Italai turi ne vieną „ledinį“ desertą – tai ir itališki ledai „gelato“, ir šerbetai, ir granita. Dar vienas iš jų – nuostabaus skonio „semifreddo“.
Žodis semifreddo iš italų kalbos verčiamas kaip „pusiau šaldytas“ arba „pusiau šaltas“, o tai reiškia, kad šis desertas ne toks šaltas kaip ledai. Tai labiau į šaldytus putėsius nei į ledus panašus desertas, pagamintas maišant plikytą kremą su plakta grietinėle ir po to užšaldant. Gaminant desertą naudojami arba plakti baltymai, arba plakti tryniai, o kartais ir abu. Gautas rezultatas būna labai purus šaltas kremas.
Tai gardus desertas, tarsi žavus tarpininkas tarp ledų ir pyragaičių. Semifreddo skiriasi nuo itališkų ledų (gelato) keletu dalykų. Skiriasi sudedamosios dalys, riebalų kiekis, be to šis tipiškas itališkas desertas yra gelato pirmtakas, minkštesnis už įprastus ledus.
Semifreddo konsistencija minkšta ir aksominė, sudėtyje mažiau vandens, tad mažiau ir ledo, todėl jis ne toks šaltas. O puikiausia yra tai, kad šiam šaltam desertui gaminti nereikalinga ledų gaminimo mašina, jis gali būti pagamintas naudojant pačius paprasčiausius virtuvės įrankius, tokius kaip dubuo ir plakimo šluotelė. Taip pat nieko nereikia virti ar kepti, o tai aktualu karštomis vasaros dienomis.
Klasikinis itališkas semifreddo susideda iš ne mažiau kaip 50% oro, 25% skysčio ir 25% sausų sudedamųjų dalių. Jame būna 20-27% cukraus ir 15-24% riebalų, dar 5-10% sudaro įvairūs kiti priedai – vaisiai, šokoladas ir pan. Tai baltymų turtingas patiekalas, nes jame daug grietinėlės, kiaušinių ir pieno. „Raktinis“ ingredientas yra cukrus, nes jis padeda masei pilnai neužšalti. Tokia pat savybe pasižymi ir alkoholis, tad jei naudojate alkoholio, galite dėti mažiau cukraus.
Receptų yra įvairių, tačiau pagrindiniai ingredientai yra kiaušiniai, grietinėlė ir cukrus. Pirmasis žingsnis – gerai išplakti grietinėlę. Ji turi būti tiršta ir standi, bet ne perplakta. Išplakę padėkite į šaldiklį, o tuo metu pasiruoškite plikytą kremą iš pieno ar grietinėlės ir kiaušinių trynių. Tada atsargiai sumaišykite abi gautas mases, sudėkite į neaukštą kepimo formą ir dėkite į šaldiklį. Jei bandysite užšaldyti netinkamoje, per aukštoje temperatūroje, procesas užtruks ir tai gali baigtis ledo kristalų susidarymu. Tad stenkitės užtikrinti pakankamai žemą temperatūrą.
Galite padaryti pyrago gabalėlių ar sausainių trupinių, arba vaisių ir uogų sluoksnį, kuris puikiai atrodys kai desertą išimsite iš formos ir supjaustysite. Dar galima ruošti ir atskirose formelėse arba sluoksniuoti kaip pyragą.
Paruoštas saldėsis laikomas užšaldytas -20° temperatūroje, tačiau turi būti palaikytas kambario temperatūroje bent 30 minučių prieš patiekiant. Na, bet ir išėmus iš šaldiklio jis niekada nebus virtęs ledo luitu. Kad desertas lengviau išsiimtų, galite trumpam įdėti kepimo formą į šiltą vandenį, taip aptirps deserto kraštai.
Galima semti ledų samteliais, tačiau šis desertas dažniausiai tiekiamas supjaustant dailiomis riekelėmis. Ir nors gamyba reikalauja šiek tiek pastangų, tai jokiu būdu nėra sudėtinga. Na, gal ne taip paprasta, kad ruoštumėte kasdien, tačiau verta išmokti ir šį desertą patiekti būriui draugų. O semifreddo skoniai gali būti patys įvairiausi – nuo riešutų ir šokolado, iki kavos ir vaisių. Tiekite su šiltais ar šaltais vanilės, šokolado, karamelės ar uogų padažais.
Tekstas Linos Tuskėnaitės