Karjera Kultūros paveldo inspekcijoje, darbas prezidento Valdo Adamkaus komandoje, įdomus etapas Lietuvos Vyskupų Konferencijoje ir, ko gero, mieliausia širdžiai veikla Vatikane – ten ji yra vienintelė lietuviškai ekskursijas vedanti gidė. Istorikė Raimonda Bojažiskytė (50) su mylimu vyru Umberto gyvena Romoje, bet savęs nelaiko emigrante – nėra mėnesio, kad negrįžtų į išsiilgtą Vilnių.
Atrodo, kad viskas jūsų gyvenime lengvai klostėsi. Taip ir buvo?
Turbūt esu teisingu laiku gimusi ir teisingoje vietoje atsiradusi, juk mano darbo pradžia sutapo su atgauta nepriklausomybe, kai entuziazmo buvo begalė. Tramplinas į visas įdomias mano veiklas turbūt ir buvo pirmasis darbas su meno vertybėmis Kultūros paveldo inspekcijoje, paskui Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese, dar įsitraukiau į skautų judėjimą, net Seime trumpai dirbau. Išėjusi pasukau į verslą. Man sakė: „Iš Seimo niekas savo noru neišeina. Tu – pirma. Pamatysi, grįši.“ Bloškiausi, regis, visai ne į savo sritį – Lietuvoje kaip tik buvo įkurta „Whirpool“ atstovybė. Tai buvo aštuonių mėnesių eksperimentas, po kurio supratau – ne, tai tikrai ne man!
Bet kartais turbūt reikia ir tokių gyvenimiškų viražų...
Naudinga buvo pabūti visiškai kitokioje aplinkoje, nors jau po trijų mėnesių man tapo aišku, kad sėdžiu ne savo vietoje. Bet aš juk žemaitė, užsispyrusi: į Seimą grįžti išdidumas neleido, tad parengiau dokumentus į Užsienio reikalų ministeriją, o juos nešdama užsukau į parlamentą pas draugus ir išgirdau: „Valdas Adamkus turėtų laimėti prezidento rinkimus, jo komandai reikia sąžiningų žmonių. Gal pabandyk?“ Pabandžiau, ir mane pakvietė.
Iš šalies kartais gali atrodyti, kad tokie darbai gana nuobodūs...
Ten buvo nuostabus kolektyvas, iš to meto aplinkos, iš ten šalia buvusių asmenybių labai daug ko išmokau. Su nostalgija prisimenu, kad ten vyravo dora, sąžiningumas ir pagarba vienas kitam.
Šiomis dienomis skamba keistokai.
Būtent. Nebuvo jokio pasipūtimo, skandalų ir intrigų. Taip pat gerbiami buvo ir referentai, ir valytojos. Toks darbo santykių pavyzdys man įstrigo visam gyvenimui.
Darbas Vyskupų Konferencijoje – vėl šuolis į šoną. Ten turbūt irgi nekviečia atsitiktinių žmonių...
Arkivyskupas Gintaras Grušas mane pažinojo dar iš skautavimo ir iš Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso laikų – tuomet jis, ką tik įšventintas, kartu su kunigu Antanu Saulaičiu buvo mūsų dvasios vadovai. Aišku, buvo žinoma, kad esu tikintis žmogus, be to, turėjau patirties kultūros paveldo srityje – juk atėjau dirbti prie bažnytinio paveldo, be to, jau mokėjau italų kalbą, be galo gražią, ją girdint net šiurpuliukai per kūną eidavo. Dešimt metų dirbau Vyskupų Konferencijos sekretoriate, o vasaromis vis sulaukdavau prašymų pavertėjauti lietuvių grupėms Italijoje ir atvykstantiems į Lietuvą italams – noriai įsisukau į šią veiklą.
Taip netikėtai atsirado gyvenime ir gido darbas, kuris nuvedė prie pažinties su gyvenimo draugu...
Pirmą kartą pasimatėme prie įžymiojo Trevi fontano. Romoje pasiklydusi viena mano grupės mergina priėjo prie pirmo sutikto policininko ir pasakė mano telefono numerį, kad jis susisiektų su manimi ir paaiškintų, kur ją pasiimti. Taigi Umberto turėjo mano telefono numerį ir kai tik būdavau Romoje, vis paskambindavo ir kviesdavo kavos. Pamažu ėmėme vis dažniau ir atviriau bendrauti, ketverius metus vis susitikdavome, o prieš šešerius kartu apsigyvenome. Reikėjo pagaliau rinktis: arba – arba.
Buvo sunku?
Nelengva. Aš – juk Lietuvos patriotė, man čia labai gera. O kai gyveni kitoje šalyje ir iš šalies žvelgi į gimtinę, patikėkite, matai dar daugiau jos pranašumų. Negaliu kritikuoti ir Italijos – ten gyvenu, taikausi prie tos šalies taisyklių ir gyvenimo būdo. O jis gerokai skiriasi – kas, kad abi tautos esame katalikai, kas, kad vaikystėje beveik tas pačias pasakas skaitėme.
Tie kultūrų skirtumai, jūsų akimis, dideli?
Taip. Pradedant nuo buities. Pusryčiai čia ir ten – nepalyginami. Mums, lietuviams, reikia pavalgyti, o italai pasitenkina kava ir saldėsiu. Jei italui pusryčiams – ką ten kiaušinienės, nors sūrio pasiūlysite, jis pasakys, kad tikriausiai norite jį numarinti. Tas kasdienes taisykles turi perprasti ir jų laikytis. Gerbiu italų kultūrą, Romoje jaučiuosi labai gerai, myliu šeimą, kurioje gyvenu, bet vis vien kas mėnesį skrendu į Lietuvą...
Kaip kokia Eglė Žalčių karalienė...
Negaliu ir skųstis – dabartinis mano darbas yra tikra Dievo dovana, o gyventi Romoje – privilegija. Tai labai vertinu. O draugai, giminės, sielos šiluma – aišku, Lietuvoje, čia ir Umberto labai patinka.
Dešimt metų kartu – turbūt jau visi kampai apsitrynė?
Kai tuokiasi lietuvis su lietuve, atsineša dviejų šeimų skirtumus, o kai pradedi gyventi su užsieniečiu, tų skirtumų dešimteriopai daugiau. Buvo visko, net bandymų skirtis, bet tada ir supratome, kad negalime vienas be kito. Mūsų ryšys pamažu stipriai susiklijavo.
Umberto šeimoje, giminėje jūs – užsienietė. Buvote gražiai priimta?
Buvau gerai priimta, bet teko susitaikyti su galingu italų motinos kultu – dauguma vyrų iki gyvenimo pabaigos labiau įsiklauso į motinas, nei į žmonas. Man pasisekė, kad Umberto sugeba laviruoti, padalija dėmesį ir man, ir mamai, o žinau nemažai atvejų, kai lietuvaitės pasiima vaikus ir grįžta namo, nes negali susitaikyti su tuo, kad vyrui italui mama visada svarbesnė už žmoną.
O mamos kultas pasireiškia begaline suaugusio „berniuko“ globa?
Begaline kontrole. Mamos ten savo meile sūnus tiesiog dusina, nors, atrodo, juk gero nori. Dažnai tenka girdėti, kaip pagyvenusi ponia auklėja keturiasdešimtmetį sūnų: ne taip atsistojai, ne tą pasakei, to negali valgyti, nes tau bus bloga, kur eini, dar pasėdėk – kaip mažą berniuką.
Ką reiškia būti gide Vatikane? Užsienietei sudėtinga ten pakliūti?
Taip. Man tai buvo tolygu Kalėdų stebuklui. Mūsų, Vatikano teritorijoje akredituotų gidų, ten yra trys šimtai. Noras ten dirbti širdyje kirbėjo seniai – dar tada, kai lydėdavau grupes į Italiją. Gidų lietuvių kalba Vatikane nebuvo, jungdavomės prie rusakalbio, bet daugėjo nesuprantančių rusiškai, taigi versdavau. Pamažu ėmiau gilintis į Vatikano muziejų lobius, daug skaičiau. Iki šiol daug mokausi, vakarais žiūriu istorinę dokumentiką sau įdomiomis temomis. Dar studijuojant įstrigo frazė, graviruota Rusijos imperatoriaus Petro I žiede: „Esu mokinys ir mokausi visą gyvenimą.“ Taip, esu mokinė ir vis dar mokausi! Parengusi dokumentus akreditacijai ir laukdama egzamino labiausiai jaudinausi ne dėl galimo neigiamo atsakymo, o dėl to, kad pateikusi prezidento Valdo Adamkaus ir arkivyskupo Gintaro Grušo, kaip buvusių darbdavių, rekomendacijas ir blogai pasirodžiusi juos būčiau nuvylusi. Vatikano meno lobiai tokie gausūs, kad iki šiol mokausi, visiškai visko žinoti beveik neįmanoma, be to, istorija linkusi kisti, atsinaujinti, yra įvairiai interpretuojama, todėl nudžiugau per egzaminą gavusi klausimų apie Siksto koplyčią – atsakymus puikiai žinojau. Sutartys su gidais Vatikane sudaromos tik metams, jos gali būti atnaujinamos arba ne.
Kodėl gali būti neatnaujinamos?
Turi būti ne tik savo srities profesionalas, bet ir doras pilietis. Menkiausia biografijos dėmelė – ir Vatikane būsi nepageidaujamas. Metų pabaigoje turi pateikti teismo ir dar kelių instancijų pažymą, kad neturi jokių nusižengimų, kad sąžiningai moki mokesčius. Turi būti doras ir skaidrus kaip krištolas...
Buvote viena iš komentuojančių popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje. Kuo jis jums atrodo ypatingas, palyginti su kitais popiežiais?
Popiežius Pranciškus – ypatinga asmenybė. Jis daro labai didelius darbus, jo paprastumas, sugebėjimas pastebėti pačius mažiausius ir silpniausius tiesiog paperka. Manau, kad kada nors jis bus paskelbtas šventuoju. Palaiminti tie, kurie jį matė, prisilietė, pabuvo su juo. Tai istorinis popiežius.
Esate tikinti, bet turbūt tenka išgirsti: „Aš niekuo netikiu.“ Kai kurie tebėra nusivylę Bažnyčia. Manote, kad ji keičiasi?
O taip. Džiugina, kad ateina nauja kunigų ir vyskupų karta, jie nori būti tarp mūsų, yra paprasti, nuostabūs žmonės, neatstumia kitų. Sovietmečiu Bažnyčios pokyčiai, kurie vyko kitose šalyse, Lietuvos beveik nepasiekė, todėl dabar čia Bažnyčia keičiasi gana sparčiai. Anksčiau juk buvo taip: nueini į maldos namus ir bijai, kad būsi baramas už nuodėmes ir netobulumą, – tai viduramžiškas požiūris. Bažnyčioje žmogus neturi bijoti – turi jaustis jaukiai. Visada sakiau, kad malda yra galingas dalykas. Ji gydo. Esu ne už fanatišką davatkiškumą, o už gilų tikėjimą. Man gaila žmonių, kurie neturi tikėjimo. Jiems sunkiau gyventi, nes neturėdamas tikėjimo prarandi prasmę. Tikėdamas nesi vienas, kad ir kas būtų, kad ir kas nutiktų. Tikinčiam žmogui, skirtingai nuo netikinčiojo, net stebuklų nutinka...