Humoristą Raimondą Šilanską su žmona Aušra sutikome naujos trupės „Comedy’antai“ pasirodyme. Ne vieną dešimtį metų Lietuvą juokinantis vyras prisipažįsta – džiaugiasi, kad dar yra jaunimo, kuris turi noro ir užsidegimo juokinti publiką.
Kaip jūs, humoro scenos veteranas, vertinate jaunuosius šalies komediantus?
Man džiugu, kad jauni žmonės kažką daro, nes daugelis jų yra nusivylę visu tuo, kas vyksta aplinkui. Iš humoristų Lietuvoje beveik nieko nelikę. Ant pirštų galima suskaičiuoti visus. O čia ateina nauja bei jauna karta. Smagu.
Turbūt tai nieko nestebina, nes mūsų šalies menininkų kelias nėra lengvas.
Aš puikiai suprantu tuos jaunus vaikus, kurie stojasi ant kojų, nori gyventi savo gyvenimą, tačiau mūsų gyvenimas Lietuvoje nėra rožėmis klotas. Smagu, kad jie vis tiek turi daug noro ir užsidegimo. Žmogui reikia ne tik duonos ar madingesnio rūbo. Humoras – vienas pagrindinių vaistų. Tada ir gyventi norisi.
Tad ką iš savo ilgametės patirties patartumėte jauniesiems talentams?
Jiems reikėtų susirasti naują humoristinę medžiagą, nes dabartinė yra rusų, ji yra versta. Be to, kai kuriuos numerius daro geriausi Rusijos scenos meistrai iš to valgantys duoną. Ne tik duoną valgantys, bet dar ją ir sviestu tepantys. Jie yra profesionalai. Nereikia nieko mėgdžioti, reikia eiti savo keliu, ieškoti savo literatūros, tik kad pas mus Lietuvoje niekas jos nerašo.
O gal mes tiesiog nelabai mokame juokauti, todėl ir anekdotai pasiskolinti iš kitų šalių?
Kiekviena tauta moka juokauti. Per mūsų šalį kas netingėjo, tas ir ėjo, keitėsi valdžios, gal todėl mūsų humoras yra šiek tiek graudokas. Kai aš einu pasakoti anekdotų, jie nėra vien rusiški ar amerikietiški. Mano anekdotai yra mišinys ir dar perdarytas pagal lietuvius.
O ką jūs pats veikiate šiuo metu?
Mes ką tik baigėme filmuoti BTV serialą „Milijonieriai“. Iš pradžių viskas atrodė įgrisę, monotoniška, bet kai reikėjo skirstytis, pasidarė liūdna.
O ką dar, be filmavimosi, veikiate? Ar tiesa, kad pagrindinis humoristų uždarbis – vestuvės?
Nebūtinai. Vestuvių būna keletas, o daugiau koncertų. Pavyzdžiui, kiekvieną vasarą rengiu pasirodymus Šventojoje. Ką tik grįžau iš Londono, kur su kolega Raimondu Bingeliu turėjome du koncertus. Antrą dieną salė buvo sausakimša. Vadinasi, žmonėms to reikia.
Mūsų šalies menininkams išties sunku pragyventi, tačiau jūs neskubate guostis.
Aš dabar gyvenu iš serialo, koncertų. Man užtenka, tačiau visiškai suprantu, kaip sunku, kai valstybė uždeda didžiausius mokesčius menininkams, ypač teatro aktoriams, kurie savo talentą, Dievo dovaną, ir taip pardavinėja už grašius. Kai paskaitai, kad koks Juozas Zavaliauskas negali susimokėti už butą... Žmogus negali normaliai pragyventi iš pensijos. Kraupu darosi! O pagalvokite, kiek jis yra uždirbęs pinigų valstybei? Aš, pavyzdžiui, labai didžiuojuosi Lietuvos muzikantais, ypač džiazo. Tai kažkas unikalaus. Vien Birštone koks festivalis vyksta, kokie kolektyvai suvažiuoja. Fantastika!
Mes praėjusiais metais prikėlėme komedijų festivalį Telšiuose. Kai aš išvažiavau iš Telšių, festivalis „numirė“, bet praėjo penkeri metai, jis „gyvens“, jis vėl bus. Reikia žmonėms dvasios peno.