišku džentelmenu be visuotinio pasmerkimo?
Laimei, mes visada turime Paryžių, konservatyvų ir atsilikusį, kur padėti vienas kitam, nepaisant lyties ir net amžiaus, flirtuoti, nukelti skrybėlę sveikinantis, pasakyti ir priimti komplimentą vis dar galima, nerizikuojant sudegti ant politkorektiškumo aukuro.