Sveiki, niekada nemaniau, kad į psichologę kreipsiuosi dėl santykių su vaikinais, bet yra kaip yra... Rašau jums ir prašau padėti suprasti, kas vyksta. Man 22-eji, šiuo metu, esu studentė ir turiu nemažai laisvo laiko. Mėgstu bendrauti su žmonėmis, mėgstu kompaniją, bet tik tokią, kur visi pažįstami ir savi. Tačiau jeigu bendrauti reikia ilgiau, mane pradeda erzinti net geriausia draugė (jau nekalbant apie vaikinus) ir aš pradedu norėti ramybės ir vienatvės. Arba kartais pasireiškia priešingas efektas: pradedu iš vaikino reikalauti, kad visas dėmesys būtų skiriamas tik man, o vaikinus tai atstumia ir gąsdina.
Taip jau nutiko, kad prieš keletą metų pamėgau internetines pažintis, kuriose tu gali bendrauti su kuo nori, kada nori ir kiek nori. Ne kartą buvau pasimatymuose su vaikinais iš internetinių pažinčių, buvo užsimezgusios kelios rimtesnės draugystės (dvi iš jų truko apie pusmetį), bet visada visi santykiai baigiasi mano iniciatyva, nes arba vyras, kuris iš pradžių labai manim domėjosi, pradeda manęs vengti ir tolti nuo manęs, arba aš pati paprašau palikti mane ramybėje.
Neseniai susipažinau su vaikinu, kuriam jaučiu didžiulę trauką, atrodo, ir jis man, bet manęs kaip visada neapleidžia jausmas, kad jis nori tik manimi pasinaudoti. Aš jam apie tai užsiminiau ir iškarto pajutau, kad jo požiūris į mane pasikeitė ir dėmesys man sumažėjo. Prašau, padėkit suprasti, kas vyksta, kodėl žmonės, kuriems iš pradžių atrodau labai įdomi, laikui bėgant pradeda manęs vengti ir kodėl vis nutraukiu santykius su vaikinais, nes man atrodo, kad jie mane apgaudinėja ir tik nori manimi pasinaudoti.
Pagarbiai, Sonata
Labas, Sonata. Iš laiško susidaro įspūdis, kad santykiuose su kitais jautiesi labai nesaugiai. Galimas dalykas, jog pati to net nepastebi, ir bendravime kylančius jausmus „nurašai“ nuoboduliui, dirglumui ar panašiems dalykams. Visgi nepasitikėjimas kitais, dažnai iškylantis nerimas dėl to, kad tavimi naudojasi ir apgaudinėja – akivaizdūs tavo vidinio nesaugumo ženklai.
Kitas labai svarbus dalykas, jog tu labai nepasitiki ne tik kitais, bet ir savimi, abejoji, kad gali būti mylima tokia, kokia esi, netiki, kad į tave vaikinas gali žiūrėti labai rimtai, turėdamas pačių gražiausių ketinimų. Kaip manai, kodėl tavo savivertė yra tokia maža? Kas įtakojo, lėmė, kad taip nepasikliauji savimi?
Tavo sunkumas kurti artimą ryšį greičiausiai turi gilesnes šaknis, kurios paprastai glūdi santykiuose su reikšmingais žmonėmis mūsų gyvenimo pradžioje. Svarbu suprasti, jog nesaugumas, baimės, nepasitikėjimas, įtarumas yra, ko gero, mažai tesusiję su dabartimi, su šiais konkrečiais vaikinais.
Sunkumas kurti artimą ryšį greičiausiai turi gilesnes šaknis, kurios paprastai glūdi santykiuose su reikšmingais žmonėmis mūsų gyvenimo pradžioje.
Tau yra labai baisu, kad ką nors prisileidusi arčiau, giliau, tave būtinai išduos, atstums. Dėl to santykiuose nuolat palaikai saugų atstumą, iki galo neatsiveri ir vienaip ar kitaip atstumi vaikinus pati. Ko gero, ir tais atvejais, kai vaikinas nutolsta, prieš tai tu pati vienokiu ar kitokiu savo elgesiu jį ir išprovokuoji nutolti.
Kai vaikinas nors šiek tiek atsitraukia, iškart įsijungia didžiulė baimė, kad tave tuoj tuoj paliks, todėl užbėgdama įvykiams už akių, pati iškart nutrauki tuos santykius.
Taigi, bandai nuolat kontroliuoti padėtį – baimė būti paliktai pasąmonėje verčia tave atsiriboti nuo žmonių, kurie potencialiai gali tave palikti, o juk taip gali nutikti bet kada ir nebūtinai dėl pačių žmonių kaltės, o dėl susiklosčiusių aplinkybių, pavyzdžiui, persikėlimo į kitą šalį ar nelaimingo atsitikimo ir pan.
Kodėl dabartinis vaikinas atsitraukė? Pasakei jam, kad tau atrodo, jog jis nori tik pasinaudoti tavimi. Galbūt jam tai galėjo nuskambėti kaip kaltinimas, priekaištas ar reikalavimas įsipareigoti. Vaikinas gali būti tam nepasiruošęs, galų gale jis gali būti netikras, ką tau jaučia, ar tikrai nori būti kartu ilgą laiką, pati rašai, kad tik neseniai su juo susipažinai (o ir tu pati, ar žinai, ką jam jauti, išskyrus trauką?) taigi, jis galėjo išsigąsti. Joks vaikinas nenori būti niekšas išnaudotojas ar pažadukas. Kita vertus, joks žmogus ir negali garantuoti savo meilės iki gyvenimo pabaigos, tai neįmanoma, nes gyvenime daug kas keičiasi.
Tu gali atvirai su vaikinu apie tai pasikalbėti, paklausti, kaip jis pasijuto, kas įvyko. Būdama atvira, tampi pažeidžiama, kita vertus, tik tokiu būdu turi galimybę suartėti ir pažinti kitą žmogų, dalintis savo išgyvenimais, patyrimais, jausmais.
Laiške rašai apie savo prieštaravimą tarp noro atsiriboti nuo santykių ir noro, kad vaikinas visą savo dėmesį skirti tik tau. Manau, giliai viduje tu labai trokšti gauti tą šimtaprocentinį ir išskirtinį dėmesį, todėl ilgiesi visiško atsidavimo tau. Ko gero, tu nesąmoningai nujauti, kad iš tikrųjų tavo lūkesčiai iš kito žmogaus yra beribiai, poreikiai ir norai yra tokie beprotiškai dideli, kad jį patenkinti nelabai ir įmanoma.
Manau, tau vertėtų pagalvoti, kam iš tikrųjų yra adresuoti šie tavo poreikiai ir norai, kieno šimtaprocentinio dėmesio tau kažkada trūko? Kas tave kažkada išdavė, paliko? Kas tavimi naudojosi, prisidengė? Išnaudojo, įskaudino?
Taigi, iš kur gi kyla tavo nesaugumas? Greičiausiai vaikystėje ar paauglystėje esi patyrusi stiprią emocinę traumą. Gal šeimą paliko vienas tėvų? Galbūt jauteisi vieniša, nereikalinga ir tik didelėmis pastangomis pavykdavo išsireikalauti jų dėmesį? Kita versija – turėjai egocentriškus ir narcistiškus tėvus (ar vieną iš jų), kurie buvo susikoncentravę į save bei išnaudojo tave savo poreikiams. Gal tau buvo baisu, kad tėvai tavęs nemylės, paliks, jei nebūsi tokia, kokia jie norėjo, kad būtum? Jautei, kad tavęs nemato, negirdi, nepriima tavęs kaip asmenybės?
Versijų tikrai yra ne viena, tačiau visos jos nukreipia viena linkme – nebuvo sukurtas saugus emocinis ryšys su tėvais. Nesusikūrus saugiam emociniam ryšiui, neturėjai reikiamo pagrindo, padedančio formuotis ir pasitikėjimui savimi. Dabar tau atrodo: arba turi gauti visą dėmesį tik sau, arba esi išnaudojama. Pasąmonė siunčia gąsdinančius ženklus, kad vaikinas reikalauja tik to, kas reikalinga jam, objektizuoja tave, tačiau kaip gyvas žmogus ir kaip unikali asmenybė tu jam nerūpi.
Ką daryti?
Pirmiausia pabandyk bent intelektualiai suvokti, kad kitų žmonių dėmesys tau nebūtinai yra savanaudiškas. Žinoma, tavo tėvai, artimieji galėjo būti išnaudojantys, tačiau tai nereiškia, kad visi žmonės yra tokie.
Kitas svarbus dalykas, tau svarbu pradėti matyti kitus kaip unikalias asmenybes su savo poreikiais, jausmais, baimėmis, kompleksais, ir jei jie nėra tokie, kokių reikia tau, tai nebūtinai reiškia, kad į tave nekreipia dėmesio, išnaudoja ar palieka.
Žinoma, kad joks vaikinas negali suteikti tau to, ko taip trūko, išgydyti tavo emocinių žaizdų, sukurti tau tą saugumą, kurio taip trūko. Galbūt net ne su vaikinu vertėtų aptarti savo baimes, nes jos yra susiję su tavo skaudžia praeitimi, ir ne kiekvienas vaikinas pajėgus tą suprasti bei nepriimti jų asmeniškai. Visada gali kreiptis pagalbos į kvalifikuotą psichologą ar psichoterapeutą, kuris gali padėti tau saugiau pasijausti santykiuose su kitais, o svarbiausia – su savimi. Sėkmės!
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com