Patirtį sukaupusios I. Puzaraitės-Žvagulienės šeimos moterys – atvirai apie vaikų ir savo pažintį

Žmonės.lt fotomontažas / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2017-09-03 08:00
Dvi žavios moterys – Ramutė PANGONIENĖ (47) ir Regvita MacDONALD (50) – visiškai paneigia mitą, kad anyta ir uošvė sugyventi negali.

Ramutė ir Regvita susipažino tuomet, kai vienas kitą pamilo jų vaikai – Ineta Puzaraitė ir Ąžuolas Žvagulis. Tačiau šiandien jas sieja ne tik vaikų santuoka, anūkėliai Barbora ir Bernardas, bet ir nuoširdi moteriška draugystė.

Prisimenate savo pirmąjį susitikimą?

Ramutė: Žinoma. Prieš pirmą kartą pamatydama Regvitą jaudinausi, gal net šiek tiek per daug. Galvojau, atvažiuoja šokėja, užsienietė, norėjosi sutikti ją kuo gražiau. Klausinėjau dukros, ką ant salo padėti, kokiu patiekalu nustebinti. Keista, bet po pirmųjų minučių atrodė, kad mes pažįstamos visą gyvenimą. Regvita pasirodė be galo artima. Vėliau paaiškėjo, kiek daug tarp mūsų bendro. Net iš pagrindų gyvenimus keičiantys sprendimai priimti tuo pačiu metu.

Regvita: Kas gi Ramutės nemylėtų! Pamenu, Ąžuolas klausė, ko norėčiau vakarienei, juokais atsakiau: cepelinų! Jis mane net drausmino, kad vėlai visi pasimatysime, žmonės po darbų, kokie dar cepelinai! Prisistatėme dešimtą vakaro. Ką manote? Aišku, kad pokštas – pageidavimas virto realybe. Tą dieną ilgai neužsibuvome, nes reikėjo išvykti, tačiau Ramutės svetingumas, nuoširdumas ir inteligencija paliko puikų įspūdį.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Jūsų vaikai jau kurį laiką bendravo, kokios buvote nuomonės apie jų santykius?

Ramutė: Ineta su Ąžuolu – protingi. Neišlepinti. Darbo nebijo. Apie žentą esu puikios nuomonės. O Ineta primena mane jaunystėje. Išsišiepusi žiūri į gyvenimą ir retai kalba apie negatyvius dalykus. Nesu girdėjusi jos skundžiantis. Gal tik kartą mačiau patempusią lūpą, tačiau ji stipri ir savarankiška. Retai kada reikia dukrai patarti. Ir aš, ir Regvita pirmuosius kartus tekėjome labai jaunos, o mūsų vaikai vienas kitą surado ir šeimas kūrė vėliau.

Regvita: Vaikas man papasakojo apie mylimą moterį, aš ją tą pačią akimirką susiradau feisbuke ir pažiūrėjau nuotraukas. Ąžuolas sakė, kad jo mergina dainuoja grupėje, kaip skiriamąjį bruožą įvardijo duobutes skruostuose. Pamenu, kaip žiūrėjau įrašą ir iš karto ją atpažinau. Vos Inetai įžengus į mano namus, supratau, kad galėsiu mergaitę mylėti it savo dukrą. Puikiai išauklėta, labai mandagi ir nuoširdi. Žaviuosi jos charakteriu. Jei sakau, kad sūnus daro kažką negerai, ji užstoja vyrą. Tai yra pagarba. Ginti mylimą žmogų, jį suprasti ir santykius aiškintis dviese. Sūnaus ir Inetos gyvenimas – puikus savarankiškumo, poros suderinamumo įrodymas. Ji – svajonių marti, kurios visoms nuoširdžiai linkiu. Malonumas matyti, kaip ji myli mano sūnų. Niekuomet iš Inetos nieko nereikalauju. Jei neskubi, gyvenimas parodo, kur eiti ir kaip elgtis. Galiu patarti, jei vaikai paprašo. Tačiau niekuomet neaiškinčiau, nepriekaištaučiau. Juk pasaulis nuostabus tik tuomet, kai savarankiškai žaidi meilę.

Judvi susitinkate tik per šeimos šventes?

Ramutė: Žinoma, kad mudviejų draugystė gimė per šeimą, tačiau jungia ne tik tai. Vasarį lankiausi pas Regvitą Ispanijoje. Palikusi mažiausiąjį sūnų Adrijų su vyru Marijampolėje, keliavau pas ją kaip pas gerą bičiulę. Aplankėme daug vietovių, vakarieniavome restoranuose. Sužavėjo šiltas klimatas ir gamta. Dabar Regvita net kviečia mane ten gyventi.

Regvita: Ispanija – puiki šalis. Aišku, kad norėčiau, jog sūnūs būtų šalia. Vaikų ilgiuosi labiausiai. Prie Viduržemio jūros pakrantės kalnų miestelyje Mijas gyvena daugybė lietuvių. Tik atvykusi nepažinojau nė vieno, o dabar galėčiau sakyti, kad jų ten patogiai įsitaisę daugiau nei pusė tūkstančio. Kviečiu Ramutę atvykti su visa šeima. Veiklos mums netrūktų. Dukros mokykloje pati netrukus planuoju pradėti vesti linijinių šokių pamokas.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Priimate vyrus į gražią moterišką kompaniją?

Ramutė: Na, taip. Su Patricku, Regvitos vyru, pastarąjį kartą kalbėjomės lietuviškai. Prisipažįstu, jog angliškai nemoku. Šiltas ir malonus žmogus. Stengiasi patikti, apeiti mus skiriantį kalbos barjerą.

Regvita: Turime antrąsias puses, kuriomis didžiuojamės. Kadaise Patrickas sakė niekada nevesiantis ir vaikų neturėsiantis. Įvyko priešingai. Užauginome net keturis. Dažnai sakau, jeigu moteris žydi – vadinasi, vyras ją myli. O ir motinystė jaunina. Amžiaus vidurio krizėms nėra laiko. Turime ne tik mažus anūkus – mano sūneliui Aidanui šešeri, o Ramutės Adrijui – devyneri. Kartą Ąžuolas net paklausė: „Mama, kada gi tu sensi?“ Atsakiau, jog tam neturiu laiko (šypsosi). Visi puikiai sutariame, o mūsų vyrai kuo puikiausiai įsilieja į tą darną.

Dažnai laiką leidžiate su vaikų šeimomis?

Ramutė: Vaikai išties savarankiški. Irūnai išsikrausčius į nuosavą būstą, net pasiilgstu jos ir žento. Dukros vyras karininkas, dažnai būna išvykęs, bet grįžęs būtinai primena, kad pasiilgo. Ąžuolas daro lygiai tą patį, o aš dėl jų taip pat stengiuosi. Pavyzdžiui, Ąžuolas labai mėgsta balandėlius, tad visuomet jų padarau. Bet nesame neišskiriami, mano mergaitės gyvena savo gyvenimus. Tiesa, Irūna kartais pajuokauja, jog apmąstė galimybę gyventi Vilniuje ir Marijampolėje. Marijampolę pasirinko dėl to, kad sūnaus močiutė ir senelis šalia.

Regvita: Aš nuo vaikų pabėgau iki Ispanijos (kvatoja). Ne ne, jie man patys svarbiausi. Kai tik turiu galimybę – grįžtu. Visuomet skauda širdį, kai reikia atsisveikinti su vaikaičiais. Pastaruoju metu vis dažniau į Lietuvą parskrendu su dukra, noriu, kad ji išmoktų lietuviškai.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Ar jums svarbu, kad vaikai būtų susituokę?

Regvita: Svarbiausia, kad vaikams būtų gerai. Tiesa, su Ramute jau kalbėjomės ir vienareikšmiškai jai pritariu, kad santuokos reikia. Auginu 13 metų dukterį, jei sulaukusi dvidešimties ji nuspręstų kurti šeimą, gimdyti vaikus, sakyčiau – pirmyn. Bet tegu vyras veda, tada jo požiūris pasikeičia, sutuoktinis prisiima daugiau atsakomybės.

Ramutė: Kai Ineta jau gyveno su Ąžuolu, dažnai juokaudavau, kad kol nėra vaikų, galite gyventi, kaip norite. Bet visuomet norėjau, kad jų vaikas gimtų santuokoje. Troškimas išsipildė – Barbora į šį pasaulį atkeliavo po to, kai vaikai susituokė. Bet kokiu atveju tikrai nebūčiau mylėjusi žento mažiau ar smerkusi dukros.

Abi esate ištekėjusios antrą kartą...

Ramutė: Su antruoju vyru pažįstami buvome gana seniai, bet nemaniau, kad gyvenimas mus suves. Kai išsiskyriau su Irūnos ir Inetos tėčiu, dažnai susitikdavome ir viskas susidėliojo į savus stalčiukus. Trisdešimties man vis dar atrodė, kad dauguma darbų šeimoje krinta ant moters pečių, ir, pasiryžusi laimę bandyti dar kartą, negalėjau patikėti, koks rūpestingas, stiprus ir meilę saugoti pasišovęs žmogus atėjo į mano pasaulį. Kai nusprendėme susituokti, Ineta ėjo devintus metus, o Irūnai buvo dešimt. Paklaususi jų nuomonės, išgirdau: taip, mama, bandyk.

Skyrybos buvo nelengvos. Niekam nelinkėčiau pereiti tokio etapo. Su buvusiu vyru surišti šeimos mazgą bandėme vienuolika metų. Keitėme gyvenamąsias vietas, ieškojome, kas negerai. Nepavyko. Paprasčiausiai nebuvome vienas kitam skirti žmonės. Dukros su tėčiu bendrauja, dabartinis vyras su mano buvusiuoju – taip pat. Gerbiu ir myliu Irūnos senelius. Nuoskaudoms vietos mano širdyje nėra. Kai kam galime atrodyti keistai, tačiau visi esame protingi, suaugę žmonės. Pasitaiko smagių situacijų – per Barboros krikštynas kunigas paprašė visų senelių ir prosenelių įsiamžinti bendroje nuotraukoje. Ir šiek tiek sutriko, kai visa bažnyčia pakilo nuo suolų. Sustojome, nusifotografavome. Taip, esame didžiulė, graži ir artima šeima.

Regvita: Antrą kartą tekėjau 27-erių. Po skyrybų derėtų nepamiršti – tobulos poros formulės nėra. Netikėkite, kad kiekvienas yra tas vienintelis. Ne, ateina vienas, bus ir kitas. Patrickas mano sūnus augino kaip savo. Jie kuo puikiausiai sutaria.

Esate stilingos ir jaunatviškos, radote amžino grožio formulę?

Regvita: Tiesiai šviesiai? Pirmiausia reikia galvoti apie save, o ne apie visuomenėje vyraujančius stereotipus. Būna moterų, kurios dantimis ir nagais kabinasi į karjerą. Tačiau svarbiausia yra, ko iš tikrųjų nori. Daugelis bijo per anksti susilaukti vaikų. Kodėl? Jeigu nori, turėtum tą ir padaryti –gimdyti vaikus, puoselėti šeimą. Pirmojo sūnaus susilaukiau devyniolikos. Džiaugiausi esanti jauna mama, nes pati turėjau vyresnę. Galvojau, jog didžiausia svajonė – pamatyti vaikų ir vaikaičių gyvenimą.

Ramutė: Gyvenimas gal ir nebuvo toks, kokį įsivaizdavau. Bet turiu dvi nuostabias dukras. Ir dėkoju Dievui, kad nepriėmiau jokio kitokio sprendimo. Jaunatviškai man padeda išlikti darbas, vyras, kuris dažnai sako komplimentus ir dovanoja gėles, pozityvus požiūris.

Dvidešimties pagimdžiau Irūną, po metų – Inetą. Jos nuo vaikystės degė didžiuliu noru dainuoti. Argi galėjau vaikams atsakyti? Gyvenau dėl jų, o vėliau planavau pagalvoti apie save. Gyvenome 20 kilometrų nuo Marijampolės, veždavau jas kiekvieną dieną mokytis dainuoti. Laukdavau ir grįždavau dešimtą vakaro. Atsisakiau karjeros. Ir, neslėpsiu, kartais pagalvoju, kad reikėjo surasti laiko mokslams, bet... Nutiko priešingai. Tačiau esu laiminga. Kiekvieno patirtis skirtinga. Koks nuostabus gyvenimas ir kiek jis mums duoda. Pagimdžiau dar vieną sūnų, auginu jį ir išgyvenu nuostabų laikotarpį.

Regvita: Ne vienas man sakė, kad palaidočiau savo karjerą. Šimtą kartų girdėjau, kad augindama vaiką būsiu niekam nereikalinga, negalėsiu šokti, niekur važiuoti. Spjoviau į tokias kalbas. Per repeticijas paguldydavau mažylį šalia ir šokdavau, repetuodavau. Daug padėjo ir mama su tėte. Veiklos nemečiau, dalyvaudavau koncertuose, vykdavau į gastroles. Jaunos moterys dažnai išsigąsta, nes nesupranta, jog vaikelis tave daro stipresnę.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Šie metai jums dovanojo anūkų. Birželį sūnų pagimdė Ineta, o liepą – Irūna. Koks jausmas matyti taip sparčiai gausėjančią šeimą?

Ramutė: Kai rengiausi šiai fotosesijai, gavau žinutę, jog Irūna ligoninėje. Jaudulys buvo neišpasakytas, tačiau artimieji ramino, kad viskas bus gerai. Gimdymas užtruko, tačiau nuvykusi į ligoninę ir išvydusi anūką nusiraminau. Akimirką negalėjau patikėti šiuo gražiu stebuklu. Dukrų sūnūs... Bernardas ir Toras. Širdis džiaugiasi juos matant. Beje, Torui vardas išties tinka. Kūdikis toks romus ir orus. Bernardas tylus atrodė pirmą mėnesį, o paskui ėmė demonstruoti savo charakterį.

Regvita: Vaikaičiai – tikri gražuoliai. Bernardas toks mažutėlis. O Barbora... Štai neseniai su didžiule gimine atšventėme jos gimtadienį. Šiais metais ji gavo dvigubą dovaną – brolį su pusbroliu. Kas gali būti geriau? Jausmas nuostabus. Nenoriu jų palikti, išvykti. Tikiuosi, greitai pasimatysime Ispanijoje!

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai