Sveika, Ramune. Mes su žmona laukėmės vaiko, bet dešimtoj savaitėj ji patyrė persileidimą. Žmona tapo nerami, dirgli, pikta. Apie seksą negali būti net kalbos. Pastoviai jaučiuosi atstumtas, nes ji neprisileidžia nei psichologiškai, nei fiziškai. Noriu paklausti, ar dėl persileidimo žmonai tikrai galėjo taip ilgam dingti noras mylėtis? Ji sako, kad, jos niekas nedomina, nieko nenori, kad nelįsčiau ir palikčiau ją ramybėje. Prisiekinėja, kad jokio kito vyro tikrai nėra. Ačiū, jei atsakysi. Saulius.
Laba diena, Sauliau. Jūsų žmona išgyvena labai sunkų ir skausmingą laikotarpį ir visiškai nereikėtų stebėtis tokiomis jos emocinėmis reakcijomis.
Neretai manoma, jog persileidimas nėra tapatus vaiko praradimui, kad tai tik nežymus ir neilgas diskomfortas moters gyvenime, nesukeliantis daug skausmo. Tai netiesa. Persileidimas lygiai taip pat kaip ir išnešioto kūdikio ar vaiko praradimas gali sukelti neapsakomą liūdesį, širdgėlą. Moterį, kuri patyrė persileidimą, neretai kankina apmaudas, „kodėl tai atsitiko man?,“ kaltė, savigrauža: „ką dariau ne taip?“, pyktis, neapykanta: „ko ta čia nėščioji taip džiūgauja“, „kodėl ta daktarė manęs apie tai neįspėjo“, ją gali apimti didžiulis sielvartas, o kai kuriais atvejais prislegia ir visiška neviltis, bejėgiškumo jausmas, tuštumos, beprasmybės jausmas.
Persileidimas lygiai taip pat kaip ir išnešioto kūdikio ar vaiko praradimas gali sukelti neapsakomą liūdesį, širdgėlą.
Tuo pačiu moteriai norisi nejausti, užsimiršti, norisi neigti tai, kas įvyko. Jai gali būti labai sunku priimti, jog negrįžtamai baigėsi kažkas be galo jai brangaus, stebuklingo, ilgai svajoto. Netektį lydi disorientacija ir pasimetimas, nes praradimas sukrečia ir moters tapatumą: nėščia moteris, kuri ką tik buvo įsijautusi į naują motinos vaidmenį, staiga tampa bevaike, bevaise. Taigi, dingsta anksčiau buvusi gyvenimo perspektyva, nes tai reiškia, kad planuotos ateities su vaikeliu nebebus. Dabar ji turi iš naujo atrasti gyvenimo prasmę, savo vaidmenį. Gali praeiti nemažai laiko, kol vėl grįš ankstesni poreikiai, interesai, kol moteris priims savo netektį ir prisitaikys prie realybės tokios, kokia ji yra.
Kartais neišnešioto kūdikio praradimas yra tokia klaiki patirtis, kad ji, rodos, užgožia viską, ir visas gyvenimas atrodo beviltiškas, o visi pozityvūs dalykai ir teigiami išgyvenimai kurį laiką visiškai nublanksta. Moteris suabejoja savo gyvenimo prasme, apima nepakeliamas nusivylimo jausmas, noras tiesiog išnykti. Gedėjimo procesas gali tęstis ilgai ir skausmingai: su pykčiu, kalte, nerimu ir depresija.
Dėl išgyvenamo skausmo gali ne tik dingti noras mylėtis, bet ir apskritai – gyventi, mylėti. Tavo žmona taip ir jaučiasi kaip sako: kad jos niekas nedomina, kad ji nieko nenori. Visgi nors ji ir teigia, kad labiausiai dabar norėtų, jog paliktum ją ramybėje, ji greičiausiai turi omeny visai ką kita: kad prie jos nesiliestum kaip geidžiantis jos vyras, o ne mylintis, atjaučiantis ją žmogus. Žmonai tikrai labai reikia tavo supratimo, atjautos, pagalbos, apkabinimo, vyriško peties, į kurį dabar galėtų atsiremti, todėl negalima jai leisti užsidaryti savo skausme vienai.
Be to, tau, ko gero, taip pat labai skauda, tik jūs visa tai išgyvenate skirtingai. Dažnai atsitinka, kad šeimos nariai, nenorėdami skaudinti vienas kito, vengia, apeina skaudžias jiems temas. Kūdikio praradimas tampa tema-tabu, o tai tik dar labiau pablogina padėtį. Visgi tai jokiu būdu neturėtų būti uždrausta, apeita tema. Jums be galo svarbu dalintis savo išgyvenimais, mintimis bei skausmu tarpusavyje, kalbėtis apie negimusį, bet lauktą savo vaikelį. Taip bus lengviau ir jums, ir žmonai, o kartu tai gali padėti jums labiau suprasti savo žmoną, suartėti tarpusavyje ir nustoti baimintis, kad šiuo metu ji nenori lytinių santykių. Juk seksualiniai santykiai ir vaiko gimimas yra tarpusavyje labai susiję dalykai, todėl visiškai nekeista, kad gedinti žmona net pagalvoti apie juos nenori. Laikykitės!
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com