Pirmadienio vakarą vieną lankomiausių Paryžiaus objektų, Dievo motinos katedrą, pasiglemžus liepsnoms savo skauduliais ir potyriais pasidalijo žinomi Lietuvos žmonės.
Balandžio 15 dieną užsiliepsnojo Paryžiaus centre esanti Dievo Motinos katedra. Tai – vienas iš pačių lankomiausių Prancūzijos sostinės objektų.
Naujienų portalams pranešus skaudžią žinią, savo jausmais pasidalijo ir žinomi Lietuvoje žmonės. Štai Paryžiuje gyvenanti ir kurianti rašytoja Erika Umbrasaitė vakarą įvardijo kaip tragišką, tačiau pamokantį nepasiduoti įvykį ir paragino visus prisidėti prie katedros atstatymo:
„Pagaliau galime užmigti sąlyginai ramūs – bent pagrindinė Dievo Motinos struktūra su dviem bokštais ir Paryžių jau tiek amžių nuo stogo krašto stebinčios pabaisos – gargouilles – išsaugotos.... Smailusis bokštas kartu su stogo konstrukcija per gaisrą smigo žemyn, bet tai ne pirmas kartas, kai jis griūna, –paskutinį kartą buvo sugriautas per prancūzų revoliuciją. Vėliau, XIX a. net pačią Paryžiaus Dievo Motinos katedrą miesto valdžia norėjo nugriauti, nes ji buvo tokia apleista, kad remontas būtų apkramtęs nemažą miesto biudžeto pyrago dalį.
Laimei, Viktoras Hugo parašė „Paryžiaus katedros kuprių“ – romano sėkmė išgelbėjo katedrą nuo sugriovimo, o ji pati tapo vienu iš meilės miesto simbolių. Kai man draugė šįvakar atsiuntė vaizdo įrašą su prierašu „prieš mano akis dega Dievo motinos katedra“, pagalvojau, kad gal koks montažas ar filmas sukamas aplink katedrą. Deja.... Bet Paryžiaus taip lengvai neparklupdysi: miesto herbe esantis šūkis byloja – blaškomas bangų, bet neskęstantis. Paryžiaus Dievo Motinos katedra taip pat ne kartą matė juodas dienas, tiesa, tokios būklės kaip po gaisro ji dar nėra patyrusi. Man labiausiai gaila vargonų ir viduje buvusių skulptūrų.... Bet Paryžiui ne metas dejuoti, metas išsimiegoti ir po to veikti – nuo rytdienos bus pradėtos rinkti lėšos renovacijai.“
Visus, norinčius prisidėti prie katedros atgimimo Erika paragino aukoti čia.
Marketingo specialistas Saugirdas Vaitulionis į Paryžiaus įvykius taip pat reagavo jautriai.
„Niekada negalvojau, kad mane gali taip paveikti kitame pasaulio gale nutikusi nelaimė. O liūdna taip, lyg degtų kaimyno kiemas, o tu nieko negalėtum padaryti. Taip, aš nesu labai lietuviškos natūros – man svarbu kaimynai. Nuo vaikystės svajojau aplankyti Paryžiaus Dievo Motinos katedrą – pasakose aprašytą, filmuose išrodytą, knygose išskaitytą. Laimei – dar pavyko! Aplankiau begalę kartų – kaskart žiūrėdavau į ją susižavėjimo kupinomis akimis. Džiaugiuosi, kad spėjau parodyti ir mamai. Žiūriu dabar tiesioginę transliaciją ir negaliu patikėti. Pasakos, filmai, mitai ir romantika – šiandien sudegė, virto pelenais. Net matau besiblaškantį liepsnose kuprių... Paryžius nebebus toks, koks buvo. Bent man – tai tikrai.“
Prie jo prisijungė ir Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep:
„Koks keistas jausmas, kai nevalingai bandai atnaujinti naujienų srautą ir supranti, kad esi liudininkas naujo istorijos vadovėlių skirsnio...Budo pavasaris. Vėlyvą pirmadienio vakarą sudegė dalis šio pasaulio širdies. Žmonės liūdnai stebėjo po kojomis smilkstančią smailę. Rytojus buvo kitoks“, – rašė ji pirmadienio vakarą savo feisbuko puslapyje.
Juvelyrė Jurga Lago priminė, kad Prancūzijoje nuo metų pradžios suniokotas rekordinis skaičius krikščionių simbolikos bažnyčiose. 47 atvejai: kryžiai, skulptūros, interjerai. Visi politkorektiškai tyli. Visi modernūs.
„Ar tokia mūsų modernybė?“ – klausė ji.
„Man tai primena kvailo, išlepusio ir vargo nemačiusio sūnaus elgesį: kai po seno tėvo mirties išmetamas senas šlamštas: deginamos knygos. Liepsnos suryja senus rankraščius – tokios vertės, kiek jaunuolis skaičiuoti nemoka. Iš nežinojimo, iš neatsargumo, iš apsileidimo? Iš nekultūros tampama ubagu!
Euroremonto karta esame.
„Europos saulėlydis“, – sako mano pažįstamas, stebėdamas TV žinias, ir panašus šitas vakaras į tokį romantišką šiltą pavasario vakarą, kokių čia jau buvo tūkstančiai. Ir bus. Tik mūsų neliks ir kai visi išeisim, šiandiena liks raudonai pažymėta visuose kalendoriuose. Nemokėjome pastatyti, bet kad net nebesugebame išsaugoti, ką protėviai paliko. Tuo mūsų kartos bus garsios.
Tokią Europą paliksim savo vaikams – be karūnos. Nes ugnies užteks. Kažkaip taip.“
