Europoje šiuo metu viena paklausiausių Lietuvos menininkių Rūta Jusionytė (43) yra prisipažinusi, kad retam menininkui pavyksta susikurti psichologinį ir kūrybinį komfortą gyvenant poroje su kitu menininku. Tačiau Rūtos pažintis su iš Čilės kilusiu ir prie Ženevos gyvenančiu tapytoju Francisco Sepulveda (44) paneigė tokį įsitikinimą.
Jusionių giminė, kuriai atstovauja ir Rūta, – talentingų menininkų dinastija, todėl Rūtos pasirinkimas atrodo natūralus. O tu, Francisco, taip pat realizuoji kažkieno užkoduotą prigimtinį pašaukimą?
Francisco: Esu kilęs iš Santjago, iš paprastos su meno pasauliu nieko bendra neturinčios šeimos. Tiesa, kai man buvo keturiolika ar penkiolika, labai mėgau vaikščioti į meno parodas, o kai senelė iš mamos pusės nupirko dovanų drobės, teptukų ir aliejinių dažų rinkinį su išraiškingu gėles laikančiu mandrilu – šunbeždžionių šeimai priklausančiu primatu, nuo tada ir tapau dailininku (šypsosi). Taigi mano kelias į dailę visai kitoks nei Rūtos, kuri yra pasakojusi, kad sekmadieniais pietauti prie vieno stalo susėsdavo penki įvairių kartų vienos giminės dailininkai. Norėčiau tikėti, kad mano tėvai sūnaus pasirinkimu patenkinti, nors jaučiu, kad tėtis, veterinarijos gydytojas, būtų laimingesnis, jei būčiau rinkęsis tokią profesiją, kuri leistų tvirčiau stovėti ant žemės, tarkime – advokato.
Sakoma, ankstyvoje vaikystėje piešdami vaikai jaučia malonumą, apie dešimtus–dvyliktus gyvenimo metus šią discipliną išgyvena kaip tėvų primetamą pareigą, o paskui, paauglystėje ir vėliau, vėl patiria proceso smagumą, išsilaisvinančias emocijas. Neprisimenu, ar išgyvenau šiuos etapus, nes žinau, kad piešimas ir tapymas man visada keldavo didelį pasitenkinimą.
Rūta: Paradoksalu, kad nei su mama, nei su kitais šeimynykščiais apie meną namuose beveik niekada nekalbame. Tapybos ir skulptūros temos lieka vakarėliams su draugais ar kolegomis. Ir dažniausiai Prancūzijoje, nes čia, matyt, nuo seno susiformavusi tokia atmosfera, kad kai apie savo darbą kalba menininkai, atrodo, tarsi kalbėtų apie paprasčiausius kasdienius dalykus, kurie neverti sureikšminti. Lietuvoje pokalbiai apie meną dažnai tampa nenatūralūs, kaip koks vakarėlio svetimkūnis. Prieš dvidešimt metų išvykusi iš Lietuvos, ištisą dešimtmetį gimtajame krašte nedrįsau eksponuoti savo darbų – tai nutiko, manau, dėl dviejų priežasčių: viena vertus, jaučiausi šiek tiek slegiama savo pavardės, bijojau atsidurti Jusionių giminės šešėlyje; kita vertus, nesijaučiau tvirta atremti kolegų, pažįstamų vertinimus, nes negalėjau prognozuoti, kokie jie bus. Pagaliau: pranašu savame kieme nebūsi.