Rašytoja Anželika Liauškaitė: „Erotiškumas man – neatsiejama moters pasaulio dalis ir paslaptis“

Anželika Liauškaitė / Mildos Adomaitienės nuotr.
Autorius: Asta Kaušakienė
Publikuota: 2015-11-06 19:00
Ji sako: „Kalbu labai greitai ir labai daug“ ir kaipmat nusijuokia čiurlenančiu juoku. Erotinio romano „Nukarūnuoti karaliai“, „Netobula moteris“ autorė ir „Slaptas sulieknėjusios merginos dienoraštis“ bendraautorė Anželika Liauškaitė (30 m.) dalinasi mintimis apie tai, ką reiškia būti rašytoja. Nors, kaip pati pabrėžia, šis žodis per skambus. „Man labiau patinka autorė“, – tikina moteris.

Anželikos kelias į rašymą nėra visai standartinis – ji mokėsi rinkodaros, viešojo administravimo, netgi jos darbas susijęs finansais. Tačiau šalia to klesti ir kita moters veikla – rašymas. Ne tik knygų, bet ir mados bei grožio tinklaraščio.

– Kaip nutiko,  kad pradėjote rašyti? Nenoromis kyla mintis, kad rinkodaros specialistai ne taip jau dažnai pasineria į literatūrą.

– Nesutikčiau su tokiu teiginiu, netgi atvirkščiai, kadangi rinkodaroje kūrybingumo, meniškumo  reikia ne mažiau. Tai toks tarpinis variantas, kai tu gali būti ir kūrybininkas, ir vadybininkas (juokiasi). Juolab, kad rinkodara net ir pritaikoma kur kas lengviau nei tik rašymas.

Talentas gali labai greitai žūti, jei jo nepuoselėsi, jam nuoširdžiai nepasiaukosi, talentui būtinas tobulėjimas ir progresas.

O kodėl pradėjau rašyti? Taip nebuvo, kad vieną dieną atsisėdau prie stalo ir ėmiausi knygos. Iš tikrųjų aš visuomet rašiau, tačiau manęs niekas neskatino to daryti. Juo nuo pat vaikystės tuo domėjausi, tačiau, pavyzdžiui, mokykloje mokytojams labai nepatiko, kaip aš kuriu. Visada buvau tokia, kokia esu – prie nieko nesitaikau, turiu savo nuomonę ir tai kliūdavo. Jeigu tuo metu būčiau pasakiusi, kad noriu laikyti egzaminus ir mokytis žurnalistikos ar tapti rašytoja, mokytojai greičiausiai būtų susiėmę už galvos.

Pats rašymas – tai ne tik įkvėpimas (o įkvepia man labai daug kas – pamatyti žmonės, renginiai, kelionės), tai ir planavimas, kaip žodžiai gali virsti kūnu.

– Rašytojos profesija skamba labai romantiškai. Sutikite, vieni rašytojai amatininkai, kiti – menininkai. O kaip jūs suvokiate rašytojo kelią? Juo tampama, gimstama?

– Na, skirtumas tarp rašytojo amatininko ir rašytojo menininko ne toks jau didelis ir akivaizdus. Turbūt šiais laikais taip būtų apibūdinamas kelias nuo mėgėjo iki profesionalo, nuo pirmojo žingsnelio iki pirmos rimtos pakopos ar kažkokio įvertinimo, o įgūdžiai kuriant atsiranda ne vien dėl įgimto unikalaus meninio talento, bet taip pat dėl atkaklaus darbo ir mokėjimo pasiaukoti dėl savo pašaukimo.

Dailininkui reikia sugadinti ne vieną popieriaus lapą, kol jo eskizas pavyksta ir pagaliau pasiteisina. Tai jei nuoširdžiai, iš tiesų visiškai nesutinku dėl rašytojų amatininkų ir rašytojų menininkų pavadinimų. Žinoma, suprantu logišką skirtumą tarp komercinio ir grožinio rašymo, tačiau neišaukštinu nei vieno, nei kito, nes labiausiai mane žavi žmogaus kūrybinis unikalumas ir išskirtinumas, jo žinių bagažas ir kokybė.

O meninė vertė – tai labai subjektyvus dalykas. Kartais įvertinimas ateina po poros šimtmečių, juk kiekviena karta vis kitokia, tad neverta dabartinės kartos nuvertinti dėl jos galimybių būti produktyvia ar populiaria. Kiekvienam – individualus tobulėjimo kelias. Būti komerciniu – tai nereiškia, kad sukurtas darbas būtinai yra lėkštas ir paviršutiniškas – nemeniškas. Jei žmogus sugeba uždirbti iš savo meno, dėl to jis netampa apsukriu amatininku, jis tiesiog yra sėkmingas menininkas, o tokių gana nemažai šiame pasaulyje.

Rašytojo kelias kiekvienam labai skirtingas, bet tikras rašytojas yra tas, kurio knygos aktualumas nesensta, tikiuosi, galbūt vieną dieną turėsiu tokią progą, kai galėsiu pasididžiuodama save taip pavadinti, bet dar tikrai ne šiandien. Nei vienoje knygoje neprisistatau kaip rašytoja, esu savo knygų autorė ir už mane kalba mano darbas, o ne reikšmingas „rašytojos“ pavadinimas. Gal nustebinsiu, bet didybės manija tikrai nesergu, Lietuvoje šiandien sėkminga, gerbiama, perspektyvia bei aktualia rašytoja galiu pavadinti Kristiną Sabaliauskaitę.

O jei gimei rašytoju, dar laukia labai ilgas kelias, kol iš tiesų juo tampi, kaip minėjau, vien talento nepakanka. Talentas gali labai greitai žūti, jei jo nepuoselėsi, jam nuoširdžiai nepasiaukosi, talentui būtinas tobulėjimas ir progresas.

Mark and Migle Photography nuotr.
Mark and Migle Photography nuotr.

– Esate vienos knygos bendraautorė, taip pat nustebinote santūrius lietuvius erotiniu romanu, o naujausias jūsų kūrinys kalba apie moters pasaulį. Ar gana skirtinga tematika jums padeda atsiskleisti kaip kūrėjai? Kokios nuotaikos ir mintys apėmė rašant šias knygas?

– Turbūt toks mano individualus kūrybinis kelias, man pačiai labai įdomu, į ką ateityje išaugs toks užsispyrimas ir avantiūrizmas. Žinoma, rašyti įdomiai, romantiškai ir švelniai yra mano didžiausias malonumas ir aistra, bet turiu tokią keistą savybę – kažkodėl nebijau iššūkių, jie gyvenimui visada suteikia gana nemažai adrenalino.

Rašant bei kuriant savo knygas apėmė daug skirtingų įspūdžių, tačiau visada stengiuos nepasikartoti, rašymui suteikti išskirtinumo, originalumo bei stengtis nekartoti kažko kito, tik savo pačios mintis ir nuotaikas.

Kaip kūrėjai man atsiskleisti kol kas padeda tik vienintelis dalykas – tai meilė ir aistra gyvenimui, kiekviena diena savyje gali turėti mažytę dalelę įkvėpimo, jei tik būsiu suinteresuota pati atrasti ir puoselėti savo darbuose. Kiekvienas žmogus gali tapti kūrėju, pirmiausia – savo laimės, tada beliks tik skleistis savo mylimoje srityje, kartais net nebūtinai meniškoje.

– Atrodo, esate tikra devyndarbė, kadangi rašote dar ir mados tinklaraštį. Kaip pati suvokiate madą, stilių, grožį, moteriškumą šiame standartų kupiname pasaulyje?

– Na, tinklaraštininke tyčia nesu, nes žinau kiek tai atimtų asmeninio laiko, galiausiai ir mano žvilgsnis taptų siauresnis, nes būčiau suinteresuota vien tinklaraščio gyvenimu ir sėkme. Labai puikiai save pažįstu – netrukus tapčiau tikra kūrybine egoiste, nes labai greit užsikrečiu kūrybiniu darbu ir nemoku nuo jo atsiriboti, visada atiduodu kiekvieną savo laisvą gyvenimo sekundę. Visgi tai netrukdo tapti tinklaraščių komandos dalimi ir paįvairinti juos savo mintimis bei rašymu.

Taip pat skaitykite: Tai paveikslas ar nuotrauka? Atsakymas jus nustebins

Manau, kad šiuolaikiniai tinklaraščiai labai sėkmingai kovoja su nusistovėjusiais stereotipais, kadangi juos rašo labai skirtingi individualistai, kiekvienas vis savaip interpretuoja madą, grožį, stilių ir siūlo savo požiūrį į aplinką bei estetiką. Tinklaraščiai turi laisvę, kurios stinga žiniasklaidoje, todėl čia masiniai stereotipai silpnesni ir ne tokie įtakingi.  

Kaip moteriai, man labai aktualus iškreiptas visuomenės standartų sekimas ir kartojimas. Standartai yra kuriami tam, kad būtume panašesnį į daugumą, todėl prieš skaitant straipsnį laikraštyje, žurnale, savo „Facebook“ sienoje ar tinklaraštyje, siūlau pirmiausia pagalvoti, kas gyvenime svarbiau – būti į kažką panašiu ar būti savimi?

Tada siūlau dar atkreipti dėmesį į tai, jog atkartoti kažkokį populiarų visuomenės dievaitį tikrai nepavys, nes geriausia jo versija yra jis pats, bet pasiskolinti kažkokią jo stiliaus detalę, kažkokį išmintingą patarimą, gerą pavyzdį ir pabandyti interpretuoti savo kasdienybėje dar nėra aklas kopijavimas. Lai geras pavyzdys gyvenime netampa juokinga ir komiška parodija, todėl visada mokėkime atsirinkti tik tai, kas mums artima ir aktualu.

– Erotika – gana specifinė, intymi tema. Daugelis sakys, kad sekėte garsiojo „50 pilkų atspalvių“ autorės pėdomis. Ar išties tai paskatino sukurti erotinį romaną? O gal ištakos buvo kur kas senesnės?

Mėgstu rašyti nuoširdžiai ir kurti istorijas iš savo pačios pamąstymų bei kasdienybės. Natūralu, kad jos yra dalelė mano dvasinio pasaulio, ne vien gudri bei sumani fikcija.

–​ Tai tiesiog grynas atsitiktinumas. Rašydama „Nukarūnuotus karalius“ nieko nežinojau apie šį kūrinį, nors Anglijoje moterys jau kurį laiką isteriškai ėjo dėl to iš proto. Kai savo knygą baigiau, gal po dienos ar dviejų mano draugas atsitiktinai prekybos centre paklausė, ar kartais aš taip pat nesu sužavėta „atspalviais“, nes visi jo kolegos nesiliauja komentavę savo įspūdžių darbe, bet aš juk visą laiką tuo metu rašiau rankraštį ir kitoms knygoms neturėjau laiko, gyvenau savo rutina mažyčiame uždarame kūrybiniame kiautelyje.

Visgi kažkodėl tada iškart žvilgtelėjau į pirmuosius nepažįstamos knygos puslapius, aprašymą ir iškart pajuokavau: „Geras, net neabejoju, jei pasiseks, mano knyga bus iškart su jais lyginama“. Pasirodo, buvau teisi.

O jei atvirai, tai daug seniau mane labai sužavėjo „Nimfomanės užrašai“ ir toks paprastas, atviras, įtaigus rašymo stilius. Visada patiko maištingas Jurgos Ivanauskaitės erotiškumas ar „Geišos išpažinties“ subtilumas, dvasiniai herojės išgyvenimai t. t. Panašios knygos man visada palikdavo gilų įspūdį ir suteikdavo daug pamąstymų.

Erotiškumas man – neatsiejama moters pasaulio dalis, tai kažkokia paslaptis, kurią norisi ne tik interpretuoti, apie ją fantazuoti, bet ir suprasti, pajausti... Negaliu tiksliai atsakyti, kodėl vieni skulptoriai savo talentą atranda, kurdami apsinuoginusių kūnų skulptūras, o kiti – gyvūnų ar kitų juos žavinčių objektų figūras. Juk kiekvienas atrandame skirtingas savo kūrybiškumo stiprybes, tai labai individualu...

Mark and Migle Photography nuotr.
Mark and Migle Photography nuotr.

– O kiek erotinis pasaulis knygose gali būti susijęs su realiu gyvenimu?

– Žinoma, kad tai daugiau fantazijos vaisius. Tačiau erotika labai priklauso nuo to, kiek moteris gali įsijausti, nuo jos jausmingumo, fantazijos. Žinoma, tai gali atsispindėti kūryboje. Galima kiekvieną dieną išgyventi erotiškumą, tačiau tai, kaip tu jį vaizduoji, aprašai, natūralu, kad hiperbolizavimo tame netrūksta. Bet kuriuo atveju, erotika – tai natūrali moters jausmingumo dalis, kuri net ir sukurta puikiai tinka pažadinti tai, kas paslėpta.

Taip pat skaitykite: Rašytojos milijonierės: kokia jų sėkmės paslaptis?

– Daug rašote apie moters pasaulį. Koks jos įvaizdis jūsų knygose?

– Labai šiuolaikiška, drąsi, siekianti užsibrėžto tikslo, nesitaikanti prie daugumos, nesivaikanti stereotipų... Ir savo knygos pavadinimu apsiginu – „Netobula moteris“, tokia ir mano veikėja – netobula.  Aš pati mėgstu skaityti įvairias knygas – ir visiškai neįpareigojančias, lengvas, ir tai, ką galime vadinti klasika, auksiniu fondu, ką būtina perskaityti. Tai priklauso nuo savijautos ir nuotaikos, ką nori tuo metu paimti į rankas.

Sakyčiau, kad mano kuriamos knygos tokios, kurias gali skaityti tada, kada tik nori – tiek ryte prabudusi prie kavos puodelio, tiek tada, kai neturi ką veikti ar kamuoja nuobodulys. Rašydama stengiausi įsijausti į kiekvieną moterį ir tuo pačiu į save.

Turiu daug mėgstamų knygų, tačiau iki šiol palikusi bene didžiausią įspūdį – Patricko Süskindo  „Kvepalai“ – tai, kaip ji parašyta, ir tai, joje slepiasi. Ji tikrai unikali.

– Savo išleistas knygas dievinate kaip vaikus, o gal norite ką nors keisti, taisyti?

– Savo knygų tikrai nedievinu, bet jos man ypač artimos ir brangios, kadangi mėgstu rašyti nuoširdžiai ir kurti istorijas iš savo pačios pamąstymų bei kasdienybės. Natūralu, kad jos yra dalelė mano dvasinio pasaulio, ne vien gudri bei sumani fikcija.

Kai pasirodė pirmoji knyga, labai džiaugiausi ir idealizavau savo svajonės išsipildymą. Tada išties atrodė, jog nei vieno žodžio netaisyčiau. Dabar, praėjus keletui metų, esu išties laiminga, kad tą knygą rašiau būdama tokia maištinga, pilna jaunatviško užsispyrimo ir stiprių kūrybinių ambicijų. Buvo pats tinkamiausias laikas, netrūko drąsos, o šiandien, jei reiktų pakartoti tą akimirką, nežinau ar nesuabejočiau savimi. Juk požiūris į tuos pačius dalykus keičiasi, kasdien iš savęs reikalauji vis daugiau ir daugiau.

Taip pat skaitykite: Kodėl moterims nurovė stogą tie „50 pilkų atspalvių“?

– Natūralu, kad lietuvių kūrėjai sulaukia nemažai kritikos. Ar į jus skriejo skeptikų strėlės? O gal girdėjote tik komplimentus?

–​ Sulaukti kritikos labai natūralus dalykas, net jei ji nėra maloni. Visgi norisi, jog išsakyta kritika būtų objektyvi ir teisinga, kad iš jos galėtum pasimokyti, galėtum paskatinti save tobulėti. Norisi, jog kritikas keltų pagarbą, o ne atgrasumą ar pajuoką. Žinoma, kritikos sulaukiau nemažai ir skaičiau porą nepaaiškinamo kvailumo pilnų straipsnių. Aišku, buvo skaudu, nes jie buvo akivaizdžiai iškreipti ir šališki.

Galiu visiškai ignoruoti kvailumu, neišsilavinimu, stačiokiškumu, pavydu ir pykčiu pagrįstą kritiką, nes jau tokia ta lietuviškų kritikų dauguma, bet nesinori atleisti bukumo žmogui, kuris dedasi profesionaliu ir griežtu skeptiku. Juk aš turėčiau mokytis iš kritiko bei žavėtis jo taikliomis įžvalgomis, o ne pasibaisėti vidine etika ar žmogiškumo stoka.

Visame kame mėgstu rasti logikos ir išminties, net jei tai kritika, nutaikyta į mane. O dėl komplimentų, esu normalus žmogus ir, negana to, moteris, tad komplimentai žavi, džiugina ir padrąsina kūrybiniame kelyje. O jei darbas pavykęs, tai gerų atsiliepimų visada bus nepalyginti daugiau nei priekaištų.

Visgi ne komplimentai, ne pagyrimai ar susižavėjimas suteikia daugiausia laimės kūrybiniame kelyje. Brangiausios yra nuoširdžios nuomonės, kurioms nereikia nei pompastikos, nei gražių žodžių. Esu įsitikinusi, jog darbai kalba apie žmogaus sugebėjimus ir talentą (nesvarbu, didelis jis ar mažas), jei jie kažkieno mylimi ir branginami – ko dar daugiau galiu norėti?

Ji24.lt

Naujausi straipsniai