Laba diena, labai reikia Jūsų patarimo! Štai mano istorija... Su vaikinu draugavau apie pusę metų – viskas buvo nuostabu, buvome labai laimingi, bet... jis mane išdavė su kita mergina. Tada mes išsiskyrėme. Labai liūdėjau dėl mūsų išsiskyrimo, bemiegės naktys ir ašaros. Po kurio laiko bandžiau viską pamiršti, labai padėjo draugės. Jau buvau bepamirštanti jį, ir vėl jis pasirodė mano gyvenime...
Jis pradėjo atsiprašinėti, norėjo susitaikyti, prašė atleidimo, bet aš jam neatleidau, nes jaučiausi labai įskaudinta... Dabar mes bendraujame kaip draugai, kartais susitikinėjame, praleidžiame laisvalaikį kartu... Tačiau man labai sunku taip bendrauti, aš labai noriu jam atkeršyti už man suteiktą skausmą! Labai prašau man patarti ką nors. Labai ačiū! Gabija
Sveika, Gabija, atrodo, kad tokia savo „draugyste“ bandai apgauti pirmiausia pati save: lyg nenorėtum sau pripažinti, jog vis dar trokšti būti su tuo vaikinu, tik štai tavo skausmas rėkte rėkia, kad tikrai nebegali. Esi be galo įskaudinta, nusivylusi tuo žmogumi, bet susitinki, leidi laiką drauge su juo tarsi nieko ypatinga nebūtų įvykę. Visgi tikrai įvyko – jis tave išdavė, ir tau dėl to žiauriai tebeskauda iki šiol.
Kai labai mylime kitą žmogų, jo išdavystė ir išsiskyrimas su juo yra didžiulė netektis, prilygstanti to žmogaus mirties išgyvenimui. Po netekties visada išgyvename sielvartą, kitaip tariant, gedime to, ką praradome. Gedėdami paprastai pereiname įvairiausias stadijas, neretai išgyvename tikrą pragarą, kol galiausiai po ilgų kančių ir gėlos susitaikome su praradimu. Tik išgedėję iki galo, galime priimti netektį ir apsivalyti nuo slegiančių jausmų.
Svarbu suprasti, jog kurti santykius, o juo labiau juos atnaujinti galime tik tuomet, kai sielvartas yra jau pasibaigęs. Antraip gresia įsisukimas į nesibaigiančią destruktyvių santykių karuselę – susitaikymus, pykčius, kerštavimus, išsiskyrimus ir vėl susitaikymus.
Galbūt atkeršijusi ir pajustum trumpalaikį piktdžiugiško pasitenkinimo jausmą, kad dabar „lygiosios“, bet kas iš to? Juk į širdį vis tiek prispjaudyta.
Manau, jog tu, Gabija, tikrai nesi susitaikiusi su šio vaikino praradimu ir dar neišgedėjai jūsų ankstesnių santykių nutrūkimo: nors rašai, kad jau buvai primiršusi vaikiną, iš tiesų tai ir reiškia, kad – tik primiršusi.
Tu tebepyksti ir esi jam neatleidusi, o tai visiškai suprantama – juk jis tave labai stipriai išdavė ir nuvylė. Natūralu, jog dabar nebegali būti su juo atvira ir jo prisileisti.
Akivaizdu, kad dabartinis jūsų ryšys yra kankinantis, destruktyvus ir niekur nevedantis, nes nuoširdi draugystė tarp jūsų bent jau šiuo metu nėra įmanoma.
Dabartinis jūsų ryšys, susitikimai tik pailgina ir pasunkina tavo galutinio atsistatymo ir susitaikymo su jo netektimi procesą: čia tas pats lyg vis užbertum druskos ant kraujuojančios žaizdos – ji niekaip negali užsitraukti, nes yra nuolat aitrinama. Tavo noras atkeršyti vaikinui labai akivaizdžiai tą patvirtina ir rodo, kad tau labai sunku paleisti tą žmogų, susitaikyti su tuo, kad jis tave paliko, o taip pat – kaip stipriai esi įstrigusi savo skausme.
Kerštavimu žmonės ne taip retai tęsia juos nuvylusius santykius, ir žinoma, tik dar giliau klimpsta į liūną. Visgi dažniausiai keršija žemos savivertės ir menkos moralės asmenys, o kerštas nėra problemos sprendimas, o tik dar didesnis susipainiojimas.
Kerštas vaikinui tikrai nepalengvintų tavo būsenos ir nepadėtų numalšinti sielos skausmo. Greičiausiai tokiu elgesiu įskaudintum visų pirma pačią save ir pakenktum savo santykiui su savimi: anksčiau ar vėliau pradėtum negerbti pati savęs, kad elgiesi negarbingai. Žinoma, galbūt atkeršijusi ir pajustum trumpalaikį piktdžiugiško pasitenkinimo jausmą, kad dabar „lygiosios“, bet kas iš to? Juk santykis vis tiek yra sugadintas, į širdį vis tiek prispjaudyta. Taigi kerštas – tik desperatiškas bėgimas nuo skausmo, kuris atkeršijus vis tiek nepranyktų.
Kas gi tuomet padėtų ir koks sprendimas būtų geriausias?
Ne taip svarbu, kokie santykiai jus sieja, draugiški ar romantiniai, bet tiesa yra tokia, kad jis yra žmogus, linkęs tave išduoti.
Pirmiausia, Gabija, pabandyk pati sau atsakyti: „kodėl šis vaikinas vis dar yra mano gyvenime, jei jis mane išdavė?“. Galų gale, ne taip svarbu, kokie santykiai jus sieja, draugiški ar romantiniai, bet tiesa yra tokia, kad jis yra žmogus, linkęs tave išduoti.
Ar tikrai jis gali būti tavo draugas? Ar tu nori tokio draugo savo gyvenime? Galbūt tau verta pradėti labiau save vertinti?
Manau, geriausia išeitis – nebetęsti destruktyvių ryšių ir tiesiog nebendrauti su tuo vaikinu. Emociškai vis dar esi labai prisirišusi prie jūsų ankstesnio ryšio, tad šiuo metu psichologiškai sveikiausia būtų atsitraukti ir išgedėti santykių nutrūkimą iki galo. Vėliau, kai nurimsi, galėsi apsvarstyti, ar tas žmogus pakankamai vertingas, kad liktų tavo gyvenime. Sėkmės.
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com