„Queens of Roses“ narė Akvilė Kisielienė: „Draugams optimistams su manimi nelengva“

„Queens of Roses“ ir Akvilė Kisielienė / Aistės Kirsnytės nuotr.
Autorius: Žurnalas „Ji“
Publikuota: 2021-07-13 19:08
Grupės „Queens of Roses“ dainininkė Akvilė Kisielienė karantino laiką stengėsi išnaudoti kuo produktyviau – plėtojo šeimos nekilnojamojo turto verslą, su merginomis repetavo nuotoliu būdu. Neseniai dienos šviesą išvydo jų naujausias kūrinys – „Nakties negana“. Su Akvile kalbamės apie meilę scenai ir šį tą daugiau.

Trumpa dosjė

  • Mėgstamiausia spalva. Pagal sezoną ir nuotaiką – šiandien žalsva su visais atspalviais.
  • Akių spalva. Mėlyna.
  • Zodiako ženklas. Liūtas.
  • Žaviausia meno srovė. Ekspresionizmas.
  • Geriausia perskaityta knyga. L. Gounelle „Dievas visada keliauja incognito“.
  • Prietaras. Pamiršus kažką namuose ir grįžus – žvilgtelėti į veidrodį ir nusišypsoti sau.
  • Koks gyvūnas būčiau. Katė.
  • Naminis gyvūnas. šuo Panda.
  • Erzinanti charakterio savybė. Smulkmeniškumas.
  • Ko taip ir neišmokau. Nesistengti atlikti visko tobulai.
  • Kai viskas įgrista... Ateina kita diena, kai vėl viskas gerai.
Akvilė Kisielienė / Aistės Kirsnytės nuotr.
Akvilė Kisielienė / Aistės Kirsnytės nuotr.

Ar nuo vaikystės svajojote apie sceną? 

Dažniausiai svajojame apie tai, ko neturime. Nepasakyčiau, kad mano svajonė buvo scena – ji nuo vaikystės man buvo lyg antri namai, nes užsiėmiau veikla, kuri buvo maloni pačiai ir kuri neblogai sekėsi. Mokiausi muzikos mokykloje, taigi nuolat dalyvaudavau konkursuose, įvairiuose koncertuose ir festivaliuose. Daug metų lankiau pramoginius šokius, nepraleisdavau skaitovų konkursų, jau mokykloje vesdavau įvairius renginius. Scenoje aš visuomet jaučiausi labai patogiai, gal dėl to tiek metų joje stoviu (šypteli). 

Esate išbandžiusi kitų profesijų, o gal ir šiuo metu be dainavimo užsiimate dar kita veikla?

Esu baigusi kūrybinių industrijų studijas, tad teko padirbėti viešųjų ryšių agentūroje. Kūryba, vadyba ir komunikacija yra sritys, kuriose jaučiuosi gerai ir kurios mane lydi nuolat – tiek muzikiniame kelyje, tiek kituose versluose. Taip pat ne vienus metus vedžiau įvairius renginius, o šiuo metu ne tik dainuoju ir užsiimu vadybos darbais, bet ir su vyru plėtojame nekilnojamojo turto projektus.

Ar, būdama kūrybiškos sielos žmogus, galėtumėte dirbti įprastą darbą biure nuo 8 iki 17 val.?

Po studijų teko padirbėti „normalų“ darbą ir tai nebuvo labai paprasta (šypsosi). Nors pats darbas buvo gana kūrybiškas, kolektyvas puikus ir naujos patirtys labai motyvavo, būtent nustatytos darbo valandos, ta rutina pradėjo slėgti. Žinoma, pastovi alga, socialinės garantijos yra didelis samdomo darbo privalumas, o štai dirbdama „sau“ kartais jautiesi lyg plušėdama visą parą, o algos kaip nėra, taip nėra. Būna etapų, kai į naujus projektus, naujas dainas tik investuoji, o dėl grąžos nesi tikra. Vis dėlto laisvė daryti tai, kas miela, ir taip, kaip būtent man atrodo teisingiausia, yra didelis džiaugsmas.

Kaip karantinas pakeitė jūsų profesinį ir asmeninį gyvenimą?

Teko padaryti gan ilgą pertrauką nuo aktyvaus socialinio gyvenimo ir intensyvios koncertinės veiklos, o tai labiausiai veikė psichologiškai. Buvo gana sunku atrasti naujų veiklų, kurios džiugintų ir užpildytų atsiradusią tuštumą, sustojus įprastoms. Taip pat sunku buvo atsiriboti nuo gyvo bendravimo su artimaisiais: kadangi su tėvais gyvename viename mieste, seniau susitikimai visuomet buvo dažni. Džiugu, kad puikiai sutarėme su vyru, dienas praskaidrindavo ir mūsų šuo Panda, taigi bent namų sienos per daug nenuvargino. 

„Queens of Roses“ klipo filmavimas / Editos Nyork nuotr.
„Queens of Roses“ klipo filmavimas / Editos Nyork nuotr.

Pavyko iš nepalankios situacijos išpešti kažką naudinga?

Per pirmąjį karantiną aktyviau pradėjome plėtoti nekilnojamojo turto projektus – įrengėme keletą apartamentų nuomai Klaipėdoje ir jau praėjusią vasarą džiaugėmės iš visos Lietuvos atvykstančiais poilsiautojais. Taip pat pradėjau lankyti interjero dizaino kursus – vis aktyviau domiuosi šia sritimi ir pagaliau turiu galimybę žinias realizuoti per naujus projektus.

Taip pat su grupės „Queens of Roses“ merginomis gana aktyviai nuotoliniu būdu muzikavome. Turėjome laiko darbams, kuriems jo visad pritrūkdavo dėl nuolatinio bėgimo. Ruošėme naujas muzikines programas, repetavome ir pagaliau vėl pradėjau intensyviau kurti. Neseniai pristatėme naujausią savo dainą „Nakties negana“. Jos žodžius parašiau būtent per karantiną, svajodama apie vėl saujoje telpantį pasaulį, pilną muzikos, meilės ir juoko.

Ar merginų grupėje nevyrauja neigiama moteriška konkurencija?

Aš mėgstu dirbti su talentingais žmonėmis, kartu generuoti idėjas. Konkurencijos mūsų grupėje visiškai nesijaučia, nes visos dirbame dėl bendro tikslo, nė viena nenori būti dirbtinai geresnė ar ryškesnė už kitą, o natūralus noras tobulėti matant kitos augimą tik stumia pirmyn. Esame ne tik kolegės, bet ir geros draugės, dėl to darbas kartu vyksta be įtampos, mėgaujamės pačiu procesu, padedame viena kitai. Iš kitos pusės, moteriška konkurencija gali ir puikiai įkvėpti – pasitempti, išmokti kažką nauja, labiau save pamilti.

„Queens of Roses“ / Aistės Kirsnytės nuotr.
„Queens of Roses“ / Aistės Kirsnytės nuotr.

Kas jums yra moteriškumas? Kaip jį puoselėjate?

Mes, moterys, pilnos emocijų – vieną dieną mes labai ramios, jautrios, motiniškai rūpestingos, o kitą, žiūrėk, iš vidaus veržiasi seksualumas ir aistra, nenustygstame vietoje. Man atrodo, kad labai svarbu išlaikyti vidinę ramybę ir eleganciją – nebijoti skirtingų emocijų, bet stengtis išvengti kraštutinumų. Svarbu mokytis susikalbėti su savimi, turėti ambicijų, bet per daug savęs nespausti. Vis dėlto, nors dažnai kalbame apie emocijas ir vidaus pasaulį, atvaizdas veidrodyje taip pat labai reikšmingas, norint jaustis moteriškai. Rūpintis išvaizda, pasilepinti gera kosmetika, prabangiais kvepalais ar moteriškomis procedūromis reikėtų kiekvienai save mylinčiai moteriai. 

Kaip rūpinatės vidiniu grožiu?

Negalėčiau pasakyti, kad apie tai dažnai susimąstau ir vidiniu grožiu kažkaip specialiai rūpinuosi. Aš jaučiuosi puikiai, kai esu geros fizinės bei emocinės sveikatos, dirbu malonų darbą ir esu pozityvioje aplinkoje. Stengiuosi tobulėti, skaityti, mokytis, pažinti pasaulį. Stebiu savo pokytį, augimą, matau, kaip keičiasi mano vertybės, kaip prasmę ir esmę atrandu vis kituose dalykuose, o laimę suteikia nebe tokios paviršutiniškos smulkmenos, kaip anksčiau. 

Bet būna įvairių etapų. Kartais, atrodo, viskas aplink erzina, darbai tampa nemieli, jėgų ir entuziazmo nebelieka. Ko gero, tai neišvengiama ir negalime visuomet būti laimingi. 

Kiek gyvenimui, asmeniniam tobulėjimui svarbūs aplinkiniai žmonės? Kokiais stengiatės save apsupti?

Man žavu, kad žmonės tokie skirtingi. Anksčiau gana kritiškai vertindavau sau nepriimtiną kito požiūrį, bet dabar man kiekvieno nuomonė yra įdomi ir ją stengiuosi priimti. Pati jaučiuosi visai nekonfliktiška, bet yra buvę situacijų, kada skirtumai pasirodė per dideli ir kompromisų bendraujant nepavyko surasti. Tikiu, kad galiausiai aplink mus susiformuoja tinkamas žmonių ratas. Man atrodo, kad mane supa geri žmonės, kad ir kokie skirtingi jie būtų. Vienintelis dalykas, kuris man svarbus, – gera širdis ir nuoširdumas. 

Akvilė Kisielienė / Aistės Kirsnytės nuotr.
Akvilė Kisielienė / Aistės Kirsnytės nuotr.

Gal prisimintumėte įspūdingiausią kelionę? Ar mėgstate keliauti viena?

Niekada nesu atostogavusi viena – mažesnė ar didesnė, bet kompanija man būtina (šypsosi). Turime gražią tradiciją kartą metuose su mano ir vyro tėvais aplankyti vis kitą Europos šalį. Visos kelionės su šeima palieka puikių atsiminimų, o planuoti jas ypač malonu. Taip pat kasmet į poilsinę kelionę išvykstame dviese su vyru. Esame pamilę Kretos ir Santorino salas – ten jau lankėmės keletą kartų ir mielai sugrįšime dar. Nemažai Europos jau apkeliauta, tad artimiausiuose planuose ir tolimesnės kelionės – prieš prasidedant pandemijai buvome pasiruošę aplankyti Ameriką, tai, tikiuosi, šį planą pavyks įgyvendinti greitu metu.

Ar tikite likimu, o gal manote, kad viskas yra žmogaus rankose?

Priklausomai nuo situacijos: kalbant apie darbus, santykius, manau, kad daug kas – mūsų rankose ir patys galime stipriai prisidėti tiek siekdami karjeros aukštumų, tiek kurdami santykius. Nors likimas čia taip pat gali turėti reikšmės, nes juk atsiduriame tam tikrose vietose, ten sutinkame žmones, dažnai keičiančius mūsų gyvenimą. Tačiau yra situacijų, kuriose mes patys esame bejėgiai. Tuomet tikėjimas Dievą, man atrodo, suteikia daug vilties ir stiprybės.  

Esate labiau optimistė, realistė ar pesimistė?

Esu realistė ir priimu pasaulį su visais jo netobulumais. Esu linkusi apsvarstyti įvairius scenarijus, viliuosi geriausio, bet esu pasiruošusi ir nesėkmėms. Galbūt man taip lengviau – mažiau tikėtis ir patirti didesnį džiaugsmą kažkam pavykus. Nors draugams optimistams su manimi nelengva: aš padaužau jų iliuzijas, nuleidžiu ant žemės ir šiek tiek pagadinu nuotaiką (šypsosi). Bet galiausiai sulaukiu padėkos, kad racionalus protas privertė priimti teisingesnius sprendimus.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.

Naujausi straipsniai