Tarpusavio santykius analizuojanti psichologė Olga Valyaeva yra išleidusi penkias knygas, vienoje iš savo knygų „Moteriškos sielos išgydymas“ ji gilinasi į moterų gebėjimą keistis. Trijų vaikų mama, žmona konsultuoja poras, patekusias į sunkias situacijas, taip pat ji daug dėmesio skiria gerai moters savijautai šeimoje.
Jūsų dėmesiui ištrauka iš jos knygos. Kodėl moterims neretai taip sunku kažką keisti savo gyvenime, nors ketinimai būna patys nuoširdžiausi?
Moterims svajoti lengviau nei daryti
„Įkvėpti moteris labai lengva, ypač kai jos gauna naujų žinių ir praktikų. Tačiau. Tačiau iš tikrųjų pasikeisti moteriai labai sunku. Užsidegti, pasvajoti, kaip bus, kai aš tokia tapsiu, – lengva ir džiugu. O štai kiekvieną dieną kažką dėl to daryti – neįtikėtinai sunku. Sunku keisti savo kasdienius veiksmus, įpročius. Ir taip, būtent dėl to moters yra sunkiau išgyti nuo bet kokios priklausomybės. Tokia jau moters prigimtis.
O paskui siekiame savo mylimo torčiuko ir valgom jį vidury nakties. Ir paskui gėdingai nuleidusios akis praslenkam nežiūrėdamos į veidrodį, kad sąžinė negraužtų.
Kai man buvo 10 metų, aš lankiau akrobatiką. Mes pačios susigalvodavome sau pasirodymus, o paskui treniruodavomės. Kiekviename mano svajonių numeryje buvo špagatas. Ir vienoks, ir kitoks, ir dar toks. Tačiau realybėje nebuvo jokio.
Ir užuot kasdien bent 40 minučių dariusi tempimo pratimus ir artėjusi prie špagato, aš svajodavau apie tai, kaip jį staiga padarau, ir tada tai bus pasirodymas! Tačiau špagatas, savaime suprantama, „nesidarė“. Ir pasirodymo taip pat nei vieno nebuvo, nes koks pasirodymas be špagato.
TAIP PAT SKAITYKITE: 8 dažniausios moterų svorio metimo klaidos. Patarimai joms ištaisyti
Tai labai panašu į tai, kaip mes lieknėjame. Užsidegame nauja mitybos, treniruočių sistema ar dieta, pasvajojame apie save gražią, net gal laikomės naujų taisyklių tris dienas. O paskui siekiame savo mylimo torčiuko ir valgom jį vidury nakties. Ir paskui gėdingai nuleidusios akis praslenkam nežiūrėdamos į veidrodį, kad sąžinė negraužtų. Todėl, kad keisti įpročius pernelyg sunku. Tačiau dėl visko bus apkaltinta dieta, kuri yra neveiksminga. O kas gi kaltas?
Pamenu, kaip pradėjau skaityti paskaitas moterims apie santykius. Visos vieningai sutarė, kad viskas teisinga. Ypač moterys sutiko dėl vyrų pareigų. Su viskuo sutiko! Tačiau nuo vieno suvokimo ir žinių gavimo fakto niekas nesikeičia. Reikia kažkaip kažką daryti.
Moterims labai labai labai sunku keistis, nuo žodžių pereiti prie veiksmų, nuo įkvėpimo prie realių žingsnių. Ir tais mažais žingsneliais įveikti atstumus. Ką jau ten – dažniausiai mes niekur neinam, o tik ieškom naujos gražios teorijos įkvėpimui.
Pavyzdžiui, mokytis daryti valgyti. Su meile. O juk taip tingisi ir nesinori, taip lengva rasti pasiteisinimų, pradedant nuo „aš gi mergaitė“ iki „mes visi skirtingi, o jeigu aš ne tokia“. Aišku, ne tokia, gimei būti gyvybinga, o ne barščius virti! Iki šiol, nors jau praėjo aštuoni metai nuo to momento, tačiau kartais manyje prabunda seni įpročiai ir polinkiai, kuriuos sunku nugalėti ir net atrodo, kad niekas iš viso nepasikeitė. Labi istipri inercija taip ir grasinasi vis įtraukti į buvusį įprastą ratą, kuriame pragyventa didžioji dalis gyvenimo.
Visažinės, kurios nepaverčia žinojimo veiksmu
Moterims labai labai labai sunku keistis, nuo žodžių pereiti prie veiksmų, nuo įkvėpimo prie realių žingsnių. Ir tais mažais žingsneliais įveikti atstumus. Ką jau ten – dažniausiai mes niekur neinam, o tik ieškom naujos gražios teorijos įkvėpimui.
Mes viską žinom, kaip reikia ir kaip yra teisingai. Kada keltis, ką valgyti, kaip bendrauti, kaip kurti santykius. Mes labai protingos, visų sričių specialistės, visiems aiškinam, kaip turi būti, galim duoti milijoną patarimų bet kokia tema: nuo brokerio veiklos iki sienos gręžimo. Aš jau nekalbu apie visokias psichosomatikas ir panašią psichologinę terminologiją, kurioje bet kuri moteris jaučiasi gerai kaip žuvis vandenyje. Mes maitinamės žiniomis, ko tik nėra mūsų nuostabiose galvose!
Tačiau kiek tarp mūsų tų, kurios realiai tai pritaiko ir taip gyvena? Tai yra praktiškai, remiantis savo patirtimi, yra santykių, sveikatos, motinystės, veiklumo specialistės? Tokių labai mažai.
Tačiau juk knygą reikia ir perskaityti, saugoti ją lentynoje – nepakanka.
Dažniausiai mūsų žinojimas nesuvirškintas iki galo. Neišgyventas ir nepriimtas. Žinios kaip ir yra, guli, imk ir naudokis. Tarsi knyga, kurią tu jau nusipirkai parduotuvėje, ir yra jausmas, kad dabar jau viskas eis geryn. Tačiau juk knygą reikia ir perskaityti, saugoti ją lentynoje – nepakanka. O paskui reikia ne tik perskaityti, bet ir pabandyti pritaikyti viską savo gyvenime.
Mūsų žinios – viso labo gražios teorijos, kurių mes iš visur prisigraibėm. Tačiau jos iš tiesų nieko vertos, tiesiog tai užkandis smegenims, jos taip ir netampa praktika ir patirtimi, tikru gyvenimu. Užtat mes protingos, labai ir labai protingos, o tai labai pamalonina mūsų Ego. Ir taip yra bet kurioje srityje. Ir santykių.
TAIP PAT SKAITYKITE: Priežastis, dėl kurios kas antras vyras nustoja bendrauti su moterimi
Padaryk žingsnį!
Moteris sužino apie savo prigimtį, pareigų pasiskirstymą, moteriškas savybes ir vėlgi ima svajoti. Apie puokštes, švelnius žodžius, jaukius namus. Viskas būtų gerai, tik ji guli ir svajoja tarp išmėtytų daiktų ir neplautų lėkščių. O reikia tiek nedaug – pakilusi ir išplovusi indus, ji padarytų žingsnį link savo svajonės.
Ji svajoja apie tai, kokia graži galėtų būti, tačiau taip ir nepasidaro veido kaukės, nenueina į kirpyklą, neperžiūri savo drabužinės.
Svajoti paprasčiau. Keistis gi sunku, galima rasti milijoną priežasčių, kodėl ne aš, ne dabar ir ne tai.
Svajoti apie tai, kad sutuoktinis tampa tikru vyru, lengviau nei pamatyti savo tingėjimą ir nenorą keistis.
Po to, kai bus pinigai, kai vyras padarys pirmą žingsnį, kai bus sėkmingesnis periodas, kai užaugs vaikai, kai išmokėsim paskolą. Kada nors po to, ne dabar. O indai stovi. Ir veide atsiranda vis naujos raukšlės. Ir širdyje kaupiasi krūvos visko. Guli, laukia, kol mes atkreipsime dėmesį, liausimės ieškoti pasiteisinimų.
Svajoti apie tai, kad sutuoktinis tampa tikru vyru, lengviau nei pamatyti savo tingėjimą ir nenorą keistis. Svajoti apie idealią figūrą lengviau nei atsisakyti cukraus ir pradėti judėti. Svajoti apie laimę lengviau nei ieškoti jos savo širdyje. Širdis juk uždaryta ir ne visai švari, tiek visko ten prisikaupę!
Užsivilkti suknelę ir pasidažyti akis – lengva. Taip pat lengva užsitempti šypseną ir sakyti tokį pat ištemptą „taip“. Lengva kurti dirbtinius santykius, kaip paveikslėlyje, be jokio nuoširdumo. Tai lengva. Bet taip ilgai netempsi, be vidinių pokyčių visa tai – tik graži užsigulėjusios prekės pakuotė. O pakeisti tai, kas viduje, – tai mums labai sunku. Sunku, skausminga ir baisu. Ir tai visada nelaiku.
TAIP PAT SKAITYKITE: Pagal amerikiečių rašytoją: ką privalo turėti ir žinoti kiekviena moteris
Prabusk!
Sakoma, kad vyras labai tvirtas išorėje ir lankstus viduje, o moteris, atvirkščiai – labai lanksti išorėje, tačiau viduje – kaip akmuo. Jai keistis sunkiau.
Kokioje būsenoje ji „suakmenėjo“ maždaug 7 metų, taip ir gyvena visą gyvenimą. Vyras ilgai analizuoja bet kokias žinias, studijuoja, suvokia – o po to daro proveržį, šuolį. Svarbiausia duoti jam laiko subręsti šiam šuoliui. Ir dažnai jis jau niekada negrįžta į startinę poziciją. Jis ryžtingai juda į priekį, vis greitėdamas, ir jo neįmanoma sulaikyti.
Moterys gali meistriškai suvaidinti naują vaidmenį „nauja aš“ – maždaug savaitę ar net kelis mėnesius. O paskui grįžta atgal ir tampa tokios, kokios ir buvo. Todėl, kad realybėje ir nesikeitė, apsimetinėjo. Taip paprasčiau ir suprantamiau. Juk kiekvienoje iš mūsų tupi maža aktorė.
Tai natūrali moteriškos prigimties savybė, kuri turėtų padėti jai išlikti viso gyvenimo eigoje. Būti tokia, kokia ją sutvėrė Aukščiausiasis. Tačiau mes turime kitą bėdą – mes auklėjamės visai kitaip ir „akmenėjame“ ne pirminėje būsenoje, o jau kai esame sužalotos ir virtusios kažkokia abrakadabra.
Moterys gali meistriškai suvaidinti naują vaidmenį „nauja aš“ – maždaug savaitę ar net kelis mėnesius. O paskui grįžta atgal ir tampa tokios, kokios ir buvo.
Todėl ir turime paskui brautis per skausmą. Ir visą gyvenimą mes ir gyvename taip – kai vidus, savastis susukta į hieroglifą ir tokioje pozoje sustingo, suakmenėjo.
Todėl kartais moterys taip užsispyrusiai ginčijasi, kai kalba užeina apie jų gyvenimo pokyčius. Net jeigu su jomis niekas ir nediskutuoja. Jos pasiryžusios su puta ant lūpų įrodinėti kažkam kažką (iš tiesų, labiau stengiantis įrodyti sau). Apie džinsus ir sijonus, ginant mylimus džinsus. Apie pareigas, įrodinėjant, kad niekas niekam nieko neprivalo, išskyrus vyrą, jis juk privalo, nors apie tai ir nekalbama. Apie santykius – tegul jis pasikeičia. Net jeigu vyras pasikeisis, ne faktas, kad ji pradės keistis. Jei užeina kalba apie moteriškas nuogybes, tada tipo kodėl tai mano problema? Aš turiu krūtinę, kam noriu, tam rodau. O toliau čia jau jų problemos. Ir taip toliau.
Viskas, ką moteris pašalina iš komforto zonos, reikia skubiai paneigti. O kodėl pašalina? Todėl, kad širdis, nežiūrint į krūvas visko, kas ją spaudžia ir slegia, viską atsimena ir nori grįžti į pradinę meilės ir harmonijos su pasauliu būseną.
Ir ji jaučia, kad harmonija kažkur ten – pagarboje sau pačiai, įtraukiant ir aprangą, gebėjimą būti minkštesne ir lankstesne, gyvenant santuokoje, o ne priekinėse karo linijose su kardu rankoje. Bet tai labai nauja, vadinasi, baisu.
Todėl labai svarbu, kas su moterimi vyksta iki 7 metų. Juk ji ateina prisipildžiusi, joje jau viskas yra. Tačiau to nesuvokdami, mes iš mažų deivių savo rankomis sukuriame nežinia ką, lipdome iš mergaičių „žmones“. Prikrauname į jas tokių scenarijų ir įpročių, su kuriais jos gyvens iki savo gyvenimo pabaigos, kuriuos pakeisti joms bus labai sunku.
Todėl labai svarbu, kas su moterimi vyksta iki 7 metų. Juk ji ateina prisipildžiusi, joje jau viskas yra.
Geriau, kad mergaitės „suakmenėtų“ savo pilnatvės ir meilės, rūpesčio ir jėgos būsenoje. Kad niekada nereikėtų keisti savo charakterio ir persitvarkyti (kad galiausiai taptų tokiomis, kokios buvo nuo gimimo). Ir tai nelengva užduotis tėvams. Ypač mamai – juk būtent ji duoda pavyzdį savo mažylei.
Todėl reikia žinoti, kad keistis bus sunku, tai užims daug laiko, ir labai dažnai bandysite pačios save apgauti – neva, jau viskas gerai, aš jau ideali arba man to nereikia. Todėl bus žiaurūs grįžimai į tą patį tašką (dažniausiai tai signalas, kad viduje mes taip ir nepasikeitėme, o tik vaidinome sugalvotą vaidmenį). Tačiau jeigu išmoksite girdėti ploną širdies balsą, kuris kartais visgi girdimas iš po visų tų sankaupų minčių, jausmų, prisiminimų, judėti bus lengviau. Gerokai. Jeigu mes susitelkiam į savo širdį ir gydom ją – keistis tampa lengviau.“