Rašytoja Vaiva Rykštaitė: „Gera yra ten, kur širdis“

Rašytoja Vaiva Rykštaitė
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-12-16 19:17
Europoje šąlant orams, vis dažniau imu dėti savo nuotraukas į socialinius tinklus. Beveik visos jos – iš paplūdimių arba po palmėmis. Nes pagaliau man, gyvenančiai ten, Havajuose, teoriškai yra geriau nei pusei sloguojančios, kostinčios ar tiesiog su paltais ir storomis pėdkelnėmis (nekenčiu pėdkelnių) žiemos belaukiančios Lietuvos. Netrukus ateis laikas, kai jums reikės rytais gramdyti ledą nuo automobilio stiklo. Troleibusų langai bus apšerkšniję net iš vidaus. Gatvėse bus slidu, o grįžus namo kojos neatšils dar geras dešimt minučių. Tuo metu aš vis dar gulėsiu palmių pavėsyje ir dėsiu asmenukes į feisbuką.

Svetur gyvenu jau dešimt metų. Galėčiau ilgai vardyti, kodėl, pavyzdžiui, Londone, Indijoje ar didžiojoje Havajų saloje man yra įdomiau nei Lietuvoje. Bet nenoriu sakyti „geriau“. Nes gera yra ten, kur širdis. Gera yra ten, kur mane supranta. Gera yra ten, kur namai. Anglijoje gyvena dauguma mano draugų – jie yra ta laiminga serialuose matoma tariama šeima, kurią pasirinkau būdama dvidešimt kelerių. Indijoje palikau savo laisvę ir laukinę moterį, nebijančią net mirti (dabar bijau, nes turiu vaikų). JAV yra mano vyras ir dukros, taigi kur jie – ten ir mano namai. Nes namai yra ne vieta, bet buvimas kartu.

O Lietuva?

Ilgiuosi jos kalėdmečiu. Apsnigtų miškų ir iš burnos kamuoliais besiritančio garo. Karšto vyno ir naminių pyragų. Močiutės megztų vilnonių kojinių šilumos ir jaukaus tėčio chalato kvapo. Kūčiukų ir burokėlių mišrainės – tos be majonezo, kurią ruošia tik per Kūčias. Naminių lietinių su keptais grybais ir kisieliaus. Ir, žinoma, juodos duonos, mėgstamiausios – su ajerais. Apie lietuvišką maistą galėčiau parašyti atskirą šlovinamąją odę. Jis nuostabus ir tikrai nenuobodus. Mūsų virtuvė su visais vėdarais ir barbiška rožine sriuba svetimšalio akimis (jomis matyti išmokau savo vyro dėka) rodosi ne mažiau egzotiška nei Tailando ar kokių Farerų salų. Nusipirkusi skrydžio bilietus į Lietuvą pirmiausia mintyse pradedu planuoti, ką ir pas ką valgysiu.

Ilgiuosi Lietuvos pavasarį. Kai gimtinėje sprogsta pumpurai, galvas kelia pirmos žalumu gurgždančios gėlės, grįžta paukščiai ir ateina diena, kai pirmąkart gatvėje galima nusivilkti paltą ir neštis jį rankose pasišokinėjant; o širdis, atrodo, irgi šokinėja ir dairosi, ką čia dabar įsimylėti. Tuo metu aš vis dar guliu po palme, kartais sutrikusi: kuris gi dabar metų laikas? Pavasarių Havajuose nėra.

Labiausiai pavydžiu jums vasaros – tos trumpos kelių mėnesių, o kartais vos kelių savaičių šilumos šventės, kai prekybos centruose prie kasų sukraunami visi smagiausi vasaros reikmenys, o žmonės iš tiesų švenčia šilumą ir saulę. Vasaros laikinumas sukuria nuotaiką, kurios niekada nejauti gyvendamas atogrąžų amžinybėje. Arbatos šiltumo ežerai, birus Baltijos pajūrio smėlis, vyšnios, braškės, mažyčiai ruplėti agurkai... Aš vėl apie maistą? Rytą pravėrus langą vidun gūsteli gaivus oras iš miško. Vakarais pilnos lauko kavinės žmonių, kleketuojančių apie meilę ir gyvenimo prasmę. Kol nukrinta pirmas gelsvas medžio lapas...

Ruduo. Su pilnais skreitais grybų, televizijų sezonų pristatymais ir apsilankymais raštinės reikmenų parduotuvėse. Laikas imtis naujų darbų ir pasinerti į poetišką melancholiją. Laikas laukti Kalėdų sukant galvą, ką čia padovanojus mylimiausiems žmonėms, o gal net ir nemylimiems. Nes, kaip toje Mikutavičiaus dainoje, „ant gerumo pramuš“. Ir kol jūs traukiate iš spintų žieminius drabužius, aš vis dar slepiuosi nuo saulės palmių pavėsyje ir galvoju apie tai, kad gyvenimas svetur – tai pasmerkimas ilgėtis. 

Naujausi straipsniai