„Mano galvą geriausiai perkrauna kelionės“, – neslepia psichologė Genovaitė PETRONIENĖ (53), atradusi vieną iš būdų, kaip gyventi nepamirštant savęs. Į keliones ji neretai leidžiasi viena – taip ne silpnindama, o kaip tik stiprindama santykius šeimoje. Šios visais laikais aktualios vyro ir moters artumo paieškos, paremtos dar ir darbo praktika, sugulė į jos naują psichoterapinį romaną „Artumo laboratorija“: „Visi turime aštresnių kampų ir spyglių, todėl reikia rasti būdų, kaip per tuos spyglius susišnekėti.“
Interviu su psichologe Genovaite Petroniene – apie vienišumą, santykius, parašytus romanus, noveles ir psichoterapines saviugdos knygas, patarimą dėl perdegimo ir nuo kokio žmogaus reiktų bėgti kuo toliau.
Neliūdna keliauti vienai?
Gal tik trejetą metų, kai neturėjau gyvenimo partnerio, keliavau visai viena. Kita vertus, net ir turint širdies draugą, kartais nesutampa atostogos ar galimybės. Pavyzdžiui, praėjusį rudenį tyrinėjant Japoniją draugas galėjo prisijungti tik trumpam. Todėl, kai tenka keliauti vienai, stengiuosi sąmoningai palaikyti ryšius su žmonėmis, kuriuos sutinku kelionėje, su šeimininkais, iš kurių nuomojuosi būstą.
Tąsyk daug bendravau su dviem gidais japonais. Internete galima rasti specialių tokių savanorių Japonijoje tinklalapių – žmonės aprodo miestą, papasakoja, padeda kilus problemų. Net ir keliaujant vienai, bendravimo, gyvo ryšio reikia. Kitaip gali per giliai pasinerti į melancholišką būseną. Apskritai tyrinėti pasaulį taip įdomu, kad net vienišumo jausmas nublanksta. Tuo metu net nelabai mąstai, kad niekas tavęs apkabinęs nelaiko – tik virtualiai laukia sugrįžtant namo.
Be to, kai savaitei ar kelioms atsiskiri nuo partnerio, įvyksta savotiškas