Kai po „Edipo Kolone“ premjeros, įvykusios Pompėjoje, pasiteiravau režisieriaus Rimo Tumino apie užplūdusius jausmus, jis nepasakė nieko naujo, ko nebūčiau žinojusi ar nujautusi: „Kažkas pavyko. Kažkas įvyko gero. Patyriau tiek nuoširdumo! Man pavyko suburti ir profesionalius aktorius, ir jaunus, pradedančius. Aš juos taip pamilau“.
Ir taip bet kurioje pasaulio šalyje, kurioje dirba Rimas Tuminas. Jo ir aktorių meilė akimirksniu tampa abipusė ir amžina. Ar tai būtų Lietuva, ar Rusija, ar Graikija, ar Italija. Jo režisuojamų spektaklių geografija plečiasi, užmojai didėja. Naujausio spektaklio premjera ką tik įvyko Italijoje, viename seniausių teatrų pasaulyje – Pompėjos Il Teatro Grande. Po trečios premjeros į keletą klausimų sutiko atsakyti pagrindinio vaidmens atlikėjas – aktorius Claudio di Palma, kuris su grimu kartu valosi ir nuovargį, tuo pat metu duoda interviu ir priiminėja sveikinimus.
Šį kartą režisierius Rimas Tuminas pastatė spektaklį su italų aktoriais. Jis džiaugėsi jūsų nuoširdumu, atsidavimu darbui – per tokį trumpą laiką pavyko pastatyti spektaklį. Sakykite, ką Jums, asmeniškai, reiškė pagrindinio vaidmens – Edipo – sukūrimas?
Edipo kelias, tai kančios kelias. Tai gili žmogiškoji kančia. Kiekvienas žmogus giliai širdyje gali patirti šią kančią. Šios pjesės tekstas yra apie išsigelbėjimą: tautos, žemės ir pačio Edipo. Tačiau tai laikinas išsigelbėjimas, nes pasak režisieriaus, žmonės per amžius kariaus, per amžius mylės, per amžius griaus ir kurs.
Ką jums reiškė galimybė dirbti su Lietuvos režisieriumi Rimu Tuminu?
Skirtingai nuo italų režisierių Rimas Tuminas parodo kelią, o aktorius turi ateiti į tą kelią ir eiti tuo keliu. Mums buvo nepaprastai įdomu dirbti su jo sistema. Tai buvo nuolatinis siurprizas. Tai – siurprizas, kuris suteikė galimybę susitikti su kitomis kultūromis, kitomis kalbomis, kitais pasauliais. Pietų kraštas atsisuko į Jūsų kraštą. O kadangi Tuminas yra didis meistras, jis mums parodė, kad tarp mūsų neegsiztuoja jokie atstumai ir jokie skirtumai. Mes visi žmonės, o Tuminas yra didis Maestro.
Vienas gražiausių ir labiausiai jaudinančių spektaklio momentų – Italijos aktorių choras, atliekantis graudžią lietuvišką giesmę ir pasvirusiame mediniame bokšte – lyg „Meno forte“ – pasirodantis Eimunto Nekrošiaus portretas.... Šį spektaklį turėjo statyti E. Nekrošius. Tačiau nutiko taip, kad jis buvo skirtas JO atminimui. Sakykite, kokias asocijacijas, kokius jausmus spektaklio scenografija sukėlė Jums?
Adomo Jacovskio scenografija man priminė, kai prieš dvejus metus, aš, kaip režisierius stačiau pjesę apie Neapolio skulptorių Vincenzo Gemito ir scenografijai pasirinkau bokštą. Manasis bokštas simbolizavo kalėjimą, kuriame šis skulptorius norėjo gyventi. Vincenzo Gemito bokštas tai lyg kalėjimas žmogui, kuris save pametė. O šiame spektaklyje bokštas tarytum kadaise gyvavusi karalystė ar meno fortas, kuris buvo ir kurio jau nebėra…
Spektaklyje viskas persmelkta švente. „Nubaudęs save, patyręs baisiausias kančias, Edipas išpirko savo kaltę. Jo mirtis yra žengimas į dangų ir tai yra lyg šios žemės šventė. Jo didžioji šventiška kelionė į dangų”, – sakė režisierius. Ką įdomiausio savo personažo istorijoje atradote Jūs, atlikęs pagrindinį vaidmenį?
Man įdomiausia tai, kad šiame kūrinyje vienas žmogus prisiima kančią, kad išgelbėtų tautą nuo pasaulio blogio. Visi vyrai turi išgyventi šią kančią dėl pirmapradės nuodėmės. Edipo nuodėmė ta, jog jis nužudė savo tėvą ir mylėjosi su savo motina. Ir nors jis nežinojo, kokias nuodėmes jis padarė, jis jas padarė. Per spektaklį, kuris pasakoja antikinį mitą, galima išpirkti savo nuodėmę.
Tris vakarus vaidinote antikiniame Pompėjos teatre po atviru dangumi. Spektaklis vyko tamsiu paros metu – matėsi žvaiždės, mėnulis, Vezuvijaus kontūras, girdėjosi miesto pulsavimas. Koks jausmas čia vaidinti?
Rimas Tuminas mus leido ir net skatino reaguoti į miesto garsus, į fejerverkus, kurie naktimis raižė Pompėjos dangų. Jis liepė neapsimetinėti, kad nieko nevyksta. Būti gyviems ir reaguojantiems. Režisierius priartino spektaklio veiksmą prie žiūrovų, kad jie lengviau suprastų istoriją. O pati scena buvo tarytum kažkoks pabaigos neturintis horizontas. Tas horizontas – tai laikmetis, kuris buvo ir tas, kuris dar bus.
Matydama kiek daug žmonių rikiuojasi į eilę jūsų pasveikinti, nujausdama, kaip jiems reikia teatro, norėčiau paklausti – kaip manote, kokia teatro reiškšmė šiandieniniame pasaulyje?
Aš manau, kad viena svarbiausių teatro misijų yra pasipriešinimas. Pasipriešinimas vulgarumui. Vienodam mąstymui. Banalybei. Teatras apsaugo nuo pasaulio blogio, kuris mus supa. Laikais, kai technologijos keičia mus, mūsų mąstymą, teatrui tenka svarbi užduotis. Jis lieka vienintele priemone, kuri sujungia žmones ir leidžia mums pasijusti žmonėmis. Teatras nemirs niekada.
Dėkoju Jums už interviu ir už puikų Edipo vaidmenį. Tegu po premjeros Pompėjoje šis spektaklis dar ilgai gyvuoja Ravenos ir Neapolio teatruose. Tegu primins Rimą Tuminą, nes jo jau laukia kitos šalys, nauji darbai, naujos trupės, su kuriomis jis statys „Faustą“ Kinijoje, „Karą ir taiką“ Maskvoje. R.Tumino laukia ir jo įkurtas Vilniaus mažasis, kuris kitais metais švęs 30 m. jubiliejų…
Visi mes liekame laukti. Parašykite, kad Rimas Tuminas amžinai lieka mano širdyje.
Širdyje lieka ir visa maestro komanda: Gabrielė Tuminaitė, Faustas Latėnas, Adomas Jacovskis, Anželika Cholina, Tadas Šumskas, Eugenijus Sabaliauskas, Gintas Valuntonis. Amžiams širdyje lieka ir didis Lietuvos režisierius Eimuntas Nekrošius, kurio atminimui skyrėme šį spektaklį.
