Ramune, noriu patarimo. Ar gali pasikeisti vyras, kuriam retai, na, kad būtų lengviau įsivaizduoti – kartą per metus užeina pykčio, agresijos protrūkiai? Dėl nereikšmingų dalykų. Žmogus inteligentiškas, protingas, dirbantis rimtą darbą, rūpestingas, myli dukrytę. Bet kai užeina šita būsena... su kumščių padaužymais į sieną ir grasinimais užvožti. Tuo metu esu niekinama iš visų jo pastangų. Žodžiai šlykštūs... Nesvarbu, kad prieš dieną pasakyta, jog mane myli.
Žmogus suvokia savo veiksmus, dažniausiai atsiprašo, nors tai jam neįtikėtinai sunku ir jaučiasi pažemintas. Kitos dienos, kai man pavyksta nusiraminti ir sunkumas kiek išblėsta, vėl teka sena vaga, ramu, atrodo, graži, darni pora. Vyras vėl mandagus, net perdėtai. Tiesiog, noriu sužinoti, ar realu, kad žmogus suvokiantis savo blogą elgesį, gali pasikeisti. Nes tai kartojasi, nors ir retai. Ar man dar turėti viltį išsaugoti šeimą? Juk vien dėl dukrytės man verta. Žinau, ką reiškia augti be tėvo. Pagalbos jis nesikreips, sakė, kad neserga. Tad kaip man reaguoti į šituos retus jo pasityčiojimus? Darau viską, kad neleisčiau taip su manimi elgtis. Jis kaip afekto būsenoje būna, niekas jo nestabdo. Ką man daryti, negi skirtis? Ačiū. Karolina.
Laba diena, Karolina. Suprantama, kad tokie vyro išpuoliai labai skaudina, jaučiatės pažeminta. Negalite atsipalaiduoti ir jaustis saugiai: niekada nežinai, kada jis vėl gali pratrūkti. Tampa nebeaišku kuo tikėti, ar tuo, ką jis sako, kaip elgiasi kasdien, ar tuo, kas prasiveržia tų iškrovų metu.
Pykčio protrūkiai būdingi žmonėms, kurie menkai įsisąmonina savo jausmus, apskritai retai juos reiškia, tad jie linkę nuolat juos kaupti. Emocijos, pasiekusios tam tikrą kritinę ribą, neišvengiamai prasiveržia ir, žinoma, pačiu negražiausiu būdu. Tarsi kokie velniai „iššoka“ primityvios asmenybės dalys: žmogus išrėkia tai, ko net negalvoja, daužo daiktus ir pan. Dažnai po tokių proveržių jam būna gėda, jis jaučiasi kaltas, nepatenkintas ir nusivylęs savimi.
Nemanau, kad tuo metu vyras išsako tai, ką iš tikrųjų galvoja ir jaučia kasdien. Visgi tai rodo, kad kažkokių svarbių savo neigiamų jausmų ir lūkesčių jūsų atžvilgiu jis neišsako.
Galbūt išmokusi atpažinti mažus pykčio signalus, galėsite padėti juos įvardinti pačiam vyrui, paskatinti jį išsakyti neigiamus jausmus.
Už stipraus pykčio paprastai yra daug skausmo, nevilties, bejėgiškumo jausmo. Greičiausiai vyras ir prieš tai vienaip ar kitaip parodo savo nepasitenkinimą, tik jūs į nekreipiate dėmesio ar nepriimate to rimtai. Taigi tikrai taip nėra, kad jis supyksta ant jūsų tik kartą per metus. Prieš tokius protrūkius turėtų būti įvairių netiesioginių ženklų, kad jis pyksta, tik to nepastebite. Pavyzdžiui, garsiau užtrenktos durys, nusuktas žvilgsnis, pamirštas svarbus pažadas. Ar gali būti, kad pamatote vyro pyktį tik tada, kai jis jau sprogsta ir veriasi žemė?
Visgi, kad ir kokios būtų priežastys, galbūt jūs kažkaip net provokuojate jo pyktį, tokios iškrovos yra psichologinis smurtas ir negali būti pateisinamos ar toleruojamos. Ką gi jums daryti, kaip reaguoti į jo iškrovas? Visų pirma reiktų blokuoti tokį vyro elgesį: iškart išeiti iš kambario ar namų, t.y. fiziškai nebūti šalia. Tikrai neefektyvu kažką sakyti, aiškintis tokiu momentu, kai vyras yra afekto būsenoje. Jūs neturite būti tuo indu, kuris sugeria visas pamazgas, sutraukia visas šiukšles. Tiesiog išeikite ir nebūkite auka, pasitraukite.
Klausiate, ar vyras gali pasikeisti. Gali, tik reikia pastangų, noro ir tikėjimo, o svarbiausia – iš abiejų pusių. Jei nieko nekeisite savo bendravime, nieks ir nesikeis. Kadangi esate šeima, tai tampa abiejų bėda, abiejų problema. Taigi galima pradėti galvoti kitaip: ne, kad jis „serga“, jis turi keistis ir jam reikia gydytis, o „ką mes galim padaryti kartu, kad tai išspręstume“.
O jūs pati, Karolina, ar supykstate? Kokia jūs būnate, kai pykstate ir kaip reaguojate į kito nepasitenkinimą? Galbūt apskritai į pykčio raišką žiūrite kritiškai. Rašote, kad kasdienybėje esate labai graži, rami, darni pora. Ar tikrai viskas taip ramu? Kiekvienoje poroje nuolat iškyla neatitikimų, nepasitenkinimo, kaip juos sprendžiate? Gal tiesiog apeinate konfliktus ir niekaip jų nesprendžiate? Jei taip, jums svarbu pradėt kalbėtis apie neigiamus dalykus, apie tai, kaip kiekvienas iš jūsų jaučiasi ir ko nori. Tegul santykiai bus nedarnūs, negražūs, „nepūkuoti“, bet tikri ir nuoširdūs.
Manau, turėtumėte vyrui aiškiai parodyti, kad su jo smurto priepuoliais nesitaikstysite, bet nenusišalinti nuo problemos sprendimo, neatsitraukti. Galbūt paaiškės, kad jūs galite vyrui padėti keistis. Ar norėtumėte? Galbūt išmokusi atpažinti mažus pykčio signalus, galėsite padėti juos įvardinti pačiam vyrui, paskatinti jį išsakyti neigiamus jausmus. Jei jaučiate, kad neišeina tvarkytis vieniems, verta kreiptis į porų konsultantą/šeimos terapeutą. Galbūt toks sprendimas vyrui sukels mažiau priešiškumo. Jei matysite, kad vyras nenori nieko keisti, tuomet, ko gero, tikrai teks skirtis, bet žinosite, kad išbandėte viską, ką galite. Sėkmės!
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com