Rašytoja Gabija Vitkevičiūtė: „Noriu padėti tokioms, kokia buvo mano mama“

Gabija Vitkevičiūtės/Olgos Posaskovos nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-10-27 15:57
„Deja, Lietuvoje turbūt nėra namo ar buto, kuriame alkoholis nebūtų sužeidęs ar nužudęs bent vienos širdies“, – pokalbį pradeda buvusi laidų vedėja, rašytoja Gabija VITKEVIČIŪTĖ (42). Po kelių savaičių ji atveria „Ramunėlės Rehab“ duris – reabilitacijos namus alkoholizmu sergančioms moterims. Tokioms, kokia buvo jos mama Ramunė.

Turbūt dažnas Lietuvoje galėtų papasakoti, kad užaugo šeimoje, kur gėrė tėvas. Bet mama...

Jei parodyčiau nuotraukas, tikrai nepatikėtumėte: atrodėme nuostabi šeima. Mano mama – įspūdingo grožio moteris, charizmatiška, atjaučianti, protinga. Bet visą savo vaikystę atsimenu ją geriančią. Iš pradžių turbūt būna smagu namuose organizuoti balius, kviestis svečių. Paskui ateina etapas, kai norą išgerti pateisina milijonas priežasčių – tai linksma, tai liūdna, tai yra darbo, tai jo nėra, tai kas nors blogai pažiūrėjo, tai per gerai... Ateina ir laikas, kai žmogus pradeda gerti vienas – pradžioje dar saikingai ir slėpdamasis, kad artimieji nepastebėtų. 

Paskui ateina diena, kai žmogus jau nesugeba išeiti į darbą... Dažnai aplinkiniai, kurie žino apie šitą problemą, net ima laukti kokio nors lūžio: gal bent tai sugrąžins žmogų į realybę. Laukia, kada paliks vyras (ar žmona), kada praras darbą, kada atims vaikus... arba kada pagaliau mirs. Prieš savaitę gatvėje prie parduotuvės pamačiau moterį – aš tiesiog sustingau: dešimta ryto, ji atrodė taip, kaip atrodydavo mano mama, – pasiturinti moteris, kas buvo akivaizdu iš jos drabužių, iš eisenos, bet jau mėnesį neplauta galva, su tuo kvapu, kuris sklinda iš visų odos porų. Ji nuslinko iki parduotuvės, nusipirko alkoholio ir vėl užsidarė savo urve...

Kada nors kalbėjaisi apie tai su tėvais?

Ir dabar nežinau priežasčių, kodėl mama gėrė. Kodėl paskui, kai buvau dvyliktokė, atsisakė alkoholio ir buvo net 17 metų trukęs gražiausias ir laimingiausias gyvenimo etapas. Nežinau, ir kodėl paskutinius trejus savo gyvenimo metus ji vėl pradėjo gerti. Pamenu tik, kad būdama vaikas nuolat gyvenau su viltimi – viltimi, kad rytoj ji bus blaivi. Rytais ji išeidavo iš namų susitvarkiusi, kvepianti brangiais kvepalais, o vakare mes jau eidavome jos ieškoti... Mus su broliu augino tėtis. Jis labai mylėjo mūsų mamą ir tada turbūt darė viską, ką galėjo. Jiedu visgi išsiskyrė, kai mes su broliu jau buvome suaugę. Dabar, būdama protingesnė ir perskaičiusi daugybę knygų apie alkoholikus ir jų vaikus, turėčiau apie ką pasikalbėti su tėčiu, bet, matyt, dar bijau šito pokalbio...

Gabija Vitkevičiūtės/Olgos Posaskovos nuotr.
Gabija Vitkevičiūtės/Olgos Posaskovos nuotr.

Pamenu, kaip mama pirmą kartą grįžo iš Priklausomybės ligų centro. Po dviejų savaičių gydymo, aišku, pripumpuota vaistų, ištinusi, bet – blaivi. Aš tada buvau paauglė, su broliu kepėme tortą, pamerkėme gėlių ant stalo, kambarius išsiurbėme – namuose buvo pats tikriausias šventės pojūtis! Visi drauge gėrėme arbatą, mama pasakojo, kaip ji tame centre sutiko įvairių žmonių, aiškino mums, kad rimtai sirgo, bet pasveiko. Ir tada ištarė: „Susipažinau su tokiu ponu Vladimiru. Ir jis ten, žinokite, keturioliktą kartą!“ Ir tą akimirką šventė man baigėsi, žemė po kojomis prasivėrė – keturioliktą kartą! Supratau, kad tai gali nesibaigti niekada.

Tose alkoholizmo, sveikimo ir atkritimo sūpuoklėse supasi ne tik priklausomas žmogus, bet ir visa jo šeima – sutuoktinis, vaikai, tėvai. Nereaguoti ir negalvoti apie tai tu tiesiog negali, nes namuose su tuo gyveni fiziškai, o išėjęs į kitą aplinką – atsineši drauge visas emocijas ir baimę. Niekas nežinojo, kaip gyvenu. Mes taip gerai mokame slėpti savo gėdą... Siaubingai bijojau, kad klasės draugai sužinos, kokia tragedija vyksta mano namuose. Vyresnė būdama turėjau vaikiną – pirma meilė, nuostabus draugas. Jam vieninteliam esu papasakojusi. Jis mane kartais palydėdavo iki namų, bet vos priėjusi prie durų sakydavau jam „ačiū“ ir „iki rytojaus“. Sveikas žmogus tikrai pakviestų į namus, sušildytų arbata. O aš bijojau net praverti kam nors namų duris.

Gabija Vitkevičiūtės/Olgos Posaskovos nuotr.
Gabija Vitkevičiūtės/Olgos Posaskovos nuotr.

Kokie buvo tie septyniolika metų, kai mama negėrė?

Laimės, džiaugsmo, gerų santykių, bendrystės – tikri pilnatvės metai. Aš netgi pamiršau – pamiršau bijoti! Klausi, kas nutiko paskui? Tėvai jau buvo išsiskyrę, mama gyveno viena. Buvau pratusi, kad ji gali nepakelti telefono ragelio, dingti kelioms dienoms, nes norėjo vienumoje skaityti ar kur nors išvažiuoti... Bet vieną tokią dieną aš nuvažiavau pas ją į namus, skambinau, beldžiausi, paskui net perlipau per tvorą, nes niekas neatrakino durų. Kaip tyčia, dar su savo mažais vaikais, tie verkti ėmė. O man kažkoks jaudulys pradėjo daužytis krūtinėje... Pagaliau įžengiu į namus, mama pasitinka tarpdury: „Dukryte, tu pas mane atvažiavai...“ Aš žiūriu į ją... ir atpažįstu tą alkoholio paveiktą vaizdą, tą jausmą... Ir visa per septyniolika metų pamiršta baimė man smogė su tokia jėga! Aš pasilenkiau virš komodos ir gili gili rauda prasimušė. Supratau: tai – pabaiga. Tegu mes dar kapanosimės, tegu bus dar keturiolika kartų reabilitacijos centruose, bet tai jau lavina, kuri nebesuvaldomai slenka žemyn...

Koks po tokios patirties susiformavo tavo santykis su alkoholiu?

Esu apdovanota alergija alkoholiui. Jei tik išgeriu taurę vyno, man prasideda sloga, ištinsta nosis, akys, aš visa paraustu ir čiaudau. Aišku, tais laikais, kai su draugais baliavodavau, nelabai kreipi dėmesio į tą alergiją. Aš ir rūkiau dešimt metų. Bet kai pradėjau lauktis vaikų, sau pažadėjau, kad jie niekada nematys to siaubo, kuriame užaugau aš. Todėl net ir neturėdama didelio potraukio į alkoholį, atsisakiau jo visiškai. Jau seniai negeriu ir net nelabai bendrauju su geriančiais žmonėmis, nes tokių tiesiog nebeliko mano aplinkoje. Vyras Jurgis, nepriklausomai nuo manęs, priėmė savo sprendimą – vieną dieną metė gerti ir rūkyti.

Tėvų polinkis į alkoholį lemia visą tolesnį jų vaikų gyvenimą, sužeidžia jų sielas. Buvo laikas, kai negalėjau net būti ten, kur geria: buvo bjauru matyti, kaip žmonės apgirsta, pradeda juoktis iš to, kas visai nejuokinga... Buvo ir etapas, kai pasakiau sau: „Patylėk. Nereikia visiems įrodinėti savo tiesų.“ Bet daug kam pradėjau atrodyti „pasikėlusi“ – matai, ji negeria ir nevalgo to, ką mes! Kad niekam nekeltum problemų, užsidarai savo šeimoje, atsisakai sociumo. Bet tas gyvenimas vis tiek yra tarsi savęs ribojimas – tu negyveni ramus ir laisvas.

Pagal statistiką vieno žmogaus priklausomybė, tokia kaip alkoholizmas, sužeidžia 6–8 šalia esančius artimiausius žmones. Aš neturėjau normalios vaikystės, nežinojau, ką reiškia džiaugtis be priežasties, kaip tai daro vaikai. Esu sužeista, todėl mano santykis su savo vyru ir vaikais pažymėtas isterijų, chaoso, perdėm stipraus noro kontroliuoti, nes jei nesukontroliuosi, viskas vėl sugrius, nuolatinio nepasitikėjimo ir būdravimo, net nevisavertiškumo, nes nuolat galvoji, kad galėjai labiau pasistengti, – tau atrodo, kad jei būsi dar geresnis, labiau visiems patiksi, tai kažkaip išspręs TĄ problemą...

Gabija Vitkevičiūtės/Olgos Posaskovos nuotr.
Gabija Vitkevičiūtės/Olgos Posaskovos nuotr.

Tačiau ryžtis atidaryti namus alkoholizmu sergančioms moterims – labai jau sunki misija...

Neseniai mano vyresnėlė Ditė paklausė: „Kam tau viso šito reikia dabar?“ Todėl, kad aš vis dar verkiu. Susitinku su alkoholizmu sergančiomis moterimis, kalbuosi ir verkiu. Susitinku su jų vaikais – vėl verkiu. Nueinu į priklausomų asmenų artimiesiems skirtą grupę – ir vėl verkiu. Lyg ir reikėtų bėgti kuo toliau nuo tų prisiminimų siaubo, o ne dar labiau krapštyti juos savyje. Bet aš – suaugęs žmogus, todėl puikiai žinau, kad nuo savęs niekur nepabėgsi, – palengvėja tik, kai įvardiji savo baimes ir problemas.

Mama mirė prieš septynerius metus. Turiu prisipažinti, aš jau net melsdavausi, kad ji mirtų... Tiesiog supranti: net jeigu ji ir pradėtų gydytis nuo šiandien, procesai jau negrįžtami. Smegenys, kepenys, netgi veido bruožai – ji dažnai krisdavo, susižalodavo... Iš tos gražios moters su perlų karoliais ji virto... Laidojau mamą būdama aštuntą mėnesį nėščia – laukiausi Teresės... Tada prie kapo kaip niekad aiškiai supratau, kad turi būti pagalba šia liga sergančioms moterims.

O prieš kelis mėnesius psichoterapeutė Aušra Kurienė, kurią labai gerbiu, pasakė: „Retai kada sutiksi žmogų – tokį rūpestingą ir tokį nerimastingą. Gal metas būtų ne rašyti apie kitų gerus darbus, o pačiai juos daryti?“ Šie žodžiai mane išjudino. Nereikėjo net svarstyti, kaip ir kam galėčiau padėti.

Gabija Vitkevičiūtės/Olgos Posaskovos nuotr.
Gabija Vitkevičiūtės/Olgos Posaskovos nuotr.

Kai socialiniame tinkle paskelbei, kad kuri tokius reabilitacijos namus moterims, daug interesančių sulaukei?

Tiek, prisipažinsiu, nė nesitikėjau... Tiesa, tarp daugybės laiškų buvo vos kelių moterų, kurios tiesiai parašė: „Padėkite man.“ Tai – jau labai didelis žingsnis link pasveikimo. Kur kas daugiau žinučių buvo: „O kaip čia bus gydoma?“, „Noriu paklausti ne dėl savęs, o dėl vienos tokios pažįstamos...“ Ir aš puikiai suprantu visus tuos žmones. Alkoholizmas – liga, apgaubta didžiuliu skausmo, gėdos ir tylos dumblu. Gėda ir tam, kuris serga, ir jo artimiesiems, draugams.

Deja, Lietuvoje šios ligos gydymas nekompensuojamas. Lenkijoje, Vokietijoje, Islandijoje yra kitaip – žmogui prie gydymo pačiam tereikia pridėti 10 eurų per dieną. O Lietuvoje tai kainuoja šimtus. Už visas savo šeimos santaupas išnuomojau tinkamą namą, samdysiu gydytojus, lektorius, psichologus ir žmones, su kuriais pasikeisdami paromis budėsime mūsų reabilitacijos namuose. Todėl ir kaina išeina nemaža – nuo 100 eurų para. Šios ligos ekspertai sako, kad reabilitacija turi būti ilga – kone 12 ar 14 mėnesių, nes reikia laiko suformuoti naujiems įgūdžiams, kaip gyventi su šia liga visą likusį gyvenimą ir neatkristi.

Aš kviečiu į savo namus bent mėnesiui – tegu tai būna pirmas mažytis žingsnis link noro pasveikti. Suprantu, kad tokias sumas gali skirti ne kiekviena serganti. Manote, turtingųjų sluoksniuose šios bėdos nėra? Klestinti verslininkė, žavi mama, elegantiška moteris, kurią artimieji slapčia veža gydytis į Šveicariją, Ameriką, Norvegiją...

Kartais pagalvoju: įdomu, ką mama sakytų, kad jos vardą naudoju tokiam centrui? Bet tikiu, kad būtų šalia, priimtų sergančias ir dar sriubos joms išvirtų. Tada, kai buvo blaivi, ji tai ir darė: Priklausomybės ligų centre kelerius metus dirbo sanitare. Persirengimo spintelėje pasidėdavo gražų rankinuką, nusivilkdavo madingą paltą ir eidavo valyti palatų... Tai buvo noras tarnauti kitiems – išpirkti savo kaltes.

Gabija Vitkevičiūtės/Olgos Posaskovos nuotr.
Gabija Vitkevičiūtės/Olgos Posaskovos nuotr.

„Ramunėlės Rehab“ namai

Savo reabilitacijos namams tinkamos sodybos ar namo Gabija ieškojo pusantro mėnesio. Kai kur netiko aplinka – papildomas dirgiklis būtų buvusi upė, ežeras ar tvenkinys šalia. Į apleistą medinę trobelę būtų tekę daug investuoti.

„Kai radau namą, kuris man tiko, ir pasakiau, kokį tikslą turiu, nebetikau su tokia savo veikla...“ – pasakoja. Galiausiai kaip tik savo mamos septintųjų mirties metinių dieną Gabija pasirašė jaukaus namo sostinės Pilaitės mikrorajone nuomos sutartį. Nuo lapkričio pradžios jos su ponia Virginija, kuri negeria jau dvylika metų, laukia čia tų, kurioms reikia pagalbos.

„Aš neklausiu: „Kodėl tu geri?“ Nekaltinu: „Kaip tau ne gėda? Ar tu valios neturi?“ Visas tokias frazes tiesiog ištrinkime – tai ne apie šitą ligą. Aš tik klausiu: „Kokį skausmą tu nori nuplauti?“ – pasakoja. – Ir kai su psichologų, psichiatrų, gydytojų pagalba atrakini tą skausmą, iš tiesų gali padėti žmogui. Aš net nebijau, jeigu nebus kam tuose mano „Ramunėlės Rehab“ namuose gyventi. Vis tiek žinosiu, kad padariau gerą darbą pajudinusi šitą stigmą. Jei bent viena siela išdrįs kreiptis į bet kurį Lietuvoje esantį reabilitacijos centrą ir bus išgelbėta, vadinasi, tai buvo verta daryti.“ 

Naujausi straipsniai