Sveika, Ramune. Su drauge esam kartu jau pusę metų: myliu ją be proto, seksas fantastiškas ir jaučiu, kad ir ji mane tikrai myli, rūpinasi, bet kartais elgiasi visiškai nesuprantamai. Iškilus, atrodytų, menkiausiam mūsų konfliktui, ar aš pasakau kokią kritinę pastabą, ar nesutampa nuomonės, ji reaguoja labai stipriai ar net pareiškia: „viskas-skiriamės!“, “išeik, aš daugiau taip nebegaliu!“. Mane tas labai skaudina ir pykdo, bet nenoriu dėl tokių niekų jos pararasti. Po to ji ima atsiprašinėti, verkti, maldauja, kad jos nepalikčiau... Tada bandau ją raminti, bet mano kantrybė irgi ne geležinė. Kaip man reaguoti tokiose situacijose ir kodėl draugė taip elgiasi? Justas.
Sveikas, Justai. Tau turėtų būti tikrai labai nelengva „atlaikyti“ tokius draugės emocijų uraganus ir staigiai besikeičiančius prieštaringus jausmus, o ypač pareiškimus, kad skiriamės. Galbūt kai kurios mintys padės suprasti, kas gi čia vyksta.
Įsimylėjus paprastai visada išryškėja mūsų jausmų prieštaringumas, giliausios baimės. Vieną dieną jaučiamės mylimi, o kitą – bijome tikėti meile, esame įtarūs, tampame šalti ar pikti. Kiekvienas iš mūsų nešiojasi savyje daugybę neišreikštų jausmų, praeities žaizdų, randų, kurių neskauda tol, kol nepasijuntame mylimi. Jie tarsi trokšta būti pamatyti ir pagydyti. Mes jaučiame mylimo žmogaus atsidavimą, meilę, bet staiga užklumpa seniai užgniaužti skaudūs jausmai iš praeities, pasąmonėje glūdintys prisiminimai apie tai, kai mus atstumdavo reikšmingi kiti. Taigi meilė, kaip bebūtų paradoksalu, dažnai iškelia visus nuslopintus skaudžius jausmus į viršų, ir šie galiausiai įsibrauna į dabartinius tarpusavio santykius ir ima juos griauti.
Menkiausia mylimojo pastaba, ne laiku tartas žodis, ne ten nukreiptas žvilgsnis gali sukelti tikrą jausmų audrą. Situacijos, dalykai, kurie šiaip būtų visai nereikšmingi, dabar pradeda siaubingai erzinti ir žeisti. Taip atsitinka todėl, kad nuoskaudos, atmetimas patirti vaikystėje, neretai suprojektuojami į dabartį, į mylimą žmogų. Kai pradeda reikštis šie iš vaikystės atėję jausmai, mes linkę interpretuoti savo antros pusės pastebėjimus, kritiką kaip mūsų atmetimą, atstūmimą, kaltinimus. O mylimo žmogaus kritika skaudina dešimteriopai, nes jis yra arčiausiai mūsų sielos.
Tavo draugė, Justai, greičiausiai tikrai tave myli, bet jūsų konfliktai iškelia jos praeities žaizdas, skausmus, nesaugumą, o labiausiai – baimę būti paliktai, atstumtai.
Supratimas apie atgijusius praeities skausmus, nuoskaudas gali padėti suprasti, kodėl artimas žmogus reaguoja taip jautriai, kartais net visiškai neadekvačiai, kodėl menkas ginčas pavirsta beveik skyrybų situacija. Tokiais momentais porai tampa tiesiog neįmanoma kalbėtis kaip suaugusiesiems, nes regresuojama į mažo vaiko poziciją, ir viskas viskas suprantama iškreiptai.
Tavo draugė, Justai, greičiausiai tikrai tave myli, bet jūsų konfliktai iškelia jos praeities žaizdas, skausmus, nesaugumą, o labiausiai – baimę būti paliktai, atstumtai. Tuomet mergina tarsi užbėgdama savo baimei už akių, pati tave atstumia, nes suvokiama grėsmė, kad ji gali būti palikta ir apleista, jai atrodo tiesiog siaubinga ir nepakeliama. Ko gero, tavo draugė labai trokšta būti mylima, bet kartu ir bijo patikėti, kad ji iš tiesų yra mylima, rūpima ir priimama tokia, kokia ji yra (net ir su negražiomis savo asmenybės pusėmis). Galbūt ji patyrė daug kritikos, atstūmimo, nepriėmimo ir kitų „meilės frustracijų“ savo santykiuose su tėvais ar kitais artimais jai žmonėmis. Dėl to jai gali būti sunku brandžiai mylėti, valdyti savo prieštaringus jausmus ir nepulti į kraštutinumus. Jei mergina bijo būti palikta, į santykių sunkumus, neatitikimus ji reaguoja labai skaudžiai ir greitai netenka pasitikėjimo savimi (verkia, jaučia stiprų baimės ir kaltės jausmą, maldauja jos nepalikti).
Kaip gi tau elgtis tokiose situacijose? Manau, svarbiausia, kad tu myli draugę ir nori išsaugoti jūsų ryšį. Tu labai išmintingai elgiesi, kad stengiesi ją nuraminti ir nepili į ugnį žibalo, nors ir kaip tau būtų pikta ir skaudu. Kita vertus, tau svarbu nepamiršti savęs ir išsaugoti savo orumą. Pasidalinti su drauge, kaip tu jautiesi, kai ji tau taip išrėžia. Pavyzdžiui, kad tave tai labai skaudina, piktina, nes tau labai brangus jūsų ryšys. Taipogi gali paprašyti jos papasakoti apie savo santykius su tėvais, ką ji patyrė, kaip jautėsi, kai buvo maža. Žinodamas jos praeitį, lengviau suprasi, kodėl ji reaguoja vienaip ar kitaip, galėsi ją atjausti bei jai padėti. Tavo draugė, pasidalinusi savo ankstyvaisiais išgyvenimais, galbūt pati pradės daugiau suprasti, kodėl ją apima tokie priepuoliai. Galbūt ji ilgainiui išmoks save kontroliuoti, valdyti tokias emocijų iškrovas, pagalvoti prieš pasakydama vienus ar kitus žodžius (juk ji tikrai nenori išsiskirti). Tu savo ruožtu taipogi gali atverti draugei skaudžius savo praeities jausmus, atskleisti savo jautrias vietas.
Svarbiausia nepamiršti, kad meilė, švelnumas, supratimas visada gydo ir kuria santykius. Sėkmės jums!
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com