Psichologė – apie vaikystėje nepatirto artimo ryšio su tėvais pasekmes: „Obuolys nuo obels toli (ne)rieda“

Aušra Mockuvienė/Pauliaus Rakštiko nuotr.
Aušra Mockuvienė
Šaltinis: Žmonės
AA

Itin dažnai kalbame apie santykį su tėvais. Nors ši tema jau tapo beveik pajuokos objektu ir terapiniu anekdotu, tačiau suprantama, kad ji aktuali mums visiems.

Tai pirminiai santykiai, kuriuose kuriame pasitikėjimą savimi, kitais ir pasauliu, statome pagrindą po kojomis, visu kūnu mokomės patirti, kaip atrodo ryšys tarp žmonių. Ir šios mūsų patirtys, kokios skirtingos bebūtų, tampa pagrindu tolimesniam gyvenimui, santykiui su savimi ir kitais.

Viskas gerai, jei augote iš esmės ar didžiąja dalimi mylinčioje, rūpestingoje, emociškai raštingoje šeimoje, kur jūsų fiziniais ir emociniais poreikiais buvo pakankamai gerai pasirūpinta, kur tėvai galėjo bent daugiau mažiau suprasti ir įvardinti jūsų jausmus ir su jais gyventi.

Deja, daugelis tokiose šeimose neaugo. Patiriantys ar patyrę sunkumus šeimose paprastai jaučiasi vieni su savo skaudžiais patyrimais.

V. Felitti ir Robert Anda dar 1995 m. pradėti neigiamų vaikystės patirčių tyrimai dabar jau atliekami įvairiose šalyse. Jų metu dalyvių klausiama apie tokias neigiamas vaikystės patirtis, kaip emocinis, fizinis ir seksualinis smurtas, fizinis ir emocinis apleistumas ar nepriežiūra, artimųjų psichikos ligos ir priklausomybės, smurto namų aplinkoje stebėjimas, tėvų skyrybos ir pan. Tyrimų rezultatai atskleidža, kad tokios patirtys yra itin dažnos – bent vieną jų patiria du trečdaliai visų tyrimo dalyvių, o bent vienas iš šešių patiria keturias ir daugiau neigiamas patirtis iki sulaukia pilnametystės. 

Kaip gyventi toliau, jei augai nedarnioje šeimoje, kurioje meilės ir gražaus, šilto, artimo santykio nepatyrei? Emocine prasme esi labai alkanas ar net badauji. Visų mūsų bazinis pirminis poreikis – būti išgirstais, priimtais ir pamatytais, būti ryšyje su kitu.

„Obuolys nuo obels toli nerieda”, – sako liaudies išmintis.

„Tas obuolys išaugs į derlingą obelį, kuris nusprendė eiti derlingos žemės ieškoti”, – skelbia terapinės patarlės.

Paprastai nedarniose šeimose augantys vaikai aptinka kokias nors jiems ten fiziškai ir emociškai išgyventi padedančias adaptacijos strategijas. Ir nors yra daug elgesio variantų, sakyčiau yra dvi esminės skirtingos varomosios jėgos ir motyvacijos.

Viena – ir toliau likti po nederlinga obelimi, niekada nepasiduoti ir nenustoti tikėtis, kad vieną dieną ji mane pamaitins. Kita – pagedėti tuo klausimu, kad nukritau ten, kur nukritau, visgi maitintis reikės kitur.

Šių pasirinkimų pasekmės labai skirtingos. Jei liksiu – toliau badausiu, jei keliausiu ieškoti – patirsiu visa tai, ką ir tenka patirti kelionėse: kelią, paieškas, nuotykius, nusivylimus, užsigavimus ir naujas galimybes.

Neretai pastebiu, kad klientai, kurie augdami nedarnioje šeimoje anksti suprato, kad tėvai nepadės, neduos ir nepasirūpins, nusprendę eiti pagalbos ieškoti kitur arba patys pasirūpinti tuo, ko jiems reikia, turi mažesnių sunkumų nei tie, kurie atkakliai likę prie obels ir toliau tikisi rasti tą stebuklingai veikiantį būdą ją prakalbinti.

Žinoma, abi strategijos turi savo kainą. Ir negali neturėti, kai anksti gyvenime patiriame atstūmimą, šaltumą, nepriežiūrą, smurtą ar nedarną. Tačiau tik tuomet, kai nusprendžiame priimti šią realybę ir eiti ieškoti kaip galime pasirūpinti savo poreikiais kitur, atsiranda galimybė gydyti žaizdas ir mokytis kitokio santykių patyrimo.

Depresijos gydymo centro įkūrėja ir psichologė Aušra Mockuvienė

 

Skaitykite daugiau