R. Statkuvienė: Apie kiaules reklamoje ir versle

Kai nesinori mėsos... / Fotolia nuotr.
Šaltinis: Elaima.lt
AA

Nori, kad verslas sektųsi – turi būti pastebėtas. Bent jau taip daugelis įsivaizduoja sėkmę. Paprasčiausias ir pigiausias būdas – pasišaipyti iš kokios nors visuotinai pripažįstamos vertybės ar autoriteto.

Beveik šimtaprocentinė garantija, kad kils triukšmas ir žinia apie „drąsuolius“ pasklis. O žinomumas neišvengiamai pavirs didesnėmis apyvartomis?

Ar tikrai?

Viena Vilniaus užkandinė savo reklamai panaudojo krikščioniškų simbolių šaržus ir už tai gavo baudą – juk natūralu, kad dalis visuomenės pasijuto įžeista ir pažeminta. Na, o įmonė ėmėsi „ginti“ žodžio laisvę ir grąsinti tiesos paieškomis net tarptautinėse institucijose.

Vis dėlto manau, kad jau ir Lietuvos vartotojai yra pakankamai išprusę ir iš prekės ženklo tikisi šio tau daugiau, nei žinomumo ar akį rėžiančios reklamos. Ypač jei kalbame apie maistą.

Lietuvos vartotojai yra pakankamai išprusę ir iš prekės ženklo tikisi šio tau daugiau, nei žinomumo ar akį rėžiančios reklamos.

Prieš kelias savaites jau ir laboratorijose buvo patvirtinta iki tol gandais vadinta informacija, kad kai kurie garsūs maisto prekių gamintojai taip pat įpakuoja Vakarų Europai bei Lietuvai skirtą produkciją, tačiau jų sudėtis – skirtinga.

Kilo skandalas, prekybos centruose minėti gaminiai staiga virto „akcijiniais“, bet net sumažinta kaina manęs neprivertė jų pirkti. Ir ne todėl, kad tie keli procentai kakavos yra gyvybiškai svarbūs. Tiesiog nemalonu būti kvailinamai ir apgaudinėjamai. Toks verslo požiūris žemina. O jei gamintojas negerbia manęs kaip savo potencialaus kliento, kodėl aš turiu pasitikėti jo produkcija?

Nedidelėje kepyklėlėje kainos ūgtelėjo, nes pabrango sviestas. Bet sekmadienio pusryčiams vis tiek perku bandeles ten. Nes kepėjas sąžiningas, vietoj sviesto nepradėjo naudoti augalinio aliejaus.

Pamenu, kažkada po ilgos ir ne pačios geriausios dienos su vaikais apsipirkinėjau prekybos centre. Neturėjau nei jėgų, nei noro namie gaminti vakarienės. „Gal nusiperkame koldūnų? Išbandykime Užkalnio“, – pasiūliau. Maniškiai choru išrėkė: „Nė už ką! Negi nemanai, kad jo koldūnuose gali būti koks nors bajeris?“ Nusipirkau tuos, kuriuos esu įpratusi – beveik nereklamuojamus, pačius brangiausius ir net drįsčiau teigti kiek geresnius nei standartinis pusfabrikatis. Spėju, kaina aukštesnė dėl to, kad juose daugiau mėsos nei įvairių priedų.

Ir, likimo ironija, po gero mėnesio „skaitomiausio Lietuvos autoriaus“ vardu pavadintuose produktuose iš tiesų buvo rastas bajeris – žarninės lazdelės. Sakysite, atsitiktinumas? Juk nesvarbu, kad žmogus su panieka yra aprašęs varguolius (o juk jie dažniausiai perka pusfabrikačius, ekologiški kepsniai ne jiems), savo skaitytojams jis siūlo tik geriausią produkciją?

Suprantama, kad tokios nešlovės niekas nenori ir sąmoningai užkrato į maistą nededa. Tačiau kartu tai dėsninga – jei požiūris į potencialų klientą paniekinantis, tai tikėtis, kad į jam siūlomą produktą bus žvelgiama su meile, atsakomybe – vargu ar galima viltis. Juk tikslas – greitas ir kuo didesnis pelnas? Vadinasi, kažkur reikia taupyti?

Bet grįžkime prie šių dienų aktualijos. Pagarsėjusios užkandinės savininkai aiškina, kad, pasirodo, tokios reklamos tikslas – skatinti diskusiją. Tik nesuprantu, kokią ir kodėl? Žodžio laisvė parūpo mėsainių pardavėjams?

Kai tokio verslo atstovai ima kreipti dėmesį religijos ir žodžio laisvės link, man kyla noras padiskutuoti su jais apie paprastesnius, žemiškesnius dalykus.

Pavyzdžiui, rimtai pasidomėti, kokia mėsa naudojama jų virtuvėse. Ar buvo galvijai šerti pašarais, kuriuose yra hormonų ar antibiotikų? Kokiomis sąlygomis jie auginti ir kaip skersti? Ar ūkininkas gavo teisingą užmokestį ir kokia pelno dalis tenka samdomiems darbuotojams? Gastronomija šiais laikais net įdomesnė už politiką, nes pasirinkimas daug platesnis – nuo visiško šlamšto iki aukščiausios kokybės ekologiškų, gurmaniškų produktų.

Gastronomija šiais laikais net įdomesnė už politiką.

Nuobodu? Bet taip jau yra, kad šiandien klientui neužtenka pamojuoti prieš akis ryškia reklamine skrajute ir jis bėgs pirkti. Klausimų apie žodžio laisvę jam irgi kyla. Bet apie etišką verslą – taip pat.

Spaudos dėmesio ir nemokamos reklamos (juk taip reikia vertinti smulkaus versliuko pavadinimo mirgėjimą didžiausių portalų antraštėse?) gavę išsišokėliai ėmėsi dar vieno triuko, kurį naudoja kai kurie politikai prieš rinkimus. Aukos rolės. Tai juos, pasirodo, persekioja talibai ir davatkos. Ir kokia neteisybė, ar įžeisti tikinčiųjų jausmai, ėmėsi spręsti Vyskupų konferencija.

O man atrodo labai logiška, juk tai Kristaus kančia kičiniame paveikslėlyje buvo paversta farsu. Jei reklamoje mėsainiai būtų skrudinami ant Menoros liepsnų, greičiausiai būtų klausiama ne vyskupų, bet rabinų nuomonės, kaip jiems atrodo tokia jų tikėjimo interpretacija. O jei pranašas Mahometas plakate šveistų kiaulienos šonkauliukus, greičiausiai klausti neprireiktų. Islamo išpažinėjai aiškiai pasakytų, ką apie tai mano. Greičiausiai tie, kurie net negyvena Lietuvoje. Būtų puiki tarptautinė diskusija apie žodžio laisvę. Galbūt net perauganti į kai ką daugiau...

Ak, tas noras išgarsėti. Neseniai mirė garsus „žodžio laisvės, pilietinių teisių ir seksualinės laisvės gynėjas“ H. Hefneris. Būtent taip daugelyje portalų pristatomas velionis. Keista, nes juk visiems jis žinomas kaip žurnalo, kuriame daug dešimtmečių fotografavosi nuogos „pupytės“ ir „zuikučiai“, įkūrėjas. Tačiau tai stereotipinis ir seksistinis požiūris į silikonines peroksidines blondines. Daugelis jų – aktyvios kovotojos už švarią gamtą ir gyvūnėlių teises.

Nors man kirba nepadorus klausimas – kiek hormoninių kontraceptikų ir peroksido jos per gyvenimą nuleidžia į kanalizaciją, o iš jos – į upes ir jūras. Sako, žuvyse jau aptinkama nemažai hormonų iš stebuklingųjų piliulių, skirtų „malonumui be pasekmių“.

Nori, kad sektųsi verslas? Būk pastebėtas! Kai jau parodyta daugiau nei asmeniniam gydytojui ir nusirengti nėra ką, galima imtis globalesnių iššūkių. Galima paverkti dėl žodžio laisvės. Gal kas nupirks paskutinį žurnalo numerį ar susigundys mėsainiu iš vietos versliuko?

Man labiau patinka netoli esantis visame pasaulyje populiarus greito maisto restoranas. Jo atstovai su kritikais diskutuoja kalbėdami apie naują savo verslo, o ne pasaulio tvarkos koncepciją. Ne, jie nemoko „teisingai“ mąstyti. Jie pasakoja apie savo tiekėjus, produktų sudėtį ir aiškiai nurodo kiekvieno užkandžio kaloringumą. Pripažįsta klaidas. Ir atveria dar vieno restorano duris.

Skaitykite daugiau