Kai prieš septyniasdešimt metų pasirodė feminizmo biblija – Simone de Beauvoir „Antroji lytis“, – rašytoja ir moterų teisių gynėja Claudine Monteil buvo dar mamos pilve. Tačiau vėliau likimas pasisuko taip, kad devyniolikmetė studentė pirmąkart apsilankė Simone de Beauvoir ir Jeano Paulio Sartreʼo namuose ir, nepaisant daugiau nei keturiasdešimties metų amžiaus skirtumo, tapo viena artimiausių šios prancūzų intelektualų poros bičiulių.
Kaip įsivaizduotumėte Simone de Beauvoir šiandien, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po jos mirties (1986 m.)?
Esu viena iš trijų dar gyvų jos artimų draugių. Nežinau, ką į šį klausimą atsakytų kitos dvi, tačiau aš feminizmo idėjų skelbėją šiandien įsivaizduočiau kaip pačią populiariausią influencerę – juk tokia ji buvo tada, kai neturėjome nei interneto, nei socialinių tinklų. Nepaisant to, ją pažinojo visas pasaulis – ir kaip asmenybę, ir kaip Jeano Paulio Sartreʼo gyvenimo moterį, ir kaip buržuazines sociumo normas griaunančių straipsnių apie lyčių lygybę autorę. Pažinojo taip, kaip dabar visa žmonija pažįsta ekologinio judėjimo žvaigždę, klimato apsaugos aktyvistę ir protestų skelbėją, drąsiausią pasaulio paauglę švedę Gretą Thunberg. Būtent ji yra mūsų dienų Simone de Beauvoir. Kiekvienas viešas mano bičiulės pasirodymas sausakimšai pripildydavo sales ir universitetų auditorijas. Rašydama laiškus ranka, ji atsakydavo kiekvienam interesantui, taip pat tuos laiškus skaitydavo viešai – krepšiais nešdavosi juos į auditorijas. Žodžiu, ištisus tris dešimtmečius Paryžius buvo pilnas Simone de Beauvoir buvimo, o man teko laimė visa tai stebėti ir fiksuoti. Neabejoju, kad feminizmo teoretikė šiandien būtų buvusi susirūpinusi dėl prognozuojamos ateityje didelės žmonių migracijos, susijusios su klimato pokyčiais ir vandens išteklių stoka. Jai būtų rūpėję globalūs tarpvalstybiniai, taip pat ir korporaciniai susitarimai dėl prieigų prie įvairių išteklių, kai priimami sprendimai pažeidžia žmogaus teises.
Pačiai Simone de Beauvoir sakėte, kad esate „Antrosios lyties“ vaikas...
1948-aisiais Sorbonos universitete mano mamai pavyko sėkmingai išlaikyti itin sudėtingą gamtos mokslų egzaminą, vieną sunkiausių Prancūzijoje, ir taip priartinti svajonę tapti chemike. Tuo metu ji bičiuliavosi su Irène Joliot-Curie, Pierreʼo ir Marie Curie dukra, kuri su savo vyru Frédéricu už dirbtinio radioaktyvumo sukūrimą 1935-aisiais buvo apdovanota Nobelio premija. Taigi siekdama mokslo aukštumų, o idealios šeimos etalonu laikydama vyresnės bičiulės porą, tais pačiais metais mama ištekėjo. Iš vieno garsaus Prancūzijos matematikos profesoriaus, kartu su juo gurkšnodama kavą, vestuvių proga gavo dovaną – patarimą atsisakyti karjeros ir gyvenimą skirti vyrui bei šeimai. „Nesupykite, tačiau jūsų patarimu nepasinaudosiu…“ – tada pasakė ji autoritetingam pašnekovui. Po kurio laiko, jau laukdamasi manęs, mama apsilankė knygyne ir nusipirko skandalais aplipusią Simone de Beauvoir knygą „Antroji lytis“. Man buvo lemta išvysti pasaulį tuo metu, kai mama buvo ką tik baigusi skaityti šį feminizmo manifestą. Kai jau būdama studentė šią istoriją papasakojau Simone de Beauvoir, ji rimtu veidu pažvelgė į mane: „Tu esi „Antrosios lyties“ vaikas? Vadinasi, tu esi siaubingas vaikas.“
Ir šią frazę išgirdote pirmąkart svečiuodamasi pas Simone de Beauvoir ir Jeaną Paulį Sartreʼą?
Taip, ji nuskambėjo praėjus lygiai dvidešimt metų nuo mano gimimo ir nuo knygos pasirodymo dienos, kai pirmąkart paskambinau į šios Paryžiaus intelektualų poros namų duris. Tiesa, Jeaną Paulį Sartreʼą jau pažinojau porą metų, nes lankiau jo paskaitas ir priklausiau studentų grupei, kuri kovoja už lygias vyrų ir moterų teises. Buto Sen Žermeno kvartale duris atrakino neaukšta (jetau, ji dar mažesnė už Jeaną Paulį Sartreʼą!) 62 metų moteris (tada pamąsčiau, kam tokiam senam žmogui dar reikia kovoti už kažkokias teises). Atėjau laiku, kaip ir buvo tartasi, lygiai penktą po pietų, nes žinojau, kad abu šeimininkai labai nekenčia vėluojančių. Tačiau Simone vis tiek apibarė, kodėl vėluoju. Pasirodo, jų studijoje esantis žadintuvas visada skubėdavo septyniomis minutėmis, taigi nuo to karto supratau, kad pas juos reikia ateiti būtent tiek minučių anksčiau. Kai šeimininkė mane įsileido į butą, pamačiau daug brandaus amžiaus moterų, menininkių, mokslininkių, teisininkių. Septintojo dešimtmečio pabaigoje Paryžiaus feministiniame judėjime dalyvavo įvairių kartų moterys, vyresnės net aktyviau, nes tikėjo klojančios lyčių lygybės pamatus būsimoms kartoms. Pats butas, tiesa, itin kuklus, su keliais antikvariniais baldais, buvo trečiojo praėjusio amžiaus dešimtmečio name, aukštomis lubomis ir labai aukštais arkiniais langais. Be kelių toršerų, stovėjo dvi ryškiai geltonos sofos, sienas puošė du didelio formato tapybos kūriniai – Pablo Picasso ir Alberto Giacometti. Tačiau labiausiai dėmesį patraukė unikali, iš įvairių pasaulio šalių surinkta lėlių kolekcija. Negana to, kiekvienos lėlės žvilgsnis idealiai atkartojo pačios Simone de Beauvoir žvilgsnį. Atrodė, kad jos kartu su šeimininke tikisi labai greitos tavo reakcijos, greito atsakymo diskusijos metu. Ir Simone, ir Jeanas Paulis labai nemėgo lėtapėdžių, sakytum, jie atsakymo laukdavo dar nė nebaigę klausti. Atsisėdau ant vienos iš tų sofų, atsirėmiau ir staiga išgirdau kažką trakštelint. Atsisuku, o ten – trijų tūkstančių metų senumo egiptiečių kaukė, kurią Simone de Beauvoir padovanojo pats Egipto prezidentas. Laimei, meno kūrinys išliko nepažeistas. Galvojau, kas dar gali nutikti blogiau? Atrodo, ką tik išgirdau trakštelėjimą, o čia jau klausia, ką, mano manymu, reikia daryti, kad būtų legalizuoti abortai ir kontracepcija. Atrodo, atsakiau taip greitai, kad reakciją net Simone de Beauvoir sesuo Hélène (beje, talentinga tapytoja) pagyrė.
Ar jaunesnė Simone de Beauvoir sesuo taip pat turėjo kovotojos bruožų?
Nustelbti Simone tikriausiai buvo neįmanoma ir nebūtina. Hélène tai jautė, matė ir žinojo. Pagaliau ir jos prigimtis buvo kitokia. Nors dvejais metais jaunesnę seserį Simone de Beauvoir per pokalbius visada „pastatydavo į vietą“, tačiau Hélène savo ambicijas išreiškė kaip dailininkė: nutapė per tris tūkstančius įspūdingų paveikslų, juos įvertino pats Pablo Picasso; iliustravo ne vieną knygą, tarp jų ir sesers „Palaužtą moterį“. Likus trims mėnesiams iki savo mirties, Simone dar spėjo aplankyti Paryžiuje surengtą grandiozinę sesers parodą. Tai buvo paskutinis jųdviejų pasimatymas. Seserystę šiandien liudija dailininkės paveikslas „Raudoną švarką vilkinčios Simone portretas“, kurį Hélène buvo pasikabinusi namuose Elzase, šalia velionio savo vyro Lionelio portreto. Sekdama vyresnės sesers pėdomis, ji ne kartą viešai yra pareiškusi nuomonę apie „pamirštas“, nepripažintas moteris menininkes. Tai padaryti padėjo ir jos sutuoktinio, kuris tuomet dirbo diplomatinį darbą ir ėjo Europos Komisijos pareigūno pareigas, statusas ir ryšiai. Šiandien, kaip UNESCO patarėja, šios misijos ėmiausi ir aš: kasmet Kovo 8-osios proga su įvairių šalių ambasadoriais interneto platformoje „Wikipedia“ skelbiame „nepastebėtų“, tačiau daug gerų darbų pasauliui nuveikusių moterų biografijas. Nors Hélène šį pasaulį paliko 2001-aisiais, sulaukusi 91-ų, tačiau paskutinįkart ją mačiau per Simone laidotuves. Atvykusi iš Elzaso, ji apsistojo mano bute, o aš tuo metu laksčiau po Paryžių ir ieškojau laisvų kambarių. Ką ten kambarių – laisvų lovų, kad galėčiau priglausti į laidotuves iš įvairių pasaulio kraštų atvykusias moteris, tarp jų buvo tokių, kurios išleido visas gyvenimo santaupas, kad naktiniais skrydžiais, po trisdešimties valandų kelionės (iš Australijos ar Naujosios Zelandijos), išvargusios pasiektų Paryžių. Laidotuvių diena jaudino visomis prasmėmis.
Buvote jauniausia iš visų 343 moterų, pasirašiusių manifestą „Aš pasidariau abortą“, kurį 1971-ųjų pavasarį publikavo žurnalas „Le Nouvel Observateur“.
1971-ųjų balandžio 5-ąją Prancūzija tapo kitokia: užvirė diskusijų, kilo skandalų, tačiau nuo tos dienos sociumas ėmė keistis. Rezonansas buvo toks, koks Prancūziją buvo apėmęs 1948-aisiais, pasirodžius „Antrajai lyčiai“. Simone de Beauvoir visais požiūriais stengėsi modernizuoti prancūzų visuomenės mąstymą. Moralinis pasmerkimas, užgauliojimai, patyčios, gąsdinimai fiziškai susidoroti – štai tokia kaina. Prisimenu, negalėdavau pasirodyti net kavinėse – dėl smerkiančių žvilgsnių ir balsų būdavau priversta išeiti. Mus vadino 343 Paryžiaus prostitutėmis. Tuo metu abortas mano šalyje buvo kriminalinis nusikaltimas, už jį grėsė mažiausiai trejų metų kalėjimo bausmė. Beje, dar Antrojo pasaulinio karo metais viena moteris už pasidarytą abortą buvo giljotinuota. Nors trečdalis iš visų manifestą pasirašiusių moterų niekada nebuvo nutraukusios užsimezgusios gyvybės, tačiau joms lygiai taip pat grėsė jei ne kalėjimas, tai bent jau profesinės karjeros žlugimas (tarp mūsų buvo ir aktorė Catherine Deneuve – įsivaizduokite, jei ji būtų palaidojusi visus būsimus gyvenimo vaidmenis), o man – atsisveikinti su universitetu. Tačiau tai dariau labiau iš idėjos, iš jaunatviško entuziazmo, pernelyg neįsisąmoninusi, kad amžiams užkertu kelius dirbti valstybinėse institucijose. Tarp pasirašiusiųjų buvo ir Simone sesuo Hélène. Mes visos rizikavome. Ir laimėjome. Sykiu norėčiau pabrėžti, kad manifestas jokiu būdu nebuvo skatinimas pastojusioms moterims imtis abortų: tiek Simone de Beauvoir, tiek kitos jos idėjų šalininkės, tiek aš savo feministinėmis nuostatomis visada palaikėme gyvybės atsiradimą planetoje, tačiau palikdamos laisvę moteriai pačiai apsispręsti, kad ji kraštutiniu atveju visada turėtų „atsarginį išėjimą“, civilizuotą išeitį. Mūsų kova tęsėsi 4–5 metus: trys žingsniai pirmyn, du – atgal. Į manifestacijas susirinkdavo maždaug po penkis tūkstančius moterų, tarp jų rasdavosi tokių drąsių, kurios liudijo savo žiauria patirtimi apie nelegaliai pasidarytus abortus. Šalia kalbėtojų visada stovėdavo Simone de Beauvoir ir saugodavo, kad jų nesuimtų policija.
Mūsų feministinio judėjimo istorijoje labai svarbi Bobinji byla. Praėjus metams nuo tos dienos, kai buvo pasirašytas manifestas, Paryžiaus priemiestyje Bobinji po ilgų nesutarimų ir seksualinės prievartos vienos išsiskyrusios poros vyras padavė savo moterį į teismą – už tai, kad pasidarė abortą. Grėsė kalėjimas, į mus išdrįso kreiptis jos motina. Tada nebuvo tokių komunikacijos priemonių, kaip šiandien, kai, pavyzdžiui, #metoo skandalas gali plisti socialiniais tinklais, taigi pasamdėme itin profesionalią iš Tuniso kilusią advokatę Gisèle Halimi, surengėme demonstraciją, kurioje dalyvavo daug Nobelio premijos laureatų. Bylą laimėjome. Ir tai buvo didelis postūmis keisti Prancūzijos įstatymus, kurie, įskaitant ir Napoleono kodeksą, buvo jau pasenę. Simone de Beauvoir visada pristabdydavo mano jaunatvišką entuziazmą, akcentuodama, kad laimėtomis idėjomis nevalia džiaugtis per anksti, kol jos netapo įstatymais, nes tereikia, kad šalį apimtų politinė, ekonominė ar religinė krizės, ir viskas nueis perniek. Galbūt šis mano pasakojimas skamba labai revoliucingai, tačiau mūsų kova už lyčių lygiateisiškumą septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais turėjo daug linksmų dalykų, daug akcijų darėme su humoru, besilinksmindamos ir pokštaudamos, ir būtent dėl šios priežasties oficialiajai valdžiai neatrodėme pavojingos, nors iš tikrųjų buvome stipri jėga.
Mes visai pamiršome ir dar nieko nekalbėjome apie Jeaną Paulį Sartreʼą...
Ar įmanoma Sartreʼą pamiršti (juokiasi)? Kaip jau minėjau, jį sutikau pora metų anksčiau nei Simone. Po 1968-ųjų Paryžiaus pavasario įvykių dalis filosofo studentų buvo įkalinti. Prancūzijoje nuo seno veikia dvi arešto rūšys: už valstybei kenkiančius politinius veiksmus ir už chuliganizmą bei tvarkos pažeidimą. Tiesa, šiandien dar prisidėjo areštai už terorizmą. Pirmieji areštantai paprastai turi daugiau laisvių ir teisių, tačiau Sartreʼo studentai buvo prie antrųjų – kartu su vagimis, prievartautojais, žmogžudžiais ir pan. Filosofas su tokia neteisybe taikstytis negalėjo ir siekė, kad studentai tokiu atveju būtų vertinami kaip politiniai nusikaltėliai. Viena jo (taip pat ir mano) bičiulių Michelle Vian, pirmoji rašytojo Boriso Viano žmona, paskelbė bado streiką. Kad morališkai palaikytų badaujančią bičiulę, Jeanas Paulis Sartreʼas kasdien ją lankydavo. Sykį Michelle manęs paprašė, kad atneščiau iš Jungtinių Valstijų parsivežtų komiksų. Atnešiau. Būtent tada pirmąsyk akis į akį susitikau su Jeanu Pauliu Sartreʼu. Buvo truputį gėda, kad toks garsus filosofas žiūri į mano komiksus su Charlieʼiu Brownu, itin populiariu Amerikos personažu, ir sako: „Jūs atnešėte Michelle amerikietiškų komiksų?“ – „Taip, ji pavargusi, kad galėtų ką nors rimčiau skaityti, ji tiesiog išsekusi, noriu, kad kas nors bent truputį ją pralinksmintų...“ – teisinuosi. O jis pro storus savo akinius žiūri į mane pusiau šypsodamasis ir koketuodamas šnibžda: „Dievinu komiksus...“ Iškart pajutau šio vyro žavesį. Jis nebuvo gražuolis, turėjo ant veido ryškų apgamą, tačiau kai išsižiodavo kalbėti, atsispirti jam būdavo neįmanoma.
Stebėdama Simone ir Jeano Paulio santykius, supratau, kad jų bendravimas labai panašus į mano tėvų. Užaugau žinomų Prancūzijos mokslininkų – chemikės ir matematiko – šeimoje. Namuose nuolat lankydavosi begalė jų kolegų iš viso pasaulio, labai išsilavinusių žmonių, taip pat ir Nobelio premijos laureatų. Taigi aplinka mane formavo drąsią, ambicingą, tikslo siekiančią asmenybę. Dalį vaikystės praleidau Jungtinėse Valstijose, nes tėvai profesoriavo Prinstono universitete. Čia pirmąsyk gyvenime susidūriau su rasizmu: kai klasėje užstojau visų ujamą juodaodę mergaitę, sulaukiau žiauraus atoveiksmio – tapau „blogąja prancūze“... Tėvas ne kartą yra priminęs, kad dvi jo vaikystės moterys – mama ir senelė – buvo apdovanotos nepaprastais matematikos talentais, skaitė mokslines knygas, buvo sukaupusios unikalią matematikos biblioteką, kurią vėliau paveldėjo tėvas, tačiau vien todėl, kad buvo moterys, prieš daugiau nei šimtą metų realizuoti savo gabumų negalėjo. Todėl tėvas labai palaikė žmonos, mano mamos, užsibrėžtą tikslą siekti chemiko karjeros. Tam tikra prasme jis buvo feministas, jam neegzistavo vyriški ir moteriški namų buities darbai. Plaudamas indus jis sakydavo jaučiąs didelį malonumą ir atsipalaiduojąs, be to, stovint prie tekančio vandens kriauklės į galvą ateidavo naujų idėjų.
Pirmą vizito Lietuvoje dieną ant kaklo ryšėjote šilkinę skarelę, kurią puošė aukštakulnių batelių piešinys...
Nėra jokios politinės potekstės (juokiasi). Tai labiau ženklas, kad visada domėjausi mada, tiek moterų, tiek vyrų, todėl nesu abejinga originaliems drabužiams ir aksesuarams. Skarutę, kurią pastebėjote, įsigijau viešėdama Niujorko „Metropolitan“ muziejuje, tiesiog man tas aksesuaras pasirodė linksmas ir žaismingas. Jei įsivaizduojate feministę, kuri niekina madą, kuri abejinga gražiems daiktams, vadinasi, esu čia tam, kad pakeisčiau jūsų įsivaizdavimą. Esu prancūzė, esu paryžietė, ir viskas mados klausimu tuo pasakyta. Tačiau esu prieš apnuoginto ir suvulgarinto moters kūno reklamoje politiką. Gundyti, stimuliuoti vyrų seksualinį potraukį, kai ant išrengtos moters reklamuojama kosmetika, juvelyrika ar kontraceptinės priemonės, – tai vadinu žmogaus teisių pažeidimu. Deja, tokia reklama visiems tapo norma, o štai viešai kūdikį žindanti moteris kelia baisių sociumo skandalų ir piktina vyrišką publiką, neva tai juos verčia pasijusti nejaukiai. Tiesa, Simone de Beauvoir taip pat labai domėjosi mada, mūvėdavo platėjančias kelnes, avėdavo stilingus batus, vietoj plaukų lankelio dėvėdavo šilkines dažniausiai raudonojo vyno spalvos skarutes. Aš ir šiandien mielai avėčiau aukštakulnius, tačiau jaunystėje lankiau klasikinius šokius ir šiek tiek pažeidžiau pėdas, tad ilgai būti su tokia avalyne man per sunku. Beje, Jeanas Paulis Sartreʼas dievino pasitempusias, savimi pasitikinčias moteris. Kai su jomis kalbėdavo, gracingai gestikuliuodamas rankomis, įsmeigdavo savo mėlynas akis ir kiekvienai leisdavo pasijusti, kad yra pati svarbiausia.