Verslininkė, „Ką darai, daryk gerai“ įkūrėja Rasa Jusionytė priėmė, kaip pati teigė, vieną spontaniškiausių sprendimų gyvenime – leistis į solo kelionę po Balį. Naktį nusipirkusi bilietus, po trijų savaičių ji sėdo į lėktuvą ir nusileido dvasinėje šalies sostinėje – Ubude. Moteris pasidžiaugė galimybe į atostogų rutiną įtraukti ir mylimą darbą. Žmonės.lt portalui ji papasakojo apie savo pirmąsias 48 valandas, praleistas šioje šalyje.
„Atsikeliu ryte, praveriu duris ir kvapą gniaužia tas vaizdas, kad kažkas plaukioja baseine, o saulė apšviečia palmes, kurių lapų ir šakų šešėliai nusidriekia visur aplinkui“, – tokiais žodžiais savo spontaniškiausio sprendimo pasekmes apibūdino verslininkė, „Ką darai, daryk gerai“ įkūrėja Rasa Jusionytė. Žmonės.lt portalui ji papasakojo apie savo pirmąsias 48 valandas, praleistas šioje šalyje, ir kaip apskritai pasiryžo keliauti vienumoje.
Rasa Jusionytė portalui Žmonės.lt nupasakojo visą kelionės į Balį istoriją – nuo pat netikėtai naktį į galvą šovusios idėjos nusipirkti lėktuvo bilietą iki toje šalyje vykstančių mažų kasdienių stebuklų.
Vienai keliauti, kaip teigė R.Jusionytė, nėra taip lengva. Kai kuriems priartėti prie geresnio santykio su savimi padėjo karantinas, tačiau pašnekovė nedrįsta to taikyti visiems.
„Ar tikrai išmokome būti vieni? Buvome uždaryti, bet klausimas, ar buvome su savimi. Dauguma mūsų bėga nuo vienatvės – tu gali paskęsti dar vienoje serialo serijoje, rasti daugybę būdų, kaip okupuoti save, net ir būnant vienumoje, kad tik neliktum vienas.“
Šią kelionę ji sugalvojo dėl kelių priežasčių. „Viena jų yra ta, kad gyvenime padariau didelių sprendimų, niekam ne paslaptis, kokių, – kalbėjo Rasa, turėdama omenyje savo neseniai įvykusias skyrybas. – Mes pamirštame save apdovanoti ir pasakyti sau, kad esame šaunuoliai ir mums reikėjo labai daug drąsos tai padaryti. Vieną dieną sėdėjau, buvo sunkesnis metas, galvojau, kaip galiu sau padėti, ko nori ta mano viduje gyvenanti maža mergaitė. Pajutau impulsą, kad noriu į Balį. Buvo vėlus sekmadienio vakaras.“
Tačiau vis dėlto moteris pabrėžė, jog kelionės neįkvėpė savaime pačios skyrybos. Šį laiką Balyje R.Jusionytė norėtų dedikuoti sau.
„Kad noriu skirtis, žinojau labai seniai. Sunki mūsų istorija, nes esame nuostabūs draugai. Šiuo metu, žinoma, sunkesnis etapas tai mūsų draugystei. Mane labiau įkvėpė tai, kad aš taip seniai žinojau, jog mes nesame tame ryšyje, kokiame norėtųsi, o aš taip ilgai to nesiklausiau. Manau, daug moterų kažką panašaus išgyvena, kai girdi balsą viduje, bet jį nustumia, jo neklauso, galvoja, kad čia kažkoks neįmanomas sprendimas.
Nebuvo taip, kad išsiskyriau su Linu ir man sudužo širdis ar atsitiko „Valgyk, melskis ir mylėk“ momentas, kur reikia save susirinkti. Ryšį su savimi visada turėjau pakankamai gerą. Labiau norėjau gerbti tą vidinį balsą ir išvažiuoti į solo kelionę, nors yra baisu visiškai vienai, bet pasimėgauti savo vienatve ir grįžti į save. Nenorėčiau to dedikuoti skyryboms. Vietoje to, norėčiau dedikuoti sau“, – sakė pašnekovė portalui Žmonės.lt.
Vis dėlto minėtas filmas Rasą pasivijo. Be to, ji atskleidė, kokį projektą bando įgyvendinti būdama šioje įkvepiančioje šalyje.
„Susitikau su energetiku – netyčia, gatvėje. Jis sakė, kad dabar, pagal planetas ir žvaigždes, tai yra būtent „Valgyk, melskis ir mylėk“ energija. Yra momentas filme, kai ji (juostos herojė – aut. past.) keliauja suprasti, ko iš tikrųjų nori. Mes gyvenime save vis atrandame iš naujo. Daug kartų viskas gali keistis. Supratau, kad noriu sau padovanoti šį dalyką.
Iš kitos pusės, čia, Balyje, yra didelis dirbančiųjų nuotoliu skaičius. Ir dabar esu milžiniškoje darbo vietoje ir kalbuosi su tavimi.
Ryte atsikeliu, įneriu į baseiną, nueinu į jogą, skaniai pavalgau ir tada užlipu ant stogo terasos, kur aplink yra palmių viršūnės, sėdžiu prie kompiuterio ir dirbu. Dabar Lietuvoje yra patys niūriausi mėnesiai. Iki Kalėdų viskas būna nuostabu, o sausį ir vasarį – sunku. Pagalvojau, kad tiek daug energijos ir savęs įdėjau į tokio gyvenimo kūrimą, kad galėčiau dirbti po palme. Aš galiu. Priėmiau daug drąsių sprendimų, rinkausi sunkesnį kelią, išėjau iš apmokamų darbų, kūriau savo verslą ir pagaliau atsidūriau tame taške, kur galėjau tai padaryti, bet kažkodėl nesirinkau. Ir kai tai supratau, tiesiu taikiniu nėriau į tokį gyvenimo būdą.
Kaip tik dabar ruošiu naują programą moterims, kurios išgyvenę perdegimą, užsirašiau į daug įvairių praktikų, kad pati patestuočiau. Atsisėsti ir kurti tą programą iki galo buvo toks geras jausmas. Gyvenu savo svajonę. Įsižnybiu sau ir suprantu, kad aš tikrai čia esu. Ten, kur metus iš metų norėjau.“
Kaip pasakojo Rasa, buvo kelios vietos, į kurias ji visad norėjo nuvykti, bet galiausiai kažkodėl pasirinko Balį, nors ir pripažino, kad žymiai dažniau mąstydavo apie Tailandą.
„Man buvo svarbu pajusti instinktą, kad noriu. Nusipirkau bilietus tą patį vakarą. Niekad gyvenime nesu padariusi kažko spontaniškesnio. Paskambinau savo kolegei Karolinai ir paklausiau, ar galiu, nes ji turės daugiau skirti laiko komandai, kol manęs nebus. Ji sutiko.
Skrydis – tik po trijų savaičių, todėl turėjau laiko pasiruošti, bet tas laikas praėjo labai greitai. Po Naujųjų atsibudau ir išskridau. Man norėjosi kitokios metų pradžios, pradėti juos kuriant ryšį su savimi, girdint save, dovanojant sau. Mes visos norime būti karalienėmis, bet tas karūnas kartais reikia pasitaisyti pačioms. O kartais ir užsidėti“, – portalui Žmonės.lt pasakojo Rasa.
Sausis Balyje yra lietaus sezono pikas. Būna, kad dieną po 10 minučių stipriai nulyja, o tada išlenda saulė. Tačiau žinomos moters oras negąsdina – anot jos, sala ir be to turi kažkokią energiją.
„Išlipau iš lėktuvo ir pasidarė taip gera. Pirmą rytą atsikėliau ryte ir pradėjo vykti dalykai. Atsidariau viešbučio duris, besivalydama dantis išėjau į vidinį kiemą, kur yra baseinas. Girdžiu, kad mane šaukia vardu. Pasirodo, ten mergina, kuri mane žino iš socialinių tinklų ir kuri yra nuostabi jogos mokytoja. Mes su ja kalbėjomės dvi valandas, galiausiai apsikabinome. Čia viskas taip vyksta. Prieš šį interviu buvau jogos pamokoje, apie kurią netyčia sužinojau. Ten vyko joga ir meditacija, kurioje gyvai grojo smuiku. Niekada nesu tokioje buvusi ir, svarbiausia, neplanavau. Mane ši kelionė moko nekontroliuoti, leisti dalykams vykti, pasitikėti visata.
Tad nieko per daug neplanuoju ir leidžiu gyvenimui pačiam nutikti. Ir einu į masažus! Galiu tiesiog su savimi nueiti į kavinę ir dvi valandas prasėdėti lėtai bevalgant ir geriant kavą. Kur nieko daugiau nedarau – nescrollinu, nesiblaškau. Tik būnu su savimi. Man tai atrodo labai galinga. Iš pradžių buvo baisu, atrodė, kas bus, jeigu su savimi pasiliksiu ilgiau, kiek daug visko galės išlįsti ir panašiai. O, pasirodo, kad nieko baisaus ten viduje nėra ir mano vidinė moteris mane myli ir priima.“
Rasa žada būti svetur apie mėnesį – jau įsigijo ir bilietą atgal. Tiesa, jei neturėtų šuns ir katės, tai, kaip juokaudama pripažino, būtų dar ilgiau. Nepaisant to, Rasą apėmė toks jausmas, kad dar čia grįš.
„Čia yra kaip namie, tik dešimt kartų geriau. Visur, kur einu, ant kiekvieno kampo yra po jogos studiją, kakavos ceremonijų vietą, yra ir moterų ratai. Aš girdėjau, kad ši sala yra tokia, bet nesitikėjau, kad tai tiesa. Vairuotojas mane pasiėmė iš oro uosto ir nuoširdžiai pasakojo apie Karmą, kad ji egzistuoja. Aš atvažiavau ir jis pasakė, kad lėktuvas nusileido šventą dieną, kai gėris triumfuoja prieš blogio demonus. Šiandien visur yra gėlyčių aukos dievams, ant gatvių, ant praėjimų, stalų. Taip pat – nedarbo diena, nes visi švenčia, kad gėris nugalėjo blogį, tai labai smagu, kad tokią dieną čia atsiradau“, – šypsojosi ji.
R.Jusionytė be tikslo sukurti naują programą moterims, patyrusioms perdegimą, planuoja ir toliau darbuotis bei susikurti sau tinkamą rutiną.
„Vienas iš tikslų yra skirti apie keturias valandas per dieną „Ką darai, daryk gerai“ ir moterų klubui. Pasimėgauti klajoklio darbu. Svarbu susikurti rutiną ir suvokti, kad aš nebėgau nuo darbo. Žmonėms būna, kad jie važiuoja į atostogas be kompiuterio. O aš savo komandą įtikinėjau, kad tikrai jį imsiu. Aš sukūriau tokį darbą, tokią moterų bendruomenę, kiekvieną dieną už tai esu dėkinga. Man nesinori pabėgti nuo savo gyvenimo, kaip tik norisi jame dar labiau būti. Savyje jaučiu tokį kūrybinį pakilimą ir tiek turiu ko duoti. Mano intencija yra gyventi Ubude, o savaitgaliais pakeliauti prie vandenyno ir į kitas nuostabiai gražias salas. Ubudas yra dvasinė Balio sostinė.
Kitą dieną atsikelsiu ryte, 8 valandą keliausiu į jogos ir meditacijos pamoką, pavalgysiu pusryčius, eisiu į masažą. Čia yra 6 valandų skirtumas, tai turiu beprotiškai ilgus rytus. Po masažo padirbėsiu. O vakare čia būna labai daug žmonių, todėl norėsis pasibūti, pabendrauti. Dar Lietuvoje einu į Mai Thai, tai ir čia noriu to neapleisti. Noriu turėti aktyvias atostogas, susiradau trenerį ir pradėsiu. Čia yra mano svajonių darbo rutina, noriu sau ją pasidovanoti.“
Rasa yra keliavusi viena ir anksčiau. Praeitais metais ji skrido į Tenerifę dviem savaitėms. Tiesa, ta patirtis buvo apipinta baime.
„Aš labai bijojau ir suprantu moteris, kurios jaučiasi taip pat. Kai keliauji su antra puse, nuolat turi žmogų, kuris kuo nors pasirūpina, o šiuo atveju turi viskuo pasirūpinti pati. O tada, kai keliavau, reikėjo labai daug dokumentų, visko, iš streso ir nervų net pakilo temperatūra. Aš galiu kurti verslą, daryti dalykus ir turėti daug drąsos, bet tas keliavimas vienai tikrai yra baisu.
O Tenerifė buvo repeticija prieš atvažiuojant į Balį. Tenerifėje buvau išsinuomavusi labai gražius apartamentus ir, sakau nuoširdžiai, beveik iš jų neišlindau. Man taip buvo gera ten, vienai, ramiai. Nueidavau į paplūdimį, pasimaudydavau, pavalgydavau, bet jaučiau nuotykių baimę. O čia atskridau per pusę pasaulio ir jau nuo šiandien buvau ir jogoje, ir tyrinėjau, ir motoroleriu važinėjau, daug visko atsitiko.
Kai dariau podcastą su savo bičiule jogos mokytoja Indre Kulakauskaitė, ji sakė, kad, kai mes norime pokyčių gyvenime, labai dažnai galvojame apie kažkokį kardinalų pokytį, pavyzdžiui, keisti darbą ar iškeliauti kažkur toli. Bet prieš tai būtų labai gerai nusivesti save į kasdieninių pokyčių gym'uką. Gal gali pradėti lankyti flamenko, nes visada norėjai, bet buvo nejauku, ar pirma viena išvažiuoti į Nidą ar nueiti tik su savimi į restoraną. Svarbu prieš didelį kismą augesniais būdais sau paliudyti, kad tu tikrai gali. Manau, kad, jei ne Tenerifė, man tikrai būtų sunkiau taip drąsiai skristi.“
Paklausta, koks baisiausias dalykas gali nutikti keliaujant vienai, Rasa portalui Žmonės.lt teigė, kad yra pažadėjusi sau nevaikščioti naktį viena gatvėse. Vis dėlto ji nėra linkusi galvoti apie grėsmes ir patarė to nedaryti ir kitiems.
„Čia anksti sutemsta, todėl geriau jau sumokėsiu daugiau pinigų, bet jausiuosi saugiai. Siūlyčiau visiškai nerizikuoti. Dar šiek tiek nerimavau, kad nesusirasiu draugų. Tai apsigyvenau co-living vietoje, kur apsistoję daug žmonių ir dirba tam skirtoje vietoje. Tai jau per šiandieną susipažinau su keturiais žmonėmis. Tačiau geriau galvoti ne apie tai, kas gali nutikti blogo, o apie galimybes. Noriu aplankyti šventą vietą Šiaurėje, apie kurią papasakojo čia gyvenanti draugė. Taip pat – prie vandenyno, pasivaikščioti kalnuose. Daug labiau galvoju apie gerus dalykus. Čia yra puiki taisyklė ir gyvenime – jeigu nori pradėti verslą arba keisti darbą, geriau mąstyti apie tai, kas nutiks teigiamo. Sudėtingose situacijose mes save išgelbėsime, išsisuksime, išspręsime tą problemą. Ir ji nebus tokia baisi, kaip gali atrodyti galvoje.“
Vis dėlto Rasa nori nubrėžti liniją – keliavimas vienumoje nereiškia, kad visada reikia būti tik vienai ar išsivežti save į miškų gūdumą. „Iš tikrųjų užtenka gal valandos ar kelių pabūti savo vidiniame ryšyje, viskas yra balansas, tikrai norėsis kavos su kuo nors išgerti. Svarbu nespalvinti visko juodai ir baltai.“
Be to, Balyje sunku valgyti nesveikai – čia pilna šviežio ir skanaus maisto. Moteris teigia, kad kavinukėse meniu atrodo kaip iš svajonių: „Puiki kokybė, mažos kainos ir tikrai labai geras skonis. Vedu moterų stovyklas, kur darome kakavos ceremonijas. Būtent Balis ir žinomas dėl to. Labai noriu sudalyvauti vienoje iš jų.“
