Psichologės R.Motuzienė ir D.Žukauskienė: dėl vyrų prarasto vyriškumo kaltos tik moterys

Vyras ir moteris / Vida Press nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2016-08-29 19:00
Pastaruoju metu žiniasklaidoje gausu straipsnių, kuriuose analizuojama, kodėl vyrai liovėsi būti vyriški, ar tai iš tiesų vyksta, kokios šio reiškinio priežastys ir kas apskritai yra tas vyriškumas.

Privačiuose moteriškuose pokalbiuose vyksta nuolatinės vyrų analizės, o štai profesionalės – moterys psichologės – sako, kad problemos nėra, ją išpūtė pačios moterys.

Rasa Motuzienė, mokymų grupės „Pokyčių akademija“ įkūrėja ir lektorė, psichologė

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

– Kas, jūsų nuomone, yra vyriškumas?

– Vyriškumas man, visų pirma, susijęs su vyro gyvenimo vertybėmis, filosofija, su drąsa būti savimi. Jei vyras slepiasi už socialinių principų laikymosi, stengiasi elgtis ir atrodyti taip, kaip kiti (arba taip, kad įtiktų kitiems), jis gyvena „bestuburį“, dvigubą gyvenimą.

Man vis skamba vieno vyro pasakymas, jam žmona vis sakė, tu nors vieną vinį sugebėtum per dieną įkalti, jo atsakymas buvo – kur tu dėsi 365 vinis?

Man vyriškumas susijęs su gebėjimu išlaikyti ramybę, nepasiduoti pasaulio pagundoms, gebėjimu neapsimetinėti ir nesinaudoti manipuliacijomis. Kai vyras gyvena konkuravimo režime dėl prabangesnio automobilio, didesnių raumenų, aukštesnių pareigų ar socialinio statuso, didesnės šašlykinės savo kieme ir t. t., man tai yra nebrandumo, nepasitikėjimo savimi ženklas. Drąsu, kai vyras laisvas nuo noro pakelti savo savivertę išoriniais dalykais, nebijo prisiimti atsakomybės už savo pasirinkimus, veiksmus.

Gebėjimą mylėti, taip pat priskirčiau vyriškumui. Turiu minty ne įsimylėjimą, kai mums atrodo, kad meilė – tai lengvas ir malonus jausmas ar seksualinė sąjunga; arba iliuzija, kai manom, kad radom sau tinkamą žmogų. Turiu minty sugebėjimą mylėti tada, kai atsiranda pirmieji sunkumai, pirma nesėkmė ar fizinio kūno nykimas. Netikiu lengva meile.

TAIP PAT SKAITYKITE: Vyriškumo mokymus vedantis Šarūnas Kaniava: „Didžiausia vyro vertybė yra laisvė, ne šeima“

Santuokoje nugyvenusi dvidešimt metų patyriau, kad tam reikalingas įdirbis, ilgas augimo procesas. Tam reikia drąsos, disciplinos, nuolankumo ir abiejų noro augti. Todėl tai pasiekiama ne visiems. Vyras, gebantis gerbti moters unikalumą ir nepakartojamumą, matantis moteryje ne vien kūną ar veidą, man atrodo brandus, sąmoningas ir, žinoma, vyriškas.

Stipru, kai vyras pripažįsta savo trapumą, ribotumą. Kai savo ydų, trūkumų, neigiamų pusių neprimeta kitam. Tas, kuris stengiasi išsamiai pažinti save ir tobulintis, o ne pakeisti kitą, neneigia savo minčių, elgesio, veiksmų, neigiamų jausmų, nebando primesti jų kitam, neteisia, neverkšlena ir nekaltina kitų – toks vyras man yra vyriškas.

– Gal dėl moterų emancipacijos vyrai praranda vyriškumą?

– Manau, kad kalta ne moterų emancipacija ar stiprybė. Kai kuriems vyriškos lyties atstovams tiesiog patogu tuo tikėti. Manau, kad šalia stiprios moters turi būti stiprus ir vyras. Moters stiprybė nebūtinai turi būti fizinė jėga ar vadovavimas didžiulei korporacijai. Man moters stiprybė yra jos gebėjimas būti lanksčia, tolerantiška, dvasinga, empatiška; gebėjimas rasti harmoniją su savimi ir pasauliu.

Tam reikia daugybės pastangų. Tų, kurie pastangų įdėti nenori, deja, niekas ir nepakeis. Tiems, kurie nori auginti vyriškumą, visų pirma linkiu atrasti drąsos nepriklausyti nuo kitų žmonių vertinimo ir nedėti tiek pastangų, kad padarytų įspūdį kitiems. Nebandyti išoriniais „sėkmės“ simboliais pasikelti savivertės.

Nepaisant to, kad tobulėjimas ir vidinis darbas su savimi dažnai vertinami kaip beprasmiai ir „ne tokie matomi“, siūlyčiau vis dėlto stengtis tobulėti, siekiant tiek fizinio, tiek psichinio, tiek dvasinio augimo, harmoningo santykio su savimi ir su kitu.

Daiva Žukauskienė, Geštalto instituto Geštalto psichoterapijos konsultantė praktikė

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tikrai egzistuoja vyriškumo praradimo krizė?

– Vyrai šiuo metu yra gerokai pasimetę: vienas vyriškumas reiškia nueiti į medžioklę ir parnešti mamutą, tarsi atstovauti tuos tokius macho – kur daug agresijos, jėgos, testosterono, seksualumo. Kita dalis vyriškumo tokia, kad vyras turi būti ir labai apsišvietęs, jautrus, suprantantis moterį ir sugebantis jai asistuoti, būti džentelmenu, rūkyti cigarą, turėti baltą apykaklę. Būti tokiu, kuris jau neatsimena, kad ką tik grįžo iš medžioklės su tuo kruvinu mamutu.

– Kaip procentine išraiška į vieną vyrą sudėti tokį skirtingą vyriškumą?

– Šiuolaikinis vyras turi nuolat šokinėti tarp tų dviejų polių. Vienintelė vyro užduotis dabar yra to vyriškumo paieškos. Labai retas kuris yra radęs savo tikrąjį vyriškumą ir pasakęs, kad žinau, ką reiškia būti vyru. Moterys dabar diktuoja madas, tendencijas, net gyvenimo stilių, todėl be galo sunku vyrui atsirinkti, kokiu jam būti.

Vyrams dabar kyla klausimas, ar jie vyriški, nes skirtingi vėjai pučia ir skirtingai atsistojus – ir jausmas skirtingas. Kai esi labai raumeningas, šiurkštus ir sugebantis sumedžioti, aptalžyti priešininką, tai pasirodo, tada esi laukinis, neišsilavinęs, iš urvo išlindęs ir t. t. O tie, kurie yra dvasingi, asistuojantys, jie tampa tokiais „po kulniuku“, jie laukiniams atrodo nevyriški, ir moterys jiems tokį priekaištą meta, kai, pavyzdžiui, iškyla vinies įkalimo problema.

Man vis skamba vieno vyro pasakymas, jam žmona vis sakė, tu nors vieną vinį sugebėtum per dieną įkalti, jo atsakymas buvo – kur tu dėsi 365 vinis?

– Koks moterų vaidmuo šioje vyriškumo dilemoje?

– Moterys į gyvenimo partnerius dažniausiai renkasi tuos laukinius, macho, juos parsiveda į namus, pradeda juos maitinti ne ant laužo kepta mėsa, o verda, kepa ir maitina pyragaičiais, įpila gėrimo, pasodina ant minkštos sofkutės, įteikia pultą ir iš laukinio tigro atsiranda toks storas, su pilveliu katinėlis, kuris raitosi ant sofkutės, niekur neina.

Nuo to momento, kai mes apsimovėme kelnes, mes atėmėme iš vyrų dalį jų vyriškumo.

Tada moterys ima ir pareiškia – viskas, tu nevyriškas, tau laikas keistis, būti tuo, koks tu buvai. Taip mes kartais subalamūtinam savo vyrus, kad jie absoliučiai nebesupranta, ką reiškia būti tuo vyru.

Vienas viengungis yra pasakęs, kad tikru vyru gali būti tada, kai jo apsuptyje nėra moterų. Pats vienas su savim labai puikiai žino, ką reiškia būti vyru. Tada vyrai labai skirtingai jaučia tą savo vyriškumą. Vienas yra vyriškas, nes medžioja, važinėja džipu po laukus ir gazuoja kiekvienoj sankryžoj, kitas su knyga vienoje rankoje ir viskio taure – kitoje jaučiasi tikras vyras, nes daro ką nori. Kitas pasirenka žvejybą, keliones ir ten randa save kaip tikrą vyrą.

Vyriškumo tema privalo būti ganėtinai atsieta nuo moters. Čia mes suniveliuojam moteriškumą ir vyriškumą. Nuo to momento, kai mes apsimovėme kelnes, mes atėmėme iš vyrų dalį jų vyriškumo.

TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologė N.Gylė apie moteris, kurios myli per stipriai: „Dažniausiai jos pritraukia vyrus, kuriuos reikia „gelbėti“

Kas, jūsų nuomone, yra vyriškumas?

– Bėda, kad kai sakome žodį vyriškumas, mes pamirštame, jog žmonės yra skirtingi – turi skirtingus charakterius, gyvenimo būdą, mąstymo ir elgesio šablonus. Vyriškumas nėra kažkokia viena etiketė, kurią gali klijuoti, jeigu žmogus turi kažkokį rinkinį savybių, elgesio standartų, tada jis jau vyriškas.

Vyriškumas turi tokią pačią įvairovę kaip moteriškumas. Šiuolaikinė moteris gali būti ir verslininkė, ir namų šeimininkė, ir mokslininkė, ir daugiavaikė mama. Čia kažkodėl klausimas nekyla, ar ji pakankamai moteriška.

Tik moterys klausia, ar tie vyrai, kaip jos mato, yra vyriški. Kiekvienas vyras savyje turi savo vyriškumą, bet mes nebesugebam to matyti, nes mes esam per daug vyriškos, mes įsibrovėm į jų pasaulį.

Tik moterys klausia, ar tie vyrai, kaip jos mato, yra vyriški. Kiekvienas vyras savyje turi savo vyriškumą, bet mes nebesugebam to matyti, nes mes esam per daug vyriškos, mes įsibrovėm į jų pasaulį. Dirbam visus darbus, kelnes nešiojam, rūkom, automobilius vairuojam – pačios įsibrovėm į jų pasaulį ir dabar staiga nebesuprantam, kur čia tas tikras vyriškumas.

O jų vyriškumas ir buvo visas tas spektras veiklų, elgesio bruožų. Reiktų klausti, kas yra tikrasis moteriškumas, jeigu iš mūsų atimtų visas tas vyriškas sferas. Kas iš mūsų beliktų?

– O gal ta vyriškumo krizė yra viso labo vienos moters problema, subendrinta iki kažkokio reiškinio? Tiesiog moterims nepatinka jų vyrai ir jos juos kritikuoja.

– Iš tikrųjų, taip. Mes apvaginėjam vyrus, atimdamos iš jų funkcijas, elgesio bruožus, norim pakoreguoti mąstymą, išvaizdą, elgesį, manieras. Leiskim vyrui būti vyru, jis tikrai turės progą pasireikšti visu vyriškumu. Bet jei mes norim sudėti juos į dėžutes ir prikabinti etiketes, ką jie turi daryti ir kaip atrodyti, tai iš tų vyrų nieko ir nebelieka.

– Vyrai kaip ir gerbia moteriškumą, jie į jį nesikėsina. Tuo tarpu moterys visuomet nori pasivaržyti, nori paneigti vyriškumo svarbą. Gal visa bėda, kad moterys negerbia vyriškumo?

Leiskim vyrui būti vyru, jis tikrai turės progą pasireikšti visu vyriškumu.

– Prisiminiau dar vieno vyro pasakymą – kai į vyrų pirtį ateina moteris, jie pasislenka, duoda rankšluostį, jie ją priima, džiaugiasi, kad moteris atėjo.

Kas vyksta, kai vyras ateina į moterų pirtį? Gali net aplieti karštu vandeniu, klykdamos išveja. Toks mūsų skirtumas kalbant apie pagarbą. Kodėl mes nesugebame priimti kitos lyties kaip visavertės? Mes į vyrus žiūrim kaip į agresorius, o vyrams moteris yra laimės, malonumo, šilumos, jaukumo šaltinis. Jie sugeba tuo džiaugtis, o mes neretai netinkamai reaguojame.

Jeigu sakome, kad mes gyvename čia ir dabar, tai reiškia, kad mes viską galime keisti. Tos agresijos vienodai turi ir vyrai, ir moterys. Nereikia tampytis tūkstantmetinės patirties, kai vyrai dažniau buvo skriaudikai. Žiūrint iš tokios prizmės, pasaulis gali atrodyti visiškai juodas, žiūrėkim tik kriminalus, ir tai atspindės viską? Bet pažiūrėkim, kiek gražių ir gerų dalykų sukūrė vyrai. Lygiai tą patį padaro moterys. Tai kodėl negalima draugiškai gyventi?

– Būtent moterys augina ir užaugina vyrus. Jeigu dabar vyksta lūžis visuomenės pasąmoniniuose dalykuose vyriškumo aspektu, tai klausimas, kokia bus ateinanti karta?

– Moterys kažkuriam laikui buvo atėmusios iš vyro tėvo funkcijas. Ne moteris užaugina vaiką, vaiką užaugina šeima – vyras ir moteris. Jeigu tik mes nušalinam vyrą nuo vaiko auklėjimo, auginimo, tai mes ir turim tuos nevyriškus vyrus. Jeigu vyrams duodi laiko ir erdvės vaiko auginimui, jis užaugins vyrišką vyrą, kuris mokės vinį įkalti, automobilį pataisyti ir esant reikalui, į snukį duoti.

Įsileiskime vyrą į vaikų auginimą. Negalvokime, kad vyro darbas tik pradėti tą vaiką, o paskui dirbti bankomatu, nešančiu pinigus. Čia yra kertinis ir svarbiausias dalykas.

Įsileiskime vyrą į vaikų auginimą. Negalvokime, kad vyro darbas tik pradėti tą vaiką, o paskui dirbti bankomatu, nešančiu pinigus. Čia yra kertinis ir svarbiausias dalykas.

– Gal kalbos apie vyriškumo praradimą yra nulemtos to, kad aktyvesni pasidarė homoseksualūs vyrai?

– Homoseksualūs vyrai yra išreikšti, jie atspindi moteriškąją savo pusę. Gėjuose mes matome moterišką elgesį, nes kito vyro negali patraukti vyriškas vyras, jį patraukia tik moteriškas vyras. Tame slypi seksualumo sėkla. Gal vyrai tiek mažai mato moteriškumo moteryse, kad jau pradeda įžiūrėti tą bruožą vyruose? Turim apie ką pagalvoti, mielosios.

Ji24.lt

Naujausi straipsniai