Sveiki, esu 49 metų moteris, išsiskyrusi, turiu sūnų, jam 25-eri. Įsimylėjau 38 metų vyrą… Kaip sūnui tai pasakyti? Mūsų su sūnum santykiai labai artimi, žinau, kad jis nepritars šiam žingsniui,o ir pati labai bijau, nes tas vyras turi 7-erių metų sūnų ir vienas jį augina. Patarkit, kaip pasielgti. Mes labai mylim vienas kitą. Ačiū. Elena.
Laba diena, Elena. Rašote, kad jūsų ir sūnaus santykiai yra labai artimi, baisu, kad jis nepriims jūsų mylimojo, nepritars jūsų draugystei, taipogi neramu dėl draugo sūnaus reakcijos. Panašiai kaip jūs jaučiasi daugelis išsiskyrusių žmonių, norinčių pradėti naują gyvenimą.
Visgi jūsų sūnus yra jau suaugęs vyras ir tikrai nebėra grėsmės kažkaip jį traumuoti, sužeisti, sukelti jam skausmą tarsi vaikui, kuriam nuo šiol teks dalintis mamą su kitu, svetimu, vyru. Jūs turite teisę turėti savo asmeninį gyvenimą, mylėti ir džiaugtis savo moteryste, kaip ir sūnus turi teisę nepriimti jūsų naujo vyro, piktintis ir pan. Visgi šiuo atveju, kelčiau prielaidą, jog čia veikia perkėlimo mechanizmas: greičiausiai tai yra jūsų pačios baimė atsiskirti nuo sūnaus, jį paleisti, „prarasti“. Taigi, gali būti, kad jūs perkeliate savo pačios jausmus, baimes, abejones, susijusias su glaudžiu jūsų tarpusavio ryšiu, į sūnų: neva tai jam bus sunku, jam bus blogai. Jums tiesiog gali būti labai neramu: kad atitolsite, kad glaudus ryšys su sūnumi nutrūks, o ką ten gali žinoti, kaip ten klostysis santykiai su tuo jaunu mylimuoju... Visgi negalite perkelti atsakomybės už savo gyvenimą sūnui.
Kai mama ir sūnus ilgai gyvena kartu ir yra labai artimi, viskuo dalijasi, prisiriša vienas prie kito, tarp jų susiklosto labai glaudūs, gal net pernelyg glaudūs tarpusavio santykiai.
Kai mama ir sūnus ilgai gyvena kartu ir yra labai artimi, viskuo dalijasi, prisiriša vienas prie kito, tarp jų susiklosto labai glaudūs, gal net pernelyg glaudūs tarpusavio santykiai. Jausmai, kuriuos mama galėtų skirti kažkokiam vyrui, o sūnus – savo išsirinktai merginai, nusikreipia viens į kitą. Gal jūsų sūnui kaip tik jau seniai reikia autonomijos ir jis tik lengviau atsikvėps, kad mama pagaliau kažką susirado. Galbūt vėliau dar padėkos tam jūsų vyriškiui, kad šis padėjo išsilaisvinti iš pradėjusios dusinti simbiozės ir galų gale – nutraukti bambagyslę su mamyte. Sūnui atsirastų daugiau erdvės sau, jis pradėtų rūpinti savo gyvenimu, o ne jumis. Sūnus turi rasti savo vyrišką tapatumą, išeiti iš sūnaus vaidmens, atrasti savąjį, autonomišką „aš“ ir kurti santykius su kitomis moterimis. O jums gyvenimas siūlo kurti naują tapatumą ir prisiminti, jog esate ne tik mama, bet ir moteris. Pasidžiaukite tuo.
Kita vertus, žinoma, jūs galite jausti kaltę. Beje, visiems atsiskyrimo procesams būdingi daugiau ar mažiau sąmoningi kaltės jausmai. Mes visuomet esame vienas kitam kažką skolingi, kažko nedavėme vienas kitam, netobulai buvome, kažko nepastebėjome, nesupratome. (t.y. taip vadinama egzistencinė kaltė kaip gyvenimo duotybė). Galbūt ir jūs jaučiatės esanti kažką skolinga savo sūnui: dėmesio, laiko, meilės, galbūt jaučiate, kad nebuvote pakankamai gera mama, o gal jaučiate kaltę, kad išsiskyrėte su jo tėvu ir pan.
Tuo tarpu jūsų mylimojo sūnus, žinoma, yra dar visai mažas vaikas. Suprantama, kad jums norėtųsi, kad berniukas būtų palankus jūsų ryšiui su jo tėvu, kad jam patiktumėte, visgi turite būti pasiruošusi tam, kad taip gali neatsitikti. Jis gali nepriimti tėvo draugės, priešintis, verkti, protestuoti, ir jums tikrai gali būti nelengva. Jei taip nutiktų, jums (o, beje, ir jūsų draugui) būtų svarbu priimti priešiškus vaiko jausmus, leisti jam pykti, ignoruoti jus ir nebandyti dirbtinai keisti sūnaus jausmų, įtikinėti, kad esate „gera“ moteris ir pan. Tuo tik dar labiau supykdytumėte ir atsumtumėte jį nuo savęs, jis jaustųsi nematomas, negirdimas. Šiuo atveju svarbu parodyti vaikui, jog suprantate jo nepasitenkinimą, nusivylimą, baimę. Kai vaikas pajunta, kad jo jausmai yra gerbiami, priimami, jis paprastai nurimsta. Kai jo niekas nespaudžia mėgti ar pamilti kitą žmogų, būti su juo maloniu, jis atsipalaiduoja. Viskas turi ateiti natūraliai. Bandysite ieškoti kelių, išeičių, ir gal pavyks rasti su juo kontaktą, sutarti.
Vaikai turi anksčiau ar vėliau įsisąmoninti, kad tėvai taip pat turi savų poreikių, jausmų, ir kad jie nėra vieninteliai jų gyvenime. Galbūt net jums visiems keturiems bus naudinga ir reikalinga ši situacija: išmokti tolerancijos, pagarbos, susiderinimo. Galbūt jūsų sūnus turės naują vyriškumo pavyzdį, o ateityje – gal ir jaunesnį brolį, draugo sūnus – dar vieną tapatinimosi objektą, vyresnį brolį, jūs su draugu patirsite naujų išbandymų, kurie parodys, kiek stiprūs yra jūsų jausmai vienas kitam. Sėkmės jums.
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com