Raganų šėlionės mene: kaip jas vaizdavo skirtingų laikotarpių dailininkai?

Adomo Galdiko kūrinys „Ragana“ (XX a. 4 deš. – 5 deš. pr.)
Autorius: Sandra Klimovič
Publikuota: 2020-10-29 16:46
Spalio mėnuo atslinko kartu su pageltusiais medžių lapais, moliūgais ir prieskonine kava. Atėjus tamsiajam metų laikui ir mūsų aplinka pradeda jį atspindėti, o kas geriau siejasi su rudens tamsa ir Helovinu (liet. šiurpnakčiu) nei raganos.

Anot Kembridžo žodyno, žodis ragana (ang. witch) reiškia moterį, galimai turinčią magiškų galių, kurias naudoja padėti arba nuskriausti kitus. Kita reikšmė – nemaloni ir bjauri moteris. Dažniausiai žmonės taip ir įsivaizduoja raganas – bjaurias ir piktas moteris, kaip iš pasakų apie namelius su vištos kojelėmis arba viliokes, kurios siekia pavergti kitus savo grožiu ir kerais.

Pasaulyje turbūt nėra kultūros, kuri neturėtų legendų ar padavimų apie raganas. Ir nors jos minimos nuo pačių seniausių laikų, tačiau didžiausią įtaką jų vaizdavimui turėjo raganų medžioklės karštinė nuo XIV iki XVII amžiaus. Šis periodas įkvėpė ne vieną žymų paveikslą šia tematika, tad pristatome penkis dailės kūrinius ir jų paslaptingas istorijas.

1. Albrecht Dürer „Ragana“ (The Witch) 1501

Albrechto Durerio kūrinys „The Witch“ (1501 m.)
Albrechto Durerio kūrinys „The Witch“ (1501 m.)

Pradėsime nuo Albrechto Dürerio, žinomo Renesanso kūrėjo, graviūros, kuri buvo panaudota populiariame raganų medžioklės vadove „Raganų kūjis“ (lot. Malleus Maleficarum).

Kūrinyje vaizduojama nuoga moteris jojanti ant ožio – šėtono ir geismo simbolio. Kadangi buvo tikima, kad raganavimas apverčia natūralią dalykų tvarką – raganos plaukai vaizduojami viena kryptimi, o ožys ir užuolaidų takas rodo į priešingą pusę. Taip pat buvo tikima, kad jos sugeba sukelti stichines nelaimes, tad kairėje pusėje, šalia raganos šluotos, matome prasidedančios audros požymius.

Apačioje matome keturis mažus angeliukus (it. putti). Vienas jų laiko alchemiko puodą, kitas durnaropę, likę du bando perkirsti vėją. Kūrinys puikiai atspindi raganų medžioklės įkarščio sukurtą raganos įsivaizdavimą žmonių galvose – sena, bjauri moteris, kuri susidėjo su šėtonu ir neša destrukciją paskui save. Dažnai žmonės raganas kaltindavo dėl įvairių negandų gyvenvietėse – blogo derliaus, ligų ir nelaimių, jos tam tikra prasme buvo atpirkimo ožiai.

2. Jan van de Velde II „Burtininkė“ (The Sorceress) 1626

Jan van der Velde II kūrinys „The Sorceress“ (1626 m.)
Jan van der Velde II kūrinys „The Sorceress“ (1626 m.)

Šiame spaudinyje, pavadinimu „Burtininkė“, matome jauną ir šiek tiek apsinuoginusią merginą, kuri ruošia viralą savo šabui. Ji yra apsupta įvairiausių padarų ir žvėrių, įskaitant ožį – geismo simbolį. Priekiniame plane matome tabaką, kortas – trumpalaikius malonumus, kurių derėtų vengti. Įdomu, kad raganos tapo asocijuotos su viena iš tuometinių socialinių blogybių – rūkymu.

Anot meno istorikės Deannos Petherbridge, kartais raganystė tėra tik būdas, leidžiantis žmonėms pasilinksminti ar mėgautis savimi – būti gašliais ir nepadoriais. Lyginant su Albrecht Dürer ragana, matome šiek tiek pasikeitusi vaizdavimą – ragana jaunesnė, nebe tokia bjauri, labiau apsidengusi save, bet vis dar pavojinga, bauginanti ir siejama su amoraliu elgesiu.

Iki 1750 metų, beveik visos Europos šalys, išskyrus Šveicariją, dekriminalizavo raganų medžioklę, nes žmonės paprasčiausiai nustojo tikėti magiškais sutvėrimais. Ir nuo šio periodo pastebimas pasikeitęs raganų vaizdavimas mene – jos nebėra tokios bauginančios ar atstumiančios kaip anksčiau.

3. Francisco Goya „Raganų skrydis“ (Witches' Flight) 1797

Francisko Goya kūrinys „Witches Flight“ (1797 m.)
Francisko Goya kūrinys „Witches Flight“ (1797 m.)

Šis žymaus ispanų tapytojo Francisco Goya paveikslas yra vienas iš šešių paveikslų, skirtų raganavimo tematikai. Paveikslo centre matome tris pusnuoges raganas, kurios yra apspitusios žmogų lyg ruoštųsi siurbti jo kraują. Paveikslo apačioje vienas žmogus guli užsidengęs galvą, kitas užsidengęs veidą su antklode ir, rodydamas rankų simbolius nuo blogio akies, bando eiti į priekį. Fone pastebimas ir asilas.

F.Goya dažnai naudodavo smurtinius vaizdus savo kūryboje kaip priemonę protestuojant prieš visuomenės bėdas ar trumparegiškumą, tad šį kurinį galima interpretuoti kaip kritiką prietarams ir inkvizicijai. Raganos vaizduojamos su pailgomis skrybėlėmis „coroza“, kurios buvo dėvimos Ispanijos inkvizitorių, tad jų kontekstas pasikeičia kūrinyje – galime matyti jas kaip inkvizicijos simbolį, kuris išsiurbė iš žmonių kraują. Žmonės, esantys apačioje, simbolizuoja apatiškumą, užsimerkimą prieš situaciją, o asilas yra tradicinis neišmanymo simbolis.

4. Daniel Gardner „Trys raganos iš Šekspyro Makbeto“ (The Three Witches from Shakespeares Macbeth) 1775

Danielio Gardnerio kūrinys „The three witches“ (1775 m.)
Danielio Gardnerio kūrinys „The three witches“ (1775 m.)

Šiame Danielio Gardnerio paveiksle, kuris paremtas ištrauka iš Šekspyro tragedijos „Makbetas“, galime pamatyti jau kitokį raganų vaizdavimą. Vienas svarbiausių paveikslo aspektų yra tai, kad jame vaizduojamos trys raganos yra realiai gyvenusios moterys, kurios buvo politiškai įtakingos ir žinomos aukštuomenės damos. Nuo kairės link dešinės pusės – žymi socialinė veikėja ir politinių vakarėlių rengėja Elizabeth Lamb, Devonšyro hercogienė Georgiana Cavendish ir skulptorė Anne Seymour Damer.

Jos vaizduojamos kaip gražios ir prabangios raganos, kurios stovi aplink katilą ir verda viralą iš gėlių. Tai savimi pasitikinčios ir patenkintos moterys, kurių kerams neįmanoma atsispirti. Jau vien faktas, kad tokios žymios moterys pavaizduotos kaip Šekspyriškos raganos (manoma, kad užsakovė yra pati Elizabeth Lamb), rodo žmonių požiūrio pokytį į raganas. Iš senų ir piktų bobų jos tapo gražiomis ir galingomis moterimis.

5. Adomas Galdikas „Ragana“ XX a. 4 deš. – XX a. 5 deš. pr. (Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus)

Adomo Galdiko kūrinys „Ragana“ (XX a. 4 deš. – 5 deš. pr.)
Adomo Galdiko kūrinys „Ragana“ (XX a. 4 deš. – 5 deš. pr.)

Lietuvos dailėje raganų vaizdavimui nemažą įtaką padarė lietuvių mitologija. Raganos visada buvo vienos pagrindinių mitologinių veikėjų, nes vien sakmių apie jas yra priskaičiuojama arti tūkstančio. Sakmėse jos dažniausiai vaizduojamos neigiamai – kaip pavidalus keičiančios būtybės, kurios nori padaryti kažką blogą (tautosakoje – kaip viską galinčios ir žinančios).

Būtent tokią raganą mes ir matome šiame Adomo Galdiko paveiksle. Ji yra pasukusi savo veidą į dešinę pusę, prie pakeltų rankų. Vilki žalią rūbą ir rausvą skarą, jos plaukai juodi ir šiek tiek pražilę, didelės išsiplėtusios akys, pailga kumpa nosis ir valiūkiškai besišypsančios lūpos. Atrodo, kad tuoj tik ir iškrės kažką pikto.

Verta paminėti, kad Lietuvoje raganų teismai nebuvo tokie aktyvūs kaip Vakarų Europoje ir taikė švelnesnius kankinimo metodus. Oficialiai raganų teismų bylų yra rasta apie pusantro šimto, tačiau manoma, kad jų galėjo būti net keli tūkstančiai. Raganos dažniausiai buvo kaltinamos sutartimi su velniu, skraidymu, kenkimu kaimynams ir t.t. Tačiau nei teismai, nei neigiamas raganų vaizdavimas nesutrukdė Lietuvoje įkurti Raganų kalno – unikalaus medinių skulptūrų muziejaus, kur jos karaliauja su savo palydovu velniu ir kitomis būtybėmis, ar įsteigti vienintelio pasaulyje Velnių muziejaus.

Apžvelgus visus kūrinius, galime matyti, kad menas geba įamžinti istoriją ir kartu mums parodyti kaip keičiasi žmogaus sąmonė bei pasaulėžiūrą į tam tikrus objektus ar reiškinius. Tokių franšizių kaip Netflix „Jaudinantys Sabrinos nuotykiai“, „Amerikietiška siaubo istorija: sąskrydis“ ir „Haris Poteris“ populiarumas rodo, kad mus iki šiol domina mistika ir raganos. Tik dabar jų vaizdavimas yra kardinaliai pasikeitęs ir menas padeda mums tą pokytį suvokti.

Naujausi straipsniai