„...neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto“, – meldėsi protėviai. Jie tikėjo: jei neužteks dvasios stiprybės nenuklysti nuo doros kelio bent mintimis, ką jau ten veiksmais, tai Dievo globa ar galima rūstybė tikrai apsaugos juos... nuo savęs pačių – tai yra nuo taip viliojančių ir visur tykančių paklydimų.
Mums dar geriau: už mus viskas nuspręsta ir pavojus moralei – minimalus. Štai visai neseniai Verterio kančios dar labiau pasunkėjo. Mat paaiškėjo: toks gražus, toks meniškas, toks jautrus, sakyčiau, toks intelektualiai gundantis operos dainininko Edgaro Montvido ir jo scenos partnerės bučinys senų knygų fone tėra vulgarus elgesys, kupinas seksualinių leitmotyvų, nešvankių užuominų ir netgi kvepiantis priekabiavimu.
Dėl šių priežasčių operą „Verterio kančios“ Bergeno teatre reklamuojantis plakatas negali būti toleruojamas aukščiausios moralės etalonus atitinkančiame feisbuko pasaulyje ir šiukštu negali būti rodomas nekaltiems feisbuko vartotojams. Čia turėtų pasigirsti Tyros moralės lygos (tokia neegzistuoja, bet tuoj, nebijokite, bus sukurta norint mus visus apsaugoti) plojimai... Arba vergų choras iš „Nabuko“ – jums rinktis...
Kartą sumąstėme paraginti moteris pasitikrinti dėl krūties vėžio. Draugė – labai graži, elegantiška, subtili, klasikinio stiliaus drabužiais besirengianti moteris – paėmė į rankas mano autobiografinę knygą „Vienos krūties istorija“ su dorovingu rožiniu viršeliu be jokių nešvankių paveikslėlių, nusifotografavo ir parašė įkvepiantį tekstą. Deja, mano subtilioji, gražioji, french chic – prancūziškai prabangi – draugė ir jos kilnūs tikslai feisbuke buvo prilyginti seksualinių paslaugų ar prekių reklamai, todėl reklamuoti postą uždrausta.
Pakikenom, kad greičiausiai dėl jos itin šviesios veido odos ir migdolinių akių dirbtinis intelektas cenzorius supainiojo ją su japoniška sekso lėle. Bet iš tiesų nebuvo labai linksma. Panašiai turbūt kikendavo raganos kalėjimo celėje prieš žengdamos ant teisuoliškų inkvizicijos laužų – iš nevilties.
Šiais laikais, kai visas internetas ar net gatvės pilnos žmonių, vilkinčių minimalų kiekį drabužių – kaip iš tos pasakos, kur herojei buvo liepta ateiti nei apsirengusiai, nei nuogai, – lyg ir sveikintina, nors ir labai diskutuotina būtų ta feisbuko iniciatyva... Vis dėlto kas jiems suteikė teisę rūšiuoti ir drausti bučinius, knygas, moteris, meno kūrinius ir idėjas? Renesanso laikų madonos nuo sienų ir lubų gali rodyti krūtis net per mišias, o XXI amžiuje už mūsų nugarų bus nuspręsta, kokios kūno dalys ar veiksmai moralūs ar ne?
Neseniai diskutavome: draudimai – gera iniciatyva ar bloga? Draugė pareiškė, kad jai kuo daugiau draudimų, tuo ramiau – disciplinuoja. Aš vėl išgirdau kažkur toli tyliai tyliai skambant vergų ariją iš „Nabuko“ ir numykiau kažką apie žmogaus brandą rinktis.
Ne paslaptis, dauguma iniciatyvų gimsta geros, bet įgyvendinant pradeda kvepėti kaip trečios dienos žuvis karštyje. Ne veltui idealizmas, fašizmas, socializmas, puritonizmas ir taip toliau turi savyje kažką panašaus – ne tik vienodai skambančią žodžio pabaigą, bet ir fanatizmą, pridengtą šydais šūkiais: „Tikslas pateisina priemones“ bei „Mes žinome, kaip jums geriau“. Tačiau nepamirškime: visiems norėjosi kaip geriau, o išėjo kaip visada – draudimai, cenzūra, saugumas, gestapas, kalėjimas ir kaput ne tik žodžio laisvei, bet ir pačiam žodžiui „laisvė“.
Gerbiami cenzoriai, o jūs žinote, kad už lango – pavasaris? Kad norisi ir vėl įsimylėti, patylėsiu – gali būti nuodėmingos tokios mintys. Aš tik apie tai, kad paukščiai čiulba ulba. Bet ir tai reikėtų uždrausti. Nes mums tai atrodo gražios ir nekaltos trelės, bet iš tiesų jie čirena apie – atleisk man, feisbuke, už šį žodį – seksą. Taip taip, paukščiai pavasarį čiulba kuo garsiau ir įmantriau ne tam, kad mus padžiugintų, o kad prisikviestų seksualinius partnerius visokioms ten nepadorioms šėlionėms krūmynuose... Ir ką dabar daryti – drausti ar leisti pavasarį širdyse, galvose ir plakatuose?