„Drąsiai galiu pasakyti, kad esu intravertas ir kalbėti apie save, girtis – tai čia visiškai ne apie mane. Tiesiog gyvenu savo gyvenimą ir darau jį sau įdomų, o ne kitiems“, – sako naujausias „Radiocentro“ balsas Vitalijus Zuikauskas, kurį eteryje galima išgirsti kasdien nuo 12 val. laidoje „Diena su Radiocentru“.
Paklaustas, ar nesijaudina sėsdamas prie pulto, V.Zuikauskas juokiasi: „Naujausias balsas nereiškia „žaliausio“. Radijas jau daug metų mano gyvenime, tik kad buvo pertrauka nuo tiesioginio eterio.“
Pagal profesiją teatralas Vitalijus prisipažįsta, kad vedant renginius jaudulys yra išlikęs, tačiau sėdėdamas prie radijo pulto jokio jaudulio nejaučia. „Toks kaifas, buvau pasiilgęs radijo“, – atvirauja laidos vedėjas.
Ar pačiam popietinis darbo laikas yra privalumas? Juk kitiems tenka labai anksti keltis arba labai vėlai grįžti vakare namo...
Man tai – didžiulis privalumas, nes turiu savo rytinę gyvenimo dalį, kurią paskiriu sportui, susitikimams su klientais dėl kitų veiklų ir turiu dar laisvą vakarą. Man tai tobula.
Jei reikėtų trumpai save apibūdinti, kokius žodžius parinktum?
Niekada nesu bandęs – pabandysiu viską sudėti į viena. Esu meninės prigimties gyvūnus mylintis vaikščiotojas su ausinėmis, bet nebijantis tylos. Gal taip.
Mėgsti vaikščioti ir keliauti? Nuo ko viskas prasidėjo?
Ką gi, apnuoginkime sielą. Mano gyvenimas pasikeitė po įveikto piligrimų kelio „Camino de Santiago“ prieš kokius penkerius metus. Tai iššūkis, kurį įveikiau su žmona. Tas kelias eina nuo Prancūzijos iki taip vadinamo pasaulio krašto – per mėnesį įveikiau nepilnus 1000 km. Eiti yra smagu, įdomu, gali medituoti, „išvalyti“ galvą. Grįžęs supratau – faina. Anksčiau visada važinėjau – 2, 5 ar 10 km – visur su mašina. Dabar visur einu pėsčiomis. Iš darbo grįžtu pėsčiomis, net padarau 8-10 km ratuką.
Džiaugiuosi, kad tam randu laiko. Žmonės sako: „Ai, neturiu tam laiko“. Tai iš tikrųjų jie neskiria tam laiko. Vaikščiodamas galiu galvoti, dėliotis darbus, ruoštis rytojaus laidai ir panašiai. Jei keliauju į užsienį, aplankau miestą ir pasiieškau, kur galėčiau „pahaikinti“ už miesto. Aš ilsiuosi eidamas, užsidedu ausines – apie 90 proc. klausausi muzikos, likusį laiką – įvairius „podcast'us“. Kokią muziką? Pačią įvairiausią – nuo pop iki psichodelikos. Neturiu mėgstamiausio atlikėjo ar stiliaus.
Kiek sporto yra tavo gyvenimo kasdienybėje?
Jaunystėje esu viską sportavęs – lengvąją atletiką, boksą, futbolą, krepšinį, badmintoną, bet 10-oje klasėje atėjo lūžis galvoje – sugalvojau, kad noriu būti teatro režisierius. Sportas atsitraukė į šalį, pradėjau domėtis teatro pasauliu, vaikščioti į spektaklius. Dabar irgi nežaidžiu nei futbolo, nei krepšinio, tiesiog dirbu su svoriais, darau tempimus, pabėgioju savo malonumui.
Esi dirbęs ZIP FM programų direktoriumi, vedi renginius, ragavai „Teleloto“ vedėjo duonos, kas tuose darbuose labiausiai įsiminė?
Su malonumu prisimenu „Teleloto“. Gal iš šalies atrodo, kad reikėtų pavydėti, bet man būdavo didžiulis džiaugsmas, jei studijoje žmonės laimėdavo automobilius ar dideles pinigų sumas. Žiauriai fainai. Būdavo net apkabindavo mane ir apsukdavo ratu. Geras „draivas“. Atrodė, lyg aš tą gerą dovanoju, bet vis dėlto buvau tik tarpininkas. Ne savo pinigus dalindavau. O gal ir smagu tik dėl to, kad ne savo (šypsosi). Visą laiką šalia būdavo radijas. Kai kiti paaugliai su mikrofonu mėgdžiodavo pop žvaigždes, aš įsivaizduodavau, kad dirbu radijo laidų vedėju, pristatinėju topus ar dar kažką. Taip susidėliojo, kad radijas ir atsirado mano gyvenime.
Esi vegetaras ir kovotojas už gyvūnų teises. Kaip tokiu tapai?
Nedalyvauju piketuose ir prie stalo nesakau „nu nu, ką čia valgai, čia kraujas tavo lėkštėje“. Žmona tapo vegetare ir man nebuvo kito pasirinkimo kaip tik prisijungti. Po kurio laiko žmona grįžo prie mėsos, o aš likau. Man tiko ir patiko. Man mėsos netrūksta. Labai myliu gyvūnus ir džiaugiuosi, kad neprisidedu prie jų žudymo. Puikiai atsimenu savo paskutinį mėsos patiekalą. Tuomet pirmą kartą ragavau labai „raw“ keptą steiką su nemažai kraujo. Valgiau ir supratau, kad man labai neskanu. Žinoma, į piketus neinu, kaip ir sakiau, nieko nesmerkiu, tai mano pasirinkimas. Netgi žmonai nieko nesakau, kuri valgo mėsą.
Daug keliauji. Esi buvęs JAV ir kitose šalyse. Yra sąrašėlis, ką norėtum aplankyti?
Norėčiau išmaišyti visą pasaulį. Su žmona sutarėme, kad viena kelionė būna „pačilinti“, o kita – aktyvesnė. Artimiausiu metu norėčiau praeiti Islandijos takais. Ir dar vilioja nuvalkiotas, bet, matyt, ne be reikalo, trekas „Tour du Mont Blanc“. O šiaip norėčiau keliauti po visą pasaulį, svarbiausia, kad užtektų laiko ir pinigų.
Vienoje iš kelionių sutikai princą Williamą, nusipirkai iš jo laikraštį. Tai – neįtikėtina istorija. Gali ją priminti rc.lt skaitytojams?
Kai darai dalykus, dalykai pasidaro, kai keliauji – visko nutinka. Gal dėl to taip mėgstu keliauti.
Šią vasarą viešėjome Londone, vaikščiojome atokesne Vestminsterio gatve, kai pamatėme raudona liemene vilkintį vyriškį, pardavinėjantį laikraščius. Jei ne fotografai, nebūtume į jį atkreipę dėmesio, stabtelėję ir pažinę. Taip gavosi, kad nusipirkome laikraštį iš paties princo Williamo rankų, papasakojome kas esame, iš kur atvykome, pabendravome. Su žmona likome maloniai nustebinti princo paprastumo ir nuoširdumo.
Gal norėtum dar kažką svarbaus apie save pasakyti?
Nesureikšminu nei istorijos su princu, nei kitų nutikimų. Aš esu intravertas ir kalbėti apie save, girtis – ne mano tipas. Tiesiog gyvenu savo gyvenimą ir darau jį sau įdomų, o ne kitiems. Esu paprastas žmogus, ryte keliuosi, valgau, užsidirbu pragyvenimui. Visi esame vienodi, ar dirbtume scenoje, ar prie radijo pulto, ar prie kasos aparato.
Išgirsk Vitalijų klausydamas „Radiocentrą“ darbo dienomis nuo 12:00 iki 16:00 val.
Fotogalerija:
