Rašytoja Erika Umbrasaitė. Skyrybų menas

Erika Umbrasaitė
Autorius: Erika Umbrasaitė
Publikuota: 2019-06-16 17:52
Įsikūrusi prancūziškame miestelyje tiesiai priešais viduramžių bažnyčią matau daug skoningų ir nelabai, prabangių ir kuklių vestuvių. Jas stebėdama prisimenu dainą, kurios žodžiai galėtų būti kiekvienos einančios prie altoriaus poros mantra: „Vesk mane truputį, bet mylėk pakankamai.“

Europoje ir JAV vidutiniškai subyra 40 procentų pirmų santuokų. Dar liūdniau, kad antrų ir trečių santuokų skyrybų rodikliai net didesni – 60 ir 70 procentų. Žmonės neretai skiriasi ieškodami, kur žalesnė žolė: neslėpkime, dauguma porų tik dokumentuose kaltina nesutampančius charakterius, o iš tiesų skyrybų priežastis būna nauja, graži, daug žadanti didelė meilė. Po kelerių metų suprantame: kad žolė išliktų žalia, tinkama rupšnoti ir mylėtis, ją reikia puoselėti, pavyzdžiui, nekartoti praeitų santykių klaidų.

1900-aisiais vyrai vidutiniškai gyveno 46 metus, moterys – 48-erius. Santuokos iš meilės buvo negausios, o žinoma, kad santuokos iš išskaičiavimo – patvariausios, tad ir skyrybos buvo retesnės už mėlynąjį deimantą. Mes gyvename kone dvigubai ilgiau, todėl išlaikyti nesubyrėjusius santuokos rūmus remiantis vien trapia priesaika tampa (ne)įmanoma misija, ypač kai aplink tiek pagundų. Gal todėl metas ne rypuoti dėl skyrybų epidemijos mastų, o persvarstyti jų koncepciją ir santuokos orlaivio avarinį nusileidimą padaryti kuo minkštesnį.

Skyrybas esu du kartus išgyvenusi, bet jaučiuosi netgi labai gyva ir netraumuota. Skirdamasi nieko nežinojau apie Gwyneth Paltrow išpopuliarintą „sąmoningo išsiporavimo“ teoriją, bet, pasirodo, instinktyviai taip elgiausi. Beje, draugiškų ir sąmoningų skyrybų mintis visuomenėje sklandė jau nuo 1940-ųjų, o 1976-aisiais sociologė Diana Vaughan sukūrė ir pagrindė „išsiporavimo“ teoriją. Pagrindinis jos principas – visomis įmanomomis priemonėmis numaldyti primityvų instinktą viešai išsiskalbti suteptą šeimos garbės mundurą, sukarpyti jo „Armani“ kostiumus ar išnešti jos rankinukus labdarai, kitaip keršyti, sutriuškinti, nuskriausti paliekantį šeimos laivą. Vertėtų išlaikyti asmeninį orumą, nevaidinti aukos ir, svarbiausia, nesijausti ja. Be to, sau ir pasauliui pripažinti: net jeigu sutuoktinis ar sutuoktinė kalti 97 procentais, deja, tango šokote dviese, taigi būkite malonūs ir prisiimkite bent 3 procentus kaltės.

Pirmą kartą ištekėjau netyčia, labai jauna, durna ir tik trims mėnesiams, tad skyrybos vyko neskausmingai. Antrą kartą didelė meilė truko mitinius trejus metus, ir aš likau su kelių mėnesių kūdikiu ant rankų. Buvo labai gaila savęs ir baisiai siutau ant to mane palikusio „gaidžio“, bet tada sumąsčiau: ašaros ir pyktis tik veido odai ir širdžiai kenkia. Taigi susigalvojau mantrą: „Po penkerių metų jis pas mane nepateks be sekretorės leidimo.“ Juokinga ji, ir net nežinau, kodėl taip sugalvojau, bet pasirodo, dariau tai, ką pataria psichologai, – mintyse konstravau save naują, laimingą.

Dar vienas geras skyrybų poveikis buvo iš streso per du mėnesius nukritęs nėštukės svoris: atrodžiau taip pribloškiamai, kad Vilniuje pasklido kalbos, neva aš visai ne palikta auka, o kaip tik skyrybų iniciatorė, turinti meilužį, – prisipažinsiu, tai pakėlė nuotaiką ir savivertę.

Mantra, jei jums įdomu, išsipildė, o skyrėmės kiek įmanoma oriau ir netgi nuėjome į restoraną – ne atšvęsti, tiesiog gražiai atsisveikinti... Tiesa, per tą orumą nukentėjome: kai teisėja perskaitė skyrybų nuosprendį, abu liūdnai nusišypsojome ir pasveikinome vienas kitą su nauju gyvenimo etapu. Teisėja tai suprato kaip nepagarbą teismui ir šventai santuokos institucijai, todėl skyrė maksimalų skyrybų mokestį.

Sakiau ir sakysiu: svarbu ne gerai ištekėti, o gerai išsiskirti. Nes nuo to neapsaugotas niekas. Ko mane išmokė skyrybos? Meilė ir santuoka – tai kasdienis įsipareigojimas vis iš naujo, o ne kartą, visam gyvenimui, duota priesaika ar antspaudas. Ir dar – su savo žmogumi esu jau dvidešimt metų kiek įmanoma laiminga ir tikiuosi tokia būti dar ilgai, bet žinau, kaip visa tai trapu ir nekontroliuojama. Todėl kai draugai pradeda terorizuoti klausdami, kada tuoksitės, juokaujame tai padarysiantys jau senelių namuose, kai bus labai didelė tikimybė, kad tikrai tik mirtis mus išskirs.

Naujausi straipsniai