Psichologė Rugilė Kazlauskienė: apie knygą, kurią parašyti paskatino vaikų baimės

Psichologė Rugilė Kazlauskienė/Augustinos Lubės nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-12-30 10:01
Gydytojai, balti chalatai ir ilgi koridoriai – atsidurti ligoninėje labai dažnai yra viena iš dažniausių vaikų baimių. Vaikai patiria stresą dėl nežinomybės, o tėvams atžalas užklumpančios ligos – taip pat nemenkas emocinis iššūkis. Kad tiek vieniems, tiek kitiems tokiose situacijose būtų ramiau, psichologė Rugilė Kazlauskienė nusprendė parašyti knygą.

Taip gimė spalvinga paveikslėlių knyga „Kaip nugalėti drakonligę“. Bijoti to, ko nepažįsti, yra normalu, bet tikrai nebūtina – sako knygos autorė. – Kad tai suprastum, užtenka pažvelgti į savo baimę iš arčiau.“

Kaip gimė idėja parašyti tokią knygą?

Idėja šiai knygai kilo prieš penkerius metus. Tuo metu dirbau su ligoninėje gulinčiais vaikais ir jų šeimomis. Labdaros paramos fondo „Saulės smiltys“ vadovės paskatinta, pradėjau svarstyti, kokios knygelės labiausiai reikėtų mažiesiems ligoniukams. Sergančių vaikų tėvai pasakodavo, kokia sunki dažnai būna vaikų pirmoji pažintis su ligonine. Jiems viskas būna nauja, nepažįstama ir baugu...

Kyla daugybė klausimų pradedant buitiniais (kur aš miegosiu, ką valgysiu), baigiant medicininiais – kas tas kateteris, kurį įstato man į ranką, kodėl mane veda į keistus kambarius su aparatais? Sunkiausia yra tai, kad tuo metu, kai vaikas pažindinasi su ligoninės aplinka, tėvai dažniausiai nėra  labai ramūs ir emociškai palaikantys. Juk jie taip pat išgyvena šoką – jiems reikia susigaudyti apie vaiko ligą, prognozes, būsimą gydymą. Tad vaikas dažnai jaučia, kad tėveliai labai susirūpinę ir nedrįsta jų trukdyti su savo klausimais. Dėl to ir gimė tokia mintis: parašyti knygą, kuri padėtų ramiai, be streso supažindinti vaiką su medicinine aplinka – ligonine, gydytojais, slaugytojais, procedūromis.

Kokia pagrindinė šios knygos žinutė, ką ja norėjote pasakyti?

Visų pirma norėjau parodyti, kad viską, kas mums nutinka, galime geranoriškai tyrinėti – tada baimė gerokai sumažėja. Knygelės veikėjai priima savo apsilankymą ligoninėje kaip nuotykį, atvirai ir smalsiai. Būtent atvirumo naujai patirčiai ir smalsumo norėčiau palinkėti visiems vaikams ir suaugusiesiems, patiriantiems kokį nors iššūkį.

Ar vaikai dažnai bijo gydytojų ir ligoninių? Iš kur ta baimė kyla?

Jei pažiūrėtume atvirai, ir daugeliui suaugusiųjų būdinga medicininių procedūrų baimė. Kas iš mūsų nė kiek nesirūpino prieš operaciją? Mes instinktyviai bijome to, kas neįprasta, kas gali mums sukelti skausmą, jaudinamės eidami į procedūrą, nežinodami, ko laukti. Tokius pačius jausmus išgyvena ir vaikai, tik dar stipriau, nes jie turi kur kas mažiau patirties nei suaugusieji. Nerimauti nežinomybės akivaizdoje yra normalu.

Kai kuriems vaikams baimė yra tiesiog kaip sąlyginis refleksas – jiems užtenka pamatyti žmogų baltu chalatu arba išgirsti žodžius „važiuosim pas gydytoją“, ir jie jau bijo. Toks baimingumas net išgirdus žodį „gydytojas“ nėra itin dažnas reiškinys, bet kartais pasitaiko. Jo priežastys gali būti įvairios. Vienas iš variantų – galbūt vaikas turėjo labai bauginančios patirties pas gydytoją ir jo smegenys stipriai susiejo gydytoją su skausmu, kančia. Kitas variantas – galbūt gydytojų baimė kada nors vaikui atnešė naudos, pavydžiui, vaikas pastebėjo, kad kai panikuoja, gauna daug dėmesio, meilės ar materialinių gėrybių. Tuomet jo smegenys bijo, nes taip „apsimoka“. Yra ir dar keli galimi scenarijai, nors dažniausiai priežasčių būna ne viena.

Ar sunku pakeisti vaikų reakciją į stresą sukeliančius įvykius?

Vaikai yra imlūs naujam požiūriui ir elgesiui. Tačiau svarbu, kad tėvai išbandytų įvairias reakcijas ir elgesio būdus. Visų pirma, labai svarbi yra tėvų pozicija. Reikia, kad jie būtų ramūs ir drąsintų. Taip pat svarbu, kad vaikas su savo baime susidurtų palaipsniui, pradedant nuo nedidelio ir lengvai įveikiamo iššūkio.

Pavyzdžiui, jei vaikas labai bijo poliklinikos ir verkia vos įėjus pro šios įstaigos duris, reikėtų skirti laiko ir vaiką pratinti palaipsniui. Pradėti galima nuo tiesiog praėjimo šaligatviu pro polikliniką ir vien už tai pagirti vaiką, vėliau užeiti į poliklinikos vidų, dar vėliau – užlipti laiptais ir atsisėsti prie savo šeimos gydytojo kabineto, dar kitą dieną galima užeiti į vidų, tik pasisveikinti su gydytoja ir išeiti, galiausiai nueiti pas gydytoją ir leistis, kad apžiūrėtų. Už kiekvieną įvykdytą užduotį vaiką reikia apdovanoti pagyrimu, komplimentais, dėmesiu.

Kaip manote, ar knyga „Kaip nugalėti drakonligę“ gali padėti įveikti ligoninės ir gydytojų baimę?

Manau, kad tikrai gali. Jau minėjau, kad mus visus gąsdina nežinomybė. Su šia knyga medicininė aplinka gali tapti pažįstama, tam tikra prasme sava dar prieš praveriant ligoninės duris. Skaitydamas šią knygelę vaikas gali klausti ir su tėvais aptarti, kas jį neramina. 

Pagrindinis knygos veikėjas – drakoniukas Jonas. Kodėl istorijai pasakoti pasirinkote tokį personažą?

Šis personažas gimė gana spontaniškai. Tačiau man labai patiko knygelės dailininko Vytauto Tautkevičiaus interpretacija: viena iš ypatingų drakono savybių yra tai, kad jis turi storą, tvirtą odą. Drakono oda simbolizuoja jo atsparumą. Tikimės, kad ši knygelė suteiks vaikams daugiau psichologinio atsparumo – gebėjimo išbūti ir susitvarkyti su stresą keliančiomis situacijomis. 

Knygoje pateikiate ir patarimų, kaip elgtis tėvams, kai vaikui tenka apsilankyti ligoninėje. Ar pastebite, kai tėvai tokiose situacijoje elgiasi netinkamai?

Tėvai, patekę į ligoninę kartu su savo vaiku, patys tikrai daug išgyvena – nerimą dėl vaiko sveikatos ir būklės, pyktį ant medicinos personalo (dažnai tikrai pagrįstą), įtampą ir sunkumus ieškant būdų, kaip būti su vaiku ligoninėje kartu neapleidžiant kitų vaikų bei įsipareigojimų. O ką kalbėti apie skausmą, kai matai savo vaiką kenčiantį: dauguma tėvų mieliau patys kęstų skausmus nei matytų, kai skauda jų vaikui.

Patirdami stiprų stresą, mes visi kartais atskleidžiame mažiau brandžias savo asmenybės puses. Tai žmogiška. Dažnai tėvai pervargsta nuo vaiko ligos net labiau nei patys sergantys vaikai. Kai kalbame apie tokius tėvus, man nesiverčia liežuvis sakyti, kad jie ką nors daro netinkamai – jie labai stengiasi ir daro taip, kaip gali.

Labiau nerimauju tada, kai netinkamas tėvų elgesys kyla ne dėl streso, o dėl nežinojimo arba – kartais – tėvystės įgūdžių stokos. Pavyzdžiui, vis dar pasitaiko tėvų, kurie grasina savo vaikams ligonine: „Jeigu dabar neklausysi ir nepadarysi, ką liepiu, vešiu tave pas gydytoją!“ Jokiu būdu negalima taip sakyti – svarbu, kad vaikas žinotų, jog gydytojai labai stengiasi norėdami mums padėti, o į ligonines važiuojam, nes ten mums dar geriau pasveikti. Tad rašydama visus patarimus tėvams labai tikėjausi, kad jie suteiks bent šiek tiek žinių ir padės paruošti susitikimui su medicina ne tik vaikus, bet ir jų tėvus.

Temos:

Knyga Kultūra

Naujausi straipsniai