Rašytoja Erika Umbrasaitė – apie panelės ir ponios statusą

Erika Umbrasaitė / Elza Emilie Martin nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-01-16 18:35
Pakalbėkime ir vėl apie kovą už moterų emancipaciją bei nepatogias tiesas tiesiai šviesiai rėžiančią Catherine Deneuve ir administracinės prancūzų kalbos vingrybes.

Dar visai neseniai Prancūzijoje į moterį buvo galima kreiptis madame (ponia) arba mademoiselle (panele), nepaisant jų amžiaus, statuso visuomenėje ar šeiminės padėties.

Prancūziško stiliaus ir chic à la française formuotoja Coco Chanel netgi manė, kad „madame“ – tai įžeidimas ir reikalavo būti tituluojama „mademoiselle“. Amžinoji Mademoissele Chanel turėjo meilužių, bet nė vienas netapo jos oficialiu sutuoktiniu, ji suko galvas ir daužė širdis britų ir rusų aristokratams, vargšas Anglijos kunigaikštis Bendor Westminster netgi įsakė papuošti CC inicialais visus Londono ženklus ir žibintus…. Elegantiškoji mademoiselle sudaužė, galima sakyti sukapojo į smulkius gabaliukus ir be jokio sąžinės graužimo ar padažo suvalgė vargšo kompozitoriaus Igorio Stravinskio širdį (kalbu perkeltine prasme) ir t.t.

„Scanpix“ nuotr.
„Scanpix“ nuotr.

Ji vogė (vėlgi, perkeltine prasme) tiek savo meilužių drabužius, tiek idėjas iš vyriško garderobo – savo kolekcijose ji panaudojo vyriškus modelius ir judėti laisvai leidžiantį trikotažinį audinį džersį, iš kurio anksčiau buvo siūdinami tik monsieurs drabužiai. Mademoiselle Chanel suteikė moterims laisvę jaustis patogiai ir gyventi aktyviai bei amžiams į stilingų prancūzių genofondą įskiepijo taisyklę – viena spinta dviems. Prancūzės nesigėdi skolintis ne tik „à la“ vyrišką stilių ar vyriškų modelių, jos iš tiesų nedvejodamos savinasi savo mylimojo kiek per didelius vyriškus marškinius ar švarkus ir prisijaukina savo moteriškame garderobe, taip sukurdamos tą nenusakomą, neapibrėžiamą ir neperprantamą prancūzišką stilių „je ne sais quoi“ (išvertus – nežinau kas). Tai mademoiselle Coco nuopelnas, kad androgeniškas stilius amžiams užkariavo podiumus ir gatves, o mums, moterims, ponioms ir panelėms, gyventi tapo tiesiog patogiau.

AFP/„Scanpix“ nuotr.
AFP/„Scanpix“ nuotr.

Kita Prancūzijos kino ikona ir prancūziškumo įsikūnijimas Catherine Deneuve taip pat tapo amžina mademoiselle pagal pasirinkimą. Nepaisant to, kad ji buvo ištekėjusi, turėjo daugybę romanų su garsiais vyrais, o su Roger Vadimu bei Marcello Mastroianni (tuo metu vedusiu ir niekada neišsiskyrusiu) netgi susilaukė vaikų, skirtingai nuo kito Prancūzijos simbolio – BB, kaip sutrumpintai vadinama Brigitte Bardot, CatherineDeneuve visur ir visuomet prisistato mademoiselle, niekada madame.

Su BB dienos gražuolę CD („Belle de jour“ – „Dienos gražuolė“ – taip vadinosi Catherine Deneuve karjeroje itin svarbus filmas, kuriame ji suvaidino nuobodžiaujančią namų šeimininkę, savo noru dienomis viešnamyje virsdavusia elitine prostitute) sieja ne tik priklausymas tai ypatingai kastai – femme fatale française, bet ir bendras mylimasis – režisierius Roger Vadim. Tiesa, mylėjo jos šį vyrą ne tuo pačiu metu.

„Scanpix“ nuotr.
„Scanpix“ nuotr.

Tik štai BB, kuri ne tik mylėjo Roger Vadim, bet ir tapo jo žmona, baigė karjerą gana anksti – net nesulaukusi keturiasdešimties ir tapo tikra buržuazine madame, niekuo neprimenanti pašėlusios mademoiselle BB, geriausio Prancūzijos eksporto po „Renault“, kaip sakė generolas Charles de Gaulle. Brigitte Bardot, turbūt supratusi, kad iš gyvūnų galima tikėtis daugiau atjautos, draugystės ir meilės nei iš vyrų, atsidavė gyvūnų teisių gynimui, maža to tapo aršia radikalios nacionalistės Marine Le Pen rėmėja ir itin ribotų, konservatyvių pažiūrų skleidėja. Jei jaunystėje ji ir buvo feminizmo bei laisvos moters simbolis, šiandien ji tėra šuniukų apsupta buržuazinė pikta ant pasaulio madame.

Tuo tarpu amžina mademoiselle Deneuve savo laiku atsisakė tekėti už mergišiaus ir mezoginiškų pažiūrų šarmingo macho, nors ir pagimdė nuo jo sūnų. Maža to – paliko jį sudaužyta širdimi ir netgi nelabai leido kištis į sūnaus lavinimą bei auklėjimą. Be visų šitų pralaimėjimų meilės ir asmeninio gyvenimo fronte, Catherine Deneuve galutinai sutrypė Roger Vadim ego, kai po skyrybų jos karjera tik dar labiau suklestėjo ir klesti iki šiol, nors aktorė jau atšventė 74-ąjį gimtadienį. Ji yra tikras savo kartos laisvos, emancipuotos moters pavyzdys, nors jaunosios prancūzės po skandalingų Catherine Deneuve minčių apie #MeToo judėjimą ir liko šokiruotos. Viename interviu Catherine Deneuve yra sakiusi, kad vadinti moterį madame, jei ji to nenori, tai tas pats, kad priversti ją eiti „pagarbiai“ atsilikus nuo vyro trimis žingsniais.

Deja, tie laikai, kai galėjome pasirinkti, ar mes būsime „madame“ ar „mademoiselle“ amžiams nugarmėjo į praeitį.

Mat prieš keletą metų dvi prancūzų feminisčių organizacijos „Osez le féminisme!“ („Išdrįskite – feminizmas!“) ir „Les Chiennes de garde“ („Sarginės kalės“) – beje, čia oficialūs rimtų feminizmo judėjimo organizacijų pavadinimai, nejuokauju – pasistengė, kad prancūzų administracinėje kalboje išliktų vienintelis kreipinys į moterį – madame. Neva jis labiausiai politiškai korektiškas ir nediskriminuoja moterų nei dėl amžiaus, nei dėl šeiminės padėties.

Apie moralinius aspektus ir kitų, su šiuo vieninteliu kreipiniu nesutinkančių moterų norą amžinai likti paslaptinga nenusakomo amžiaus mademoiselle net nebėra kalbos. Privačiai, be abejo, jūs vis dar galite tikėtis būti tituluojama panele, bet administracijos dokumentuose ir statistikoje ant jūsų visu svoriu užgriūna rimtasis „Madame“.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Nebesvarstysiu apie teorinį feminizmą ir moteris, nes nenoriu būti sudeginta šiuolaikinių feminisčių ant laužo kaip atsilikusių pažiūrų ragana iš praeities. Tik, kaip juokauja septintą dešimtį perkopusi gera draugė prancūzė Jacquelline, kurią dažnai miniu ir abejose savo knygoje „Moteris katė ir jaunas mėnulis“ bei „Prancūzija mon amour“, kai kas nors ją pavadina madame: „Aš visada mademoiselle, neįžeidinėkite.“

Kaip asmeniškai aš mėgstu būti tituluojama? Jeigu galima, aš kaip Coco Chanel ir Catherine Deneuve norėčiau išlikti amžina mademoiselle, nepaisant dviejų vedybų, keleto meilužių praeityje ir barzdoto sūnaus. Pavadinta madame aš visada pasijaučiu ne tiek, kad įžeista, bet jau išties solidi matrona. O tai, pripažinkite, nedžiugina, kaip ir papildomi metai bei nelabai dėkingi papildomi kilogramai ar patirties bei juoko raukšlės – kad ir kiek tai neigtumėme ar visa šia patirtimi didžiuotumėmės, visa tai mums primena apie artėjantį gyvenimo rudenį… Vis prisimenu vienus Naujuosius metus Bordeaux, kur mes su mano gyvenimo vyru dvylika dūžių pasitikome minios išskirti ir besibučiuodami su nepažįstamaisiais. Maža to, dar buvau jauno žavaus vyro išvadinta madame.

Visa ši „drama“ nutiko likus penkioms minutėms iki vidurnakčio – kadangi per minią prasibrauti iki fejerverkų nepavyko, nutarėme bent jau pabandyti nusipirkti šampano taurę pirmame pasitaikiusiame bare.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.


Ne pats geriausias sumanymas: baras buvo sausakimšas ir minia mus greitai išskyrė. Kadangi Jurgis gana aukštas, dar ilgai regėjau virš nedidukų prancūzų tolyn nuo manęs plaukiančią jo galvą. Turėjau bent vilties, kad grįš su šampanu.
Tą akimirką, kai mano lūkesčiai beveik dužo ir nebeįžiūrėjau net iš minios kyšančio savo palydovo pakaušio, minia aplink pradėjo klykti bonne année ir visi tarpusavyje puolė bučiuotis. Kas sakė, kad prancūzai santūrūs ir nemėgsta Naujųjų metų?


Atsidūriau kažkokio studento glėbyje, pabučiavęs į skruostus ir žiūrėdamas man į akis jis linksmai ištarė: „Bonne année, madame“.

Nė kiek nepradžiugau, nes tą minutę skaudžiai ir akivaizdžiai supratau Naujųjų metų nakties prasmę – pasijutau pasenusi dar vienais metais, o mano gyvenimo vyras liko pernykščiuose. Ir greičiausiai šėlstančioje minioje bučiuojasi nežinia su kokia mademoiselle.


Nes kreipinys madame akivaizdžiai reiškia: esi gerbtina tam tikro amžiaus ponia, matrona, ir net labai norint nebegalima tavęs supainioti su žaisminga mademoiselle.


Bet ko čia liūdžiu, – galbūt tas muškietininko ūsais pasidabinęs vaikinukas yra tiesiog mandagus biurokratas, kuris pernelyg gerai įsisamonino draudimą kreiptis į moteris žavinguoju mademoiselle? Bet gintis it sarginė kalė nepuoliau: „Bonne année, jeune homme (gerų Naujųjų metų, jaunuoli)“, – kiek sarkastiškai palinkėjau. Jaučiausi atkeršijusi, mat jeune homme paprastai sakoma asmeniui, kuris jau nebe paauglys, bet dar ne visai vyras, bent jau nebrandus vyras.

Nežinau, kas taip užkliuvo radikalioms feministėms tame kreipinyje „mademoiselle“, ar tai, kad XVI amžiuje žodelis „demoiselle“ reiškė nekaltą mergelę, ar kad Zola laikais „mademoiselle“ buvo buržua poniučių naudojamas kaip kreipinys į žemesnės klasės jaunas moteris, dirbusias pardavėjomis prabangiuose prekybos centruose…. Bet kokiu atveju, vadinkite mane prašau mademoiselle Erika ir leiskite kitoms mademoiselles dainuoti bliuzą.

Daugiau rašytojos Erikos Umbrasaitės įrašų rasite čia:

https://asmyliuprancuzija.wordpress.com/2017/07/12/storos-ir-nelabai-prancuziskos-vestuves/

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai