Knygos „Vienos krūties istorija“ autorė Erika Umbrasaitė ragina jungtis į „Rožinę solidarumo grandinę“. „Moterys dažnai linkusios atidėlioti vizitą pas gydytoją, manydamos, jog problema galbūt pati išsispręs, arba nenorėdamos tikėti, kad jų įtarimai dėl galimos grėsmės sveikatai yra pagrįsti. Tad kartais tam, kad būtų laiku diagnozuota liga ir išgelbėta gyvybė, tereikia, jog artimas ar net nepažįstamas žmogaus paragintų pasitikrinti“, – sako rašytoja.
„Mintis šį spalį surengti „Rožinę solidarumo grandinę“ kilo prisiminus vieną atvejį, kuris įvyko prieš daugelį metų, kai pati buvau ką tik pasveikusi po ligos. Kartą man paskambino nepažįstama moteris ir padėkojo už išgelbėtą gyvybę. Ji papasakojo, kad žiūrėdama mano interviu įsiklausė į žodžius, kai sakiau, jog moterys nepabijotų dabar pat pakilti nuo sofos, nueiti į vonios kambarį ir patyrinėti savo krūtų, o jeigu kas nors joms sukeltų nerimą – nedelsiant užsirašytų į vizitą pas gydytoją.
Nepažįstamoji, vėliau tapusi mano šaunia bičiule, paklausiusi interviu tuoj pat taip ir padarė ir aptiko auglį krūtyje. Ji buvo girdėjusi mano padrąsinimą nedelsiant kreiptis į gydytoją, todėl ėmėsi veiksmų tuojau pat – taip jai buvo nustatytas ankstyvos stadijos krūties vėžys, o šiandien ši moteris jau daug metų džiaugiasi gražiu gyvenimu be ligos, – džiaugiasi E. Umbrasaitė. – Ši istorija – tai įrodymas, kad laiku ištartas paraginimas ir mūsų moteriškas solidarumas yra galingas ginklas prieš vėžį. Nepamirškime to.“
Grandininė reakcija
Rašytoja ragina moteris inicijuoti vieną mėnesį trunkančią neformalią akciją, kurios tikslas – sukelti grandininę reakciją, sunerti savotišką „Rožinio solidarumo grandinę“. Akcijos metu moterys ragintų viena kitą pasitikrinti dėl krūties vėžio ir netgi kartu lankytųsi pas gydytojus, nes juk dviese visada drąsiau. „Šiai akcijai nereikia jokių garsių šūkių ar ryškių plakatų – pakanka noro ir laisvo pusvalandžio. Tereikia, kad moteris X imtųsi iniciatyvos ir pakviestų savo draugę, seserį, mamą, artimą bendradarbę ir t. t. išgerti puodelį kavos, arbatos ir pasikalbėti, o tuomet pasiūlytų kartu užsirašyti į medicininę patikrą ir lydėti viena kitą šio vizito metu.
Kuo daugiau moterų imtųsi iniciatyvos ir įsijungtų į šią neformalią „Rožinę solidarumo grandinę“, tuo smarkesnė grandininė reakcija įvyktų ir tuo daugiau moterų, viena kitą padrąsindamos, pasirūpintų tuo, kas brangiausia, – sveikata, – kalba pašnekovė. – Jeigu moterys pageidautų, jos galėtų socialiniuose tinkluose skelbti nuotraukas iš tokių susitikimų su drauge ar seserimi ir pažymėti jas #RozinioSolidarumoGrandine, #VienosKrutiesIstorija, #DvieseDrasiau, #PinkRibbon, taip pat trumpai nupasakoti akcijos esmę, kodėl jos nusprendė dalyvauti, ir taip paraginti visas (net nepažįstamas) moteris pasirūpinti sveikata.“
Iš patirties
Pati E. Umbrasaitė krūties vėžiu susirgo, kai jai buvo vos 35 metai. „Giminėje beveik nebuvo jokių vėžio atvejų, todėl, užčiuopusi guzelį krūtyje ir papanikavusi kelias minutes, pas gydytoją ėjau visiškai ramia širdimi, tikėdama, kad to negali būti. Tačiau intuicija kažkaip kuždėjo nenurimti, nors pirmi tyrimai rodė, kad tai paprasčiausia cista. Kreipiausi dar į vieną gydytoją ir sužinojau tą patį – kad diagnozė yra nepiktybinė. Ir nežinau kodėl, bet nuojauta neleido nurimti. Po mėnesio kreipiausi į trečią gydytoją, kuriam taip ir pasakiau, kad greičiausiai jis nusiųs mane pas psichologą kaip ligų ieškančią isterišką moterį.
Deja, po savaitės jis mane paguldė ne ant psichologo kušetės, o ant operacinio stalo – aptiko labai ankstyvą, bet agresyvų HER2 tipo vėžį, kuriuo dažniausiai serga jaunos moterys ir kuris linkęs metastazuoti, todėl jam turi būti taikoma ne tik chemoterapija, švitinimas, bet ir moderni biologinė terapija, – pasakoja E. Umbrasaitė. – Ši liga paveikia vieną moteriškumo simbolių, todėl labai smarkiai veikia psichologiškai. Laimei, dabar vis daugiau atliekama tausojančių operacijų, kai moteris, net ir susirgusi krūties vėžiu, nepraranda krūties. Siūlomos ir atstatomosios operacijos.
Tačiau labai svarbu tai, kad susirgusi moteris pirmiausia rūpintųsi sveikimo procesu, kauptų jėgas, reikalingas gydantis, o ne išgyventų dėl to, jog gali netekti krūties. Ne mažiau svarbu tai, kad šioje kovoje jas palaikytų ir jų vyrai, nes labai dažnai moterys sielvartauja dėl to, jog krūties netekimas paveiks jų asmeninius santykius ar netgi grės skyrybos.“
Pagalba sveikstant
„Gydymas truko metus, netekau plaukų, vėliau nutariau paaukoti ir krūtį, nes pusė gydytojų pasisakė už tai, kad krūtis būtų išsaugota, kita pusė – už tai, kad būtų atlikta mastektomija, o mano tikslas buvo vienas – išgyventi, užauginti sūnų ir dar daug kuo pasidžiaugti gyvenime. Tad kovojant su agresyviu priešu tiko visos priemonės, mastektomija – taip pat. Mano vyras irgi dalyvavo priimant šį nelengvą sprendimą ir pasakė, kad, jeigu tokia auka padės išsaugoti mane gyvą, jis tikrai neliūdės dėl to, jog vietoj dviejų žaisliukų turės vieną.
Savo gražiąsias krūtis (nesigiriu, bet jos tikrai buvo neblogos) prieš operaciją įamžinau keraminiame bareljefe, kurį sukūrė menininkė Jūratė Neimantienė. Kol gavome atspaudus, buvo daug juoko – visa tai aprašiau ir knygoje. Humoras ir požiūris, kad gyvenimas – tai žaidimas ir į nieką neverta žiūrėti rimtai, susireikšminus, man padėjo ištverti tą gana sunkų periodą, kuris (geroji naujiena visiems sergantiesiems ir patiriantiesiems chemoterapijos „malonumus“), laimė, pasimiršta, nors tą akimirką atrodo gyvenime nepamirši tokio siaubo, – drąsina rašytoja. – Labai padėjo tai, kad draugės ir šeima nežiūrėjo į mane kaip į ligonį, negailėjo manęs, nedramatizavo situacijos, darė daug malonių staigmenų ir t. t.
Susirgusi rašiau dienoraštį, nes galvojau, kad sūnus dar mažas, todėl, jeigu mirsiu, nepažins manęs tokios, kokia aš esu, nesupras, kas įvyko, todėl norėjau aprašyti jam savo kelią per ligą ir kaip smarkiai jį myliu, palikti bent tokį prisiminimą. Dienoraštis taip pat buvo kaip psichoterapija – patariu jį rašyti kiekvienam susirgusiajam, nes tai labai išlaisvina nuo juodų minčių. Tačiau iš pradžių neturėjau idėjos iš dienoraščio padaryti knygą, tik vėliau kažkas pasiūlė spausdinti „Onkologo puslapiuose“, o kai pamatėme, kiek žmonių tai įkvepia tikėjimo, drąsos, vilties, nutarėme išleisti knygą. Ji iškart tapo bestseleriu ir per dešimtmetį jau perleista šešis kartus.“
Geras pavyzdys užkrečia
„Man net nereikia raginti savo draugių pasitikrinti, nes manau, kad joms esu kaip gyvas priekaištas ir priminimas apie tai, kaip svarbu tikrintis. Jos pačios juokais mane taip vadina (šypsosi). Dažniausiai gaunu laiškų iš nepažįstamųjų, jos rašo, kad mano istorija, knyga ar interviu jas įkvėpė nueiti pas gydytoją.
Pasakoju tai ne todėl, kad parodyčiau, kokia aš faina gyvybių gelbėtoja, o dėl to, kad mes, moterys, suvoktume, kaip svarbu padrąsinimas, paraginimas iš šalies. Todėl ir sugalvojau tą „Rožinę solidarumo grandinę“ – mes net pačios neįsivaizduojame, kiek nekaltas pokalbis prie arbatos gali pakeisti, kartais net išgelbėti gyvybę, – pabrėžia E. Umbrasaitė. – Moterys yra lyg katės, labai ištvermingas padaras, turintis daug gyvybių ir nuolat krintantis ant keturių kojų, todėl joms vis atrodo, kad viskas bus gerai, kad dabar nėra laiko lakstyti pas gydytojus, kad reikia dar pasirūpinti šeima, vaikais, darbu ar daržu.
Aš buvau iš tų darboholikių kačių, kurios nesiskundžia sveikata ir net neturi savo šeimos gydytojo, nes beveik nesirgdavau. Kadangi buvau „per jauna“ krūties vėžiui, kaip sakė visi gydytojai (nors dabar ši liga vis jaunėja), krūtis tikrindavausi pati prieš veidrodį ir kartą per metus lankydavausi pas ginekologą. Tai buvo vienintelis mano rūpinimasis savo sveikata, išgelbėjęs mane.“
Liga daug ko išmoko
„Savo mirtingumo ir laikinumo suvokimas labai padeda gyventi, nes supranti, kiek daug dar nepatirta, nepamatyta, nepadaryta, neišmylėta, o laikas tiksi tiksi tiksi. Kiek man dar liko Venecijų? Nežinau ir nenoriu žinoti, tiesiog kiekvieną rudenį nors porai dienų pabėgu nuo visų su savo meile į Veneciją.
Jeigu ne vėžys, greičiausiai nebūčiau atsimerkusi ir išmokusi gyventi, nebūčiau parašiusi pirmosios knygos „Vienos krūties istorija“ ir galbūt net nebūčiau turėjusi drąsos viską mesti, išvažiuoti į Prancūziją, įkurti ten galeriją ir pradėti rašyti kitas knygas, nors visada apie tai svajojau.
Liga išmokė drąsos – tapau bebaime amazone, – šypteli Erika. – Dar liga labai padėjo susitaikyti su tuo, kad kūnas, jo grožis ir tvirtumas yra toks laikinas dalykas, kad visa tai praeina. Ir kad tai nesi tu, nes tu – daugiau nei fiziniai duomenys, krūtų kiekis, tu – tai tavo meilė ir alkis gyventi, knygos, kurias skaitai, ir muzika, kurios klausai, tavo charakteris, juokas, humoras, mokėjimas iškęsti gyvenimo sunkumus, mokėjimas būti tikru žmogumi, draugu. Sako, kad vyrai palieka moteris, kurios netenka krūties po operacijos.
Galiu pasakyti, kad žinau net kelis atvejus, kai moteris kaip tik sutiko savo gyvenimo meilę ir ištekėjo už vyro būtent po to, kai neteko krūties ir net kelis kartus išgyveno vėžį. Jeigu vyras nutaria palikti moterį tokioje situacijoje, tai, patikėkite, jis būtų ją vis tiek kada nors palikęs – dėl jaunesnės, gražesnės, lengvesnio charakterio ir t. t.
Ne tik moterims
„Parašiusi knygą „Vienos krūties istorija“ sulaukiau ir iki šiol sulaukiu daugybės skambučių, laiškų iš moterų, tiek susidūrusių su liga, tiek sveikų. Joms reikia ne tik praktinės informacijos, ką daryti ir kur kreiptis – dažniausiai joms reikia supratimo, tiesiog palaikymo, jos nori būti išklausytos, pasidalyti savo baimėmis ir nerimu. Labiausiai džiugina vyrų reakcija į knygą.
Mane labai maloniai nustebino žurnalisto, ryšių su visuomene konsultanto Artūro Baublio laiškas, kurį jis parašė po to, kai perskaitė knygą. Jis teigia, kad „Vienos krūties istorija“ turi būti tiesiog privaloma visiems vyrams, nes jie net neįsivaizduoja, ką išgyvena į sudėtingą situaciją patekusi moteris ir kaip jai padėti, – sako pašnekovė. – O aš visada, kur bekeliaučiau, minioje, matau savo likimo seseris – moteris po chemoterapijos, netekusias plaukų. Nes aš ir pati tokia buvau.
Žiūriu į jas, labai dažnai jaunas ir gražias moteris, ir nežinau, kodėl, bet, susidūrusios žvilgsniais minioje, mes visada apsikeičiame su jomis tokiomis suokalbininkių solidarumo šypsenomis. Tarsi jos žinotų, kad ir aš šioje pragaro jūroje buvau ir sėkmingai (bent kol kas) išplaukiau (šypsosi).