Originalaus pusryčių baro savininkai: „Pas mus žmonės ateina dėl atmosferos“

Pusryčių baro savininkai: „Pas mus žmonės ateina dėl atmosferos“ / „MARK and MIGLE Photography“ nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
AA

Eriką MALIŠAUSKĄ (24) ir Gintarę PEČKYTĘ (22) greičiausiai atpažįsta daugelis vilniečių. Stilingai atrodančios Gintarės ir ekstravagantiškomis tatuiruotėmis pasipuošusio Eriko nepastebėti tiesiog neįmanoma. Nors abiem vos daugiau nei dvidešimt, jie – sėkmingi verslininkai, kuriantys ateitį nuo vienos smagios idėjos.

Beveik Vilniaus centre esantis sausų pusryčių baras „Pienas ne vienas“ – toks pat išskirtinis, kaip ir jo šeimininkai. Užėjus į vidų pasitinka dešimtojo dešimtmečio dvasia: seni kompiuteriniai žaidimai, prieš dvidešimt metų buvusių garsių dainininkų plakatai... „Pas mus žmonės ateina ne prisikimšti pilvų, o grįžti į tuos laikus ir pasimėgauti nostalgiška atmosfera“, – sako baro įkūrėjai. Patirtį jie kaupia su kiekviena diena ir sako, kad verslas atsipirko jau per pirmuosius mėnesius, o naujų beprotiškų idėjų į galvą šauna kasdien.

Balandį duris atvėrusi sausų pusryčių kavinė – nematytas dalykas Lietuvoje. Kaip kilo mintis ją atidaryti?

Gintarė: Prieš kelerius metus buvau Londone ir pamačiau nedidelę sausų pusryčių kavinę. Jau tada pagalvojau, kad ir Lietuvoje atsirastų žmonių, kuriems tai būtų įdomu. Erikui visada primindavau, kad idėja – žiauriai faina...

Erikas: Bet visada – kad tiesiog faina, kad reikės nueiti, bet nekalbėjom, kad ir mes turėtume taip padaryti.

Gintarė: Galiausiai instagrame pamačiau, kad Madride taip pat atsidarė tokios koncepcijos vieta, eilės – didžiulės.

Erikas: Tai ir buvo lūžis, kai nuo fainos idėjos perėjom prie vystymo. Atlikau skaičiavimus ir kibom į darbus.

Pusryčių baro savininkai: „Pas mus žmonės ateina dėl atmosferos“ / „MARK and MIGLE Photography“ nuotr.

Esate jauni, iš kur turėjote pinigų?

Erikas: Viskas kainavo apie 5000 eurų. Nusprendėme investicijas dalintis per pusę. Aš turėjau prisitaupęs – seniai dirbu laisvai samdomu interneto dizaineriu, taupiau būstui, o Gintarės dalis buvo viso gyvenimo santaupos...

Gintarė: Kai Erikas pasakė, kiek reikės prisidėti, mano sąskaitoje buvo lygiai tokia suma. Mamai net nesakiau, turbūt būtų nesupratusi. Bet galiausiai pinigai vis tiek grįžta.

Erikas: Ką gaudavom, viską investuodavom į verslą. Jei to nebūtume darę, tie 5000 eurų jau būtų atsipirkę.

Gintarė: Tikrai nesitikėjom, kad pradžia bus tokia sėkminga. Antrą ar trečią dieną darėme didesnius užsakymus, nei buvo pirmieji, kurių turėjo užtekti bent savaitei. Siunčiamės įvairiausius įdomius sausus pusryčius iš Didžiosios Britanijos, JAV, norime, kad žmonės pas mus rastų tai, ko negali nusipirkti jokioje parduotuvėje.

Riedučiai, garso kasetės, dvidešimties metų senumo kompiuteriniai žaidimai... Kodėl viskas sukasi aplink paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį?

Erikas: Kai buvau mažas, žiūrėdavau vaikams skirtus užsienio televizijų kanalus ir ten nuolat rodydavo visokiausius sausus pusryčius, kurių Lietuvoje nebuvo galima nusipirkti. Tuomet tai buvo mano mėgstamiausias maistas, ir iki šiol jis asocijuojasi su dešimtuoju dešimtmečiu. Kitos koncepcijos net nesvarstėme. Išieškojom savo spintas, paprašėm draugų pagalbos, vaikščiojom po turgus... Dabar turime tokią to dešimtmečio kolekciją, kurios galėtų pavydėti rimti kolekcininkai.

Pusryčių baro savininkai: „Pas mus žmonės ateina dėl atmosferos“ / „MARK and MIGLE Photography“ nuotr.

Tai pirmasis jūsų verslas. Ar buvo kokių nesusipratimų, kai patirties stoka kišo koją?

Erikas: Pirmiausia, žinoma, pradėjo žudyti popierizmas. Pavyzdžiui, privaloma laikytis Geros higienos praktikos taisyklių, bet jos viešai neprieinamos. Tą knygą privalai nusipirkti už 40 eurų – absurdas. Apie tai, kaip sunku gauti leidimus, kad galėtume išdažyti fasadą, kad vien techniniai žingsniai kainuotų apie 2000 eurų, net keista kalbėti. Tokia biurokratija labai stebina. Suprantam, kodėl pradedantys verslininkai dažnai skundžiasi, kad jiems uždaromi keliai, – kartais tikrai atrodo, jog prikurta bereikalingų dirbtinių kliūčių.

Gintarė: Negana to, susidūrėme su problemomis dėl žmonių. Neseniai atleidome darbuotoją, kuris nuolat iš kasos vogė pinigus. Greičiausiai aklas pasitikėjimas žmonėmis – dėl mūsų jaunumo ir patirties stokos. Bet jis atrodė normalus bičas... Taip pat kartą iš Lenkijos mums atvežtą lagaminą su 28 buteliais įvairaus skonio pieno pavogė tiesiai iš prieangio. Gal pareigūnams atrodė juokinga, bet kai taip stengiesi ir dirbi dėl, atrodo, nedidelių dalykų, tas pienas tampa aukso vertės.

Erikas: Kadangi sausų pusryčių baras – mažas šeimos versliukas, kiekvieną problemą priimam labai asmeniškai, net mažiausias nesusipratimas kerta per kojas. Trūkęs vamzdis, pavėlavęs darbuotojas, pasibaigę būtent tos spalvos dubenėliai... Gal klientui ir nesvarbu, kokteilį siurbs pro geltoną ar pro violetinį šiaudelį, tačiau mums kiekviena detalė atrodo svarbi ir suteikianti klientui patirties.

Jūsų komunikacija socialiniuose tinkluose – gana netikėta ir net šiurkšti. Gavę sausus pusryčius su filmuko „Ratai“ herojais juokaujate, kad „ratus stumdote pigiausiai mieste“, galima rasti užuominų ir apie alkoholį, nusišnekančias mokinių auklėtojas...

Erikas: Žmonės žino, kad šitas baras – mūsų, todėl socialiniuose tinkluose bendraujame ir juokaujame kaip su savo draugais.

Gintarė: Mano kolegos komunikacijos agentūroje mums pavydi. Šis baras – bet kurio specialisto svajonė. Galime rašyti, ką norime, nesame įsprausti į jokius rėmus. Iš kiekvienos nesėkmės susikuriam įdomų juokelį ir apie jį rašome feisbuke. Pradžioje bijojome, gal tokia komunikacija išgąsdins mamytes, kurių vaikai – dažni mūsų klientai, bet net ir jos atėjusios giria, kad žiauriai kietai.

Pusryčių baro savininkai: „Pas mus žmonės ateina dėl atmosferos“ / „MARK and MIGLE Photography“ nuotr.
Pusryčių baro savininkai: „Pas mus žmonės ateina dėl atmosferos“ / „MARK and MIGLE Photography“ nuotr.

Ar lietuviai gali sau leisti valgyti sausus pusryčius, kurių kaina – beveik kaip dienos pietų?

Erikas: Kainų iš oro nelaužėme, tiesiog suskaičiavom nuomą, darbuotojų atlyginimus, kitus kaštus. Vis dėlto suprantame, kad pas mus žmonės ateina ne sočiai pavalgyti, o pasimėgauti atmosfera. Kainos svyruoja nuo dviejų iki trijų su puse euro, bet skaičiuoti, kiek dubenėlis sausų pusryčių kainuoja namuose, o kiek pas mus – nelogiška. Juolab kad bare galima rasti ir įdomių saldžių kokteilių, tokių sausų pusryčių parduotuvėse taip pat nenusipirksi. Matome, kad žmonės eina, mėgaujasi, baras jiems įdomus ir artimas.

O kas yra jūsų klientai – juk, atrodo, kiekvienas galime suvalgyti sausų pusryčių tiesiog namuose?

Gintarė: Rytais ir savaitgaliais staliukus užima mamos su vaikais. Jos čia renkasi švęsti ir gimtadienių. Dienos pikas – popietė, kai po pamokų ateina išalkę vaikai. Vakarais barą užplūsta madingas jaunimas, kuriam pabodo eilinės vietos. Kaip Erikas ir sakė – pas mus visi ateina pasibūti kitokioje aplinkoje, o ne tiesiog prisikimšti pilvų. Kita vertus, turime per trisdešimt rūšių sausų pusryčių, iš jų kiečiausi – „Lucky Charms“, „Reese’s Puffs“. Kad ir kiek užsakytume, per savaitę išperka – tokių bet kurioje parduotuvėje tikrai negausi.

Erikas: Bare žmonės žaidžia kompiuterinius žaidimus, kurių namuose jau nebeturi, o nuo vaikystės atsimena kaip pačius geriausius, skambanti muzika – visiems pažįstami geriausi dvidešimties metų senumo hitai, čia chebra bendrauja ir linksminasi – juk dirbame iki vakaro, tikrai ne vien pusryčių žmonės čia ieško.

Pažiūrėjus į jūsų socialinių tinklų anketas atrodo, kad gyvenime daugiau nieko neveikiate, – vien pokštai ir linksmybės.

Gintarė: Matyt, viskas prasidėjo, kai susipažinome. Tai įvyko renginyje, kuriame buvau su geriausia drauge, o ją tuo metu kabino Erikas. Nuo tos dienos pradėjome bendrauti. Kartą su drauge kepėme blynus, o Erikas parašė, kad turi ledų kokteilių plakiklį. Atvažiavo, prisidarėme tų kokteilių, o išvažiuodamas paliko plakiklio dangtelį.

Erikas: Specialiai – žinojau, kad noriu grįžti. Beje, tas plakiklis buvo pirmasis ir „Pienas ne vienas“ – įsiliejo į mūsų istoriją. Kai atvažiavau jo pasiimti, pamačiau, kad Gintarė žaidžia stalo tenisą. Kadangi ir pats jaučiausi neblogai mokantis jį žaisti, mečiau jai iššūkį. Galvojau, „oho, pasirodysiu“.

Gintarė: Jis tada nežinojo, kad aš jau 12 metų žaidžiu profesionaliai (juokiasi). Šiaip nuo draugystės pradžios labai įdomiai gyvename – keliaujam traukiniais į nežinomus miestus, vienas kitam krečiam pokštus...

Erikas: Gintarei gimtadienio proga padovanojau baisiausia pasaulio mašina tituluojamą „Fiat Multipla“. Pasipiršau jai telefono ekrane rodydamas žiedo nuotrauką...

Gintarė: Ir „Multipla“, ir piršlybos tebuvo pokštas – automobilis buvo trumpam išnuomotas ir aprištas kaspinu, vėliau teko jį grąžinti, o klausimas „Ar tekėsi už manęs?“ taip pat buvo užduotas tik juokais. Kitą dieną Erikas vietoj pusryčių gavo kiaušinienės nuotrauką – atkeršijau.

Pusryčių baro savininkai: „Pas mus žmonės ateina dėl atmosferos“ / „MARK and MIGLE Photography“ nuotr.

Kai kurios merginos, matyt, ne juokais supyktų – nei mašinos, nei sužadėtuvių...

Gintarė: Mes dėl tokių dalykų nesipykstame, vienas kito pokštus labai gerai suprantame. Aš, pavyzdžiui, Eriko gimtadienio proga bute surengiau vakarėlį su vestuvių muzikantais, o kitą sykį išnuomojau kambarį, matyt, pačiame baisiausiame Vilniaus viešbutyje, kuris įsikūręs bendrabutiniame penkiaaukštyje Kareivių gatvėje... Nors pridegiau žvakių ir stengiausi kambarį papuošti, galiausiai vis tiek miegojome miegmaišiuose – buvo baisu.

Erikas: Labai noriu pradėti gyventi kartu, įsigyti būstą. Dabar juokiamės, kad kartu gyvensim ar tuoksimės, kai abiem bus jau po penkiasdešimt. Na, iki tikrųjų piršlybų dar ne sykį juokais tampysiu Gintarei nervus, bet esu tikras, kad galiausiai ir jos įvyks.

Pusryčių baro savininkai: „Pas mus žmonės ateina dėl atmosferos“ (16 nuotr.)
+10
Skaitykite daugiau