Radžis – 15 metų scenoje: apie globėjos Vidos įtaką, patirtus persekiojimus ir šventę gerbėjams

Radžis, globėja Vida, Agnė Petravičienė-Gansauskienė, Donata Gutauskienė-Laisva, Vytautas Šiškauskas / Luko Balandžio/BNS, Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt ir asmeninio albumo nuotr.
Ugnė Martusevičiūtė
Šaltinis: Žmonės
AA

Radžis Aleksandrovičius-Radži – jau 15 metų scenoje. Atlikėjo kelias prasidėjo projekte „Kelias į žvaigždes“, tačiau jam pasibaigus, šlovė nė kiek nesumažėjo. Radžis iki šiol renka dideles sales žiūrovų, o norėdamas paminėti savo jubiliejų, klausytojams paruošė dovaną. Apie savo muzikinio kelio užkulisius Radžis papasakojo atvirame interviu portalui Žmonės.lt.

Atlikėjas Radžis interviu teigė šiuo metu išgyvenantis puikų etapą, nes sulaukė savo sceninės veiklos jubiliejaus. Dauguma dainininką atpažįsta dėl dainos „Ką daryt?“, tačiau jis pats patikino, kad be šio hito yra dar vienas, kurį gali vadinti savo vizitine kortele. Tai – „Čigono meilė“.

Apie savo muzikinės karjeros pradžią, didžiausią palaikytoją mamą globėją Vidą, gerbėjus ir jubiliejinį koncertą – pokalbyje su portalu Žmonės.lt.

Sakykite, kokie metai jums buvo patys svarbiausi šiame spalvingame karjeros kelyje?

Visi, nes kai ateini iš „Kelias į žvaigždes“ projekto, tai tie kiekvieni metai būna svarbūs, kad išbūtum, kad taptum stabilus muzikoje. Nė vienų metų nesu išskyręs. Gal tik ypatingesni buvo pačios pradžios – 2006-ieji.

Radži / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Dainininkui, ypač dar tik pradedančiam karjerą, be galo svarbūs palaikymas. Iš ko jūs jautėte didžiausią?

Labiausiai palaikė mano mama – globėja Vida. Ji tikėjo, kad aš galiu padainuoti ne tik vaikų globos namuose ar Panevėžyje, bet ir išplaukti į didžiąsias scenas. Nuo pat mažens norėjau savo gyvenimą sieti su muzika.

Kai buvau mažas, šokdavau, gerai jausdavau ritmą, sakydavau, kad noriu būti šokėjas. Vėliau globėja įdėjo daug pastangų, kad aš pradėčiau dainuoti. Po dešimties ėmiau dainuoti ir tai virto mano gyvenimu. Jau tuo metu supratau, kad noriu būti atlikėjas. Vaikystėje net sapnuodavau save dainuojantį scenoje.

Radži ir Vida / Socialinių tinklų nuotr.

Ar per tuos penkiolika metų visgi buvo atėjusi mintis, kad reikia mesti muziką, nes viskas ne taip, kaip įsivaizdavote?

Nė karto per tuos metus nesuabejojau nei savimi, nei kitais žmonėmis. Jokių linijų sau nebraižiau, neplanavau, iki kada dainuosiu. Visada tikėjau, norėjau ir tiesiog viskas susiklostė taip, kaip turi būti.

Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pasirodyti projekte „Kelias į žvaigždes“ – jis davė didelį šansą, kurį išnaudojau visu 100 procentų.

Norėjau, kad būčiau stabilus, šiuo metu toks ir esu, nekalbant apie tokius niuansus kaip pandemija ar panašiai. Gyvenu tik iš dainavimo ir iš muzikos, tad skųstis neturiu kuo.

Penkiolika metų praėjo labai greitai. Tada man buvo 18-ka, o dabar – jau 35-eri. Žmonės ir toliau eina į koncertus. Auditorijos nei pamažėjo, nei padaugėjo. Viskas laikosi stabiliai.

Per visus šiuos metus muzikoje prisimenu savo globėją, mamą Vidą, kuri tikėjo manimi, stengėsi, sakė, kad turiu eiti į priekį ir kitaip nebus, kad tai yra mano gyvenimas ir šansas. Manau, kad šansą pagavau laiku ir vietoje.

Radži Aleksandrovičius / Luko Grušecko ir Evelinos Sabaliauskaitės nuotr.

Radži, laimei, karantino laikai baigėsi, o kiek dabar vidutiniškai per mėnesį turite koncertų?

Rudenį pasidarau savo solinius, tai kokius 5-6, o vasarą koncertuoju labai dažnai. Nėra mažai koncertų – man užtenka, turiu savo auditoriją. Neskaičiuoju, dainuoju ir viskas. Kartais būna ir po kelis koncertus per dieną, tenka grįžti kokią 4 valandą ryto. Ir tas nuovargis būna ne fizinis, kaip visi galvoja, o emocinis. Jeigu tikrai dainuoji ir atsiduodi žmonėms, tai išeini pavargęs emociškai. Kas yra dar sunkiau.

Kaip ilsitės? Gal užsiimate kokia nors fizine veikla?

Ne, aš tiesiog atsigulu ir guliu. Nieko nedarau. Užtenka vienos dienos. Pailsiu, o tada vėl galiu važiuoti į įrašų studiją, susitikti su žurnalistais ir panašiai. Nesu iš tų, kur guli kelias savaites.

Negaliu be žmonių, gyventi vienas irgi negalėčiau, man reikia to triukšmo ir žmonių. Bet vis tiek keletą valandų turiu skirti tam galvos pravėdinimui.

Ar dar palaikote ryšius su kitais projekto „Kelias į žvaigždes“ dalyviais?

Pabendraujam ir su Merūnu, ir su Agne. Su visais. Karts nuo karto, nes kiekvienas turi savo gyvenimus, darbus, įrašus ir panašiai.

Surengsite jubiliejinį koncertą. Turbūt jau laukiate ir ruošiatės...

Taip. Jau kaip ir daug kas pasiruošta, liko tik visokie niuansai. Tikrai esu dėkingas, kad kartu su manimi sutiko padainuoti Vytautas Šiškauskas – mes tapome gerais draugais ir kolegomis. Taip pat – Laisva. Koncerte bus ir mūsų legendinis duetas su Agne. Taip kad ruošiuosi, stengiuosi.

Vytautas Šiškauskas, Laisva ir Radži / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Manęs kartais klausia, kaip aš taip ilgai, nuo projekto „Kelias į žvaigždes“, esu scenoje ir kodėl kitų jau taip dažnai nematome. Tai todėl, kad viską darau paprastai, pas mane viskas nuoširdžiai, be jokių niuansų.

Agnė Petravičienė ir Radži / Organizatorių nuotr.

Taip ir šis jubiliejinis koncertas bus nuoširdus ir paprastas paminėjimas. 15 gal kažkam ir nedaug, bet man – daug. Dabar gyvename tokiu tempu, kad kiekvieni metai yra svarbūs. Pragyvenai dieną – ir ačiū Dievui. Tad sulaukti penkiolikos yra man asmeniškai daug.

Kiekvienas susitikimas su žmonėmis man yra naujas ir tarsi paskutinis. Tai neskaičiuoju tų metų, bet kai jie ateina, malonu pagalvoti ir paminėti juos su savo gerbėjais, kurie yra ištikimi. Manau, kad tai yra gerai ir reikia švęsti, šypsotis žmonėms ir daugiau vieni kitiems atleisti.

Radži ir Stasys Povilaitis / Kęstučio Vanago nuotr.

O ar būta per visus tuos metus kokių nors nesmagių nutikimų su gerbėjais? Gal koks pernelyg įkyrus buvo pasitaikęs?

Buvo, aišku. Negaliu sakyti, kad visi jau buvo tokie geri. Sakyčiau, kad ten net ne gerbėjai, o tokie jau kaip ir persekiotojai. Karjeros pradžioje, būdavo, net bėgu po koncerto pro kitą išėjimą į automobilį. Ne eidavau, o bėgdavau. Manau, kad tada buvo tokia labiau mada, nei iš tikrųjų gerbėjai. Būdavo ir skambučių, ir siūlymų kavos. Kaip aš sakau – nuo kavos iki lovos.

Nelaikau persekiotojų gerbėjais. Tiesiog yra kažkoks tuometinis pamišimas. Dabar džiaugiuosi, kad to jau nebėra. Bet dar, aišku, pasitaiko visokių žinučių. Gerbėjai, manau, yra tie, kuriems patinki ne pats kaip asmenybė, bet juos žavi tavo kažkokios savybės – charizma, atliekamos dainos ir panašiai. Gerbėjai yra tie, kurie perka albumus, plakatus, eina į koncertus ir džiaugiasi. O persekiotojai yra dar kita kategorija.

Radžis Aleksandrovičius / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Galbūt dėl minėtų persekiotojų teko kreiptis ir į policiją?

Ne, bet buvo tokių ant ribos. Tačiau aš ne iš tų, kad iš karto imčiau skųstis. Stengiuosi labai gražiai susitarti. Per penkiolika metų nebuvo nė vieno nutikimo, kad kas nors ką nors į mane mestų, pagriebtų ar panašiai. Visada gražiai – net jeigu ir ateidavo kokie nors persekiotojai, įsitikinę, kad aš juos priimsiu, o atsakymą gaudavo kitokį, man vis tiek pavykdavo susitarti.

Kaip tu atsakysi, taip jie ir reaguos. Gali būti dar blogiau. Patys žinot, kaip gyvenime būna. Su psichiškai nestabiliu žmogumi reikia kaip tik gražiai, o ne grubiai. Aš dainavęs nuo didelių salių iki mažų, kabakų, praėjęs tą visą virtuvę. Dainavęs ir geriems žmonėms, ir nelabai. Taip kad tą mokyklą praėjau ir žinau, kaip reiktų bendrauti su tokiais žmonėmis, todėl nebuvo jokių didesnių nemalonumų.

Radžis – 15 metų scenoje (70 nuotr.)
+64
Skaitykite daugiau