R. Širvinskas-Makalius praverė pirmųjų namų duris: „Kai pirmąsyk įžengiau, vos neapsiverkiau nuo grožio“

Rimvydas Širvinskas-Makalius pravėrė namų duris/ L. Garbačausko ir Irmanto Gelūno nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2019-09-30 15:19
Dar ne taip seniai kelionių organizatorius Rimvydas Širvinskas-Makalius gyvenimą planuodavo be savaitgalių namuose. Šiandien jis pakeitė kryptį: gyvenimą planuoja taip, kad galėtų pasimėgauti paprastais malonumais – paskaityti knygą, pagulėti vonioje ar tiesiog pasigrožėti vaizdu iš savo terasos. Nes įsigijo namus!

Nenuostabu – stebėtis verčia jau vien nuošali sostinės gatvelė, kurioje namas su garsiojo Makaliaus butu įsirėmęs į žavingą skardį, apaugusį pušimis, gracingumu galinčiomis vilioti ne vieną dailininką išskleisti drobę. Aplink namą dūzgia sodininkai, hole tykiai langus blizgina dar keli žmonės. Šis projektas iš tų, apie kuriuos viešai neskelbiama, informacija sklinda tik iš lūpų į lūpas.

120 kvadratinių metrų būstas suplanuotas taip, kad jautiesi lyg itin erdviame name. Tokį pojūtį kuria jau vien langai nuo lubų iki žemės. Įspūdį stiprina iš stiklo ir laibo metalo rėmo pagamintos durys, atskiriančios valgomojo bei virtuvės zoną nuo šeimininko miegamojo. Štai virtuvei šį pavadinimą galima priskirti tik su išlyga: matomoje jos pusėje – svečius burianti sala, o visa, kas susiję su buitimi, – dar už vienų durų, tokia dviguba matoma-nematoma virtuvė. Mat Rimvydas norėjo namų, kuriuose visi daiktai turėtų savo vietą ir būtų paslėpti.

Interjere šviestuvais, apdailos detalėmis skoningai nuvingiuoja žalvario dekoras. Iš pradžių šeimininkas jo nenorėjo, bet per beveik metus trukusius įrengimo darbus daug išmoko ir suprato, tad šiandien neatsidžiaugia. Kaip ir dviem vonios kambariais: vienas skirtas svečiams, su paruoštu kosmetikos rinkiniu – kaip viešbutyje; kitas – su išdidžiai išlinkusia vonia ir langu, pro kurį mėgaujantis vandens malonumais galima gėrėtis ir miško vaizdu.

Bute įrengtas židinys, o jam draugiją palaiko išdidi kolona. Ne ne – jokių lentynėlių su dulkančiais daiktais! Kolona virto tarsi dar vienu meno kūriniu namuose su žalvario atspalvio arkų reljefu.

„Norėjau, kad namuose būtų kuo tuščiau – kaip viešbutyje“, – pasakoja laimingas šeimininkas. 

Rimvydas Širvinskas-Makalius pravėrė namų duris/ L. Garbačausko ir Irmanto Gelūno nuotr.
Rimvydas Širvinskas-Makalius pravėrė namų duris/ L. Garbačausko ir Irmanto Gelūno nuotr.

Koks buvo kelias iki savojo būsto?

Iš mamos namų išėjau devyniolikos metų. Nuomojausi kambarį, kuris buvo pereinamas. Jei kas vakarodavo, turėdavau palaukti, kol galėsiu pasikloti patalą ant sofos ir eiti miegoti. Žinoma, nusibodo neturėti savo kampo, nors mokėjau pinigus. Vėliau nuomojamuose būstuose irgi nesijaučiau laimingas – jie buvo įrengti ne taip, kaip aš noriu, o keisti ką nors nebuvo galima.

Ilgą laiką svajojau gyventi kur nors Vilniaus centre, šurmulyje, kur būtų girdėti miesto gausmas. Bet prieš dvejus metus supratau, kad namai kaip tik turi būti toli nuo ūžesio, žmonių, nors labai mėgstu bendrauti, man smagu geroje kompanijoje. Tačiau namuose noriu tylos ir ramybės.

Žinau, kad pasaulyje nedaug šalių, kur siekiama įsigyti nuosavą būstą, – dauguma žmonių nuomojasi ir nesuka galvos. Bet „Makaliaus“ komandos nariai – net jaunesni už mane – pradėjo kurti savus namus, stebėjosi, kodėl to neplanuoju aš. O man tuo metu buvo gerai taip, kaip yra, – dar nebuvau išsigryninęs idėjos, kokio būsto noriu.

Rimvydas Širvinskas-Makalius pravėrė namų duris/ L. Garbačausko ir Irmanto Gelūno nuotr.
Rimvydas Širvinskas-Makalius pravėrė namų duris/ L. Garbačausko ir Irmanto Gelūno nuotr.

Kuo jus papirko būtent ši vieta?

Draugai stebisi, kad man svarbu vaizdas pro langą. Stebėdavosi ir brokeriai, kai užėjęs į būstą žengdavau prie langų, atverdavau balkonų ir terasų duris, o ne domėdavausi grindų ar pertvarų kokybe (juokiasi). Šiame bute iš kiekvieno lango matyti miškas, balkone, terasoje į jį atremi akis. Labai apsidžiaugiau, kad kartais pro terasą praskrenda besileidžiantis lėktuvas – šia kryptimi lėktuvai leidžiasi tik esant palankiam vėjui, tad dažno triukšmo nebūna.

Iš pradžių net užsimojau gyventi name – juk butų ir namų kainos skiriasi nedaug. Bet kada aš namui tarnaučiau taip dažnai keliaudamas?

Namų paieška truko metus, kol išgirdau apie šį. Kai pirmąsyk įžengiau, vos neapsiverkiau nuo grožio – man tai priminė SPA viešbučius. O aš ir noriu gyventi kaip SPA, nebent rytą garsiai pasileidžiu muziką, kad pabusčiau, kad galėčiau duše dainuoti ir šokti.

Entuziazmas priblėso išgirdus kainą, pasakiau: „Ačiū, ne.“ Bet mintis nebepaleido. Atsivežiau draugų, kurie turi patirties nekilnojamojo turto srityje, tariausi. Namo savininkai net davė raktus vienam vakarui, kad galėčiau ramiai pabūti kiekviename bute, pajusti, suprasti, ar tikrai noriu čia gyventi. „Šis tau labiausiai tinka“, – toks santūrus verslo partnerio sakinys apie šį butą padėjo svarstymams tašką. Tikrai šokau aukščiau bambos, bet nesigailiu.

Rimvydas Širvinskas-Makalius pravėrė namų duris/ L. Garbačausko ir Irmanto Gelūno nuotr.
Rimvydas Širvinskas-Makalius pravėrė namų duris/ L. Garbačausko ir Irmanto Gelūno nuotr.

O, regis, kam daug keliaujančiam žmogui namai...

Dabar man... pikta (juokiasi). Nes nespėju pasimėgauti namų malonumais – pagulėti ant sofos, pažiūrėti serialų, pamirkti vonioje, paskaityti knygą, pavakarieniauti terasoje ar surengti draugams grilio vakarėlį. Viso to nespėju, nes keliauju, savaitgaliais laukia tai baidarių žygiai, tai sodybos, tai kokie nors mokymai.

Praėjusią vasarą užsibrėžiau tikslą nepraleisti nė vieno savaitgalio Vilniuje – vis kur nors išvažiuoti į gamtą. Įpusėjus vasarai pajutau, kad pavargau, reikia bent vienos kitos dienos, kai gali nieko neveikti – nebent persikelti iš lovos ant sofos. Šią vasarą pasižadėjau sau kuo daugiau savaitgalių praleisti namuose.

Rūpesčiai įrengiant butą turėjo džiuginti?

Aplinkiniai būtent taip sakydavo, bet man tai nebuvo malonus rūpestis. Galvos skausmas. Manau, kad buvau tiesiog pervargęs: kaip tik ir įmonė persikėlė į naujas patalpas, ten reikėjo spręsti krūvą klausimų – įtampos buvo daug. Bandžiau atrasti džiaugsmą rūpindamasis įsikurdinimu, bet nepavyko – dažniau visa nervindavo.

Esu dėkingas dizainerei Ievai Prunskaitei – įpusėjus darbams jau visiškai ja pasitikėjau ir dažniausiai prašydavau spręsti pačiai. Pamatęs grindų gabaliuką, kilimo skiautę ir sofos koją turėjau išsirinkti baldo audinį! Pilka, pilkesnė, ne tokia pilka... Nieko apie tai nesuprantu! (Juokiasi.) Pamenu, keliauju po Maldyvus, Ieva man vaizdo skambučiu rodo, kokias užuolaidas renka. Sakau: „Daryk, kaip nori.“

Nors, tiesą sakant, Ievą iš pradžių gal įžeidžiau. Ji nubraižė būsto planą, kartu vizualizavo interjerą. Pamačiau žalvario puošybą, marmumo detales ir nepatenkintas tariau: „Planavimas patinka, bet tikiuosi, kad tai planavimo, o ne interjero pavyzdys.“ Ji lakoniškai atsakė, kad taip, tai planavimo pavyzdys.

Dabar, kai palyginu aną vizualizaciją ir tai, kas įgyvendinta, matau, kad beveik viskas šimtu procentų įrengta (šypsosi). Dirbdamas su Ieva daug sužinojau, prasiplėtė mano skonio ribos, tai, kas iš pradžių atrodė netinkama, dabar gražu. Anksčiau buvau abejingas patalpų kvapams, bet kai jų atsirado biure, supratau, kad tai labai malonu. Ir namams jau nupirkau, ir draugai spėjo padovanoti.

Rimvydas Širvinskas-Makalius pravėrė namų duris/ L. Garbačausko ir Irmanto Gelūno nuotr.
Rimvydas Širvinskas-Makalius pravėrė namų duris/ L. Garbačausko ir Irmanto Gelūno nuotr.

Mama apsidžiaugė jūsų pasirinkimu?

Ji labai norėjo man pasiūti užuolaidas ir pagalvėles, bet teko nuliūdinti – užuolaidos yra su specialiu stumdomuoju mechanizmu. Anksčiau mama pas mane neatvažiuodavo, o dabar vis randa priežasčių apsilankyti kas savaitę. Suprantu, juk viena yra nuomojamas būstas, kas kita, kai vaikas turi savo namus. Man smagu, kad mamai čia gera, o ir užuolaidas bei pagalvėles palaimino (juokiasi).

Jūsų namuose nėra nieko, kas simbolizuotų keliones.

Ilgai maniau, kad namuose toks atributas privalo būti. Bet ar tikrai man to reikia? Tų simbolių pakanka darbe. Tad tėra dvi statulėlės, vadinamieji Papua pinigėliai, – ant pagaliuko suvertos kriauklės, kurios anksčiau buvo naudojamos kaip atsiskaitymo vienetas. Namuose dekoracijų mažai ne tik dėl to, kad nemėgstu apsikrauti, – dar norėjau pasilikti erdvės kam nors, ką galbūt nusižiūrėsiu keliaudamas. 

Rimvydas Širvinskas-Makalius pravėrė namų duris/ L. Garbačausko ir Irmanto Gelūno nuotr.
Rimvydas Širvinskas-Makalius pravėrė namų duris/ L. Garbačausko ir Irmanto Gelūno nuotr.

Gražus jūsų karjeros kelias – kadaise pradėjote kukliai keliaudamas su kuprine ant pečių, o šiandien namus įsikūrėte lyg verslo magnatas. Ar dabar jau atsikvėpėte?

Ramybė atėjo anksčiau, kai pajutau, kad galiu neriboti elementarių savo poreikių. Bet išgyvenau kitą bėdą – praradau džiaugsmą. Ieškojau atsakymo, kodėl nebedžiugina tai, kas dar neseniai svaigino, kaip mėgautis paprastais kasdienybės dalykais. Greičiausiai taip nutiko dėl to, kad, drįstu teigti, mano gyvenimas bėga greičiau nei daugumos. Staiga pradėjo augti verslas, šiandien jam – dešimt metų, visi ėmė mane vadinti sėkmingu verslininku. Pats nesupratau, kaip tai įvyko, – viską dariau vedamas svajonės, o visiems reikėjo tai paaiškinti. Įmonei pažiro apdovanojimai, norėjau jais džiaugtis kaip pirmais penkiais. Kai girdėjau pagyrimus, norėjau tuo patikėti. Taip kamavausi kelerius metus. Bet padėjo draugai: kas pasiūlė tinkamą knygą, kas – net savaitgalio stovyklą, kurioje atsigręži į save ir iš naujo susidėlioji vertybes.

Naujausi straipsniai