Pasak psichologės Aistės Diržytės, Vėlinės – tai ne tik tradicija aplankyti artimųjų kapus, bet ir susimąstyti apie gyvenimo trapumą, pasidžiaugti žmonėmis, kurie yra greta mūsų.
- Kartais atrodo, kad žmonės, tvarkydami artimųjų kapus, lenktyniauja tarpusavyje: kieno paminklas didesnis, kieno gėlės brangesnės, gražesnės... Kai kurie nenori varžytis, bet jaučia spaudimą, ypač mažuose miesteliuose: „Ką kaimynai pasakys?..“
- Kapų tvarkymo papročiai atspindi žmonių vertybinius pasirinkimus. Kartais neteisingai akcentuojami tam tikri dalykai: jei gerbiame ir mylime išėjusį artimą žmogų, pagalvokime, ar jo sielai bereikia materialių gėrybių? Juk dažniausiai žmogų valdo noras pasirodyti prieš kitus ar bent neatsilikti, kažkam įrodyti, kad jis yra rūpestingas. Jei tikime, kad dvasia nepaliauja egzistavusi, tai jai reikia ir mūsų meilės, ir mūsų prisiminimo, ir mūsų maldų. Nors pati daug kartų savęs klausiau, ar mirusiesiems apskritai dar ko nors reikia? Juk nė vienas nežinome, kaip būna po mirties... Kartą radau man labai patikusius prasmingus žodžius: „Aš nežinau, ar tu mane dabar girdi, ar tu jauti, ką tau noriu pasakyti, bet jeigu tu girdėtum, jeigu tu jaustum, aš norėčiau tau pasakyti, kad esu tau be galo dėkingas už visas tas dienas ir akimirkas, kai buvome kartu. Už tai, kuo tu buvai, už tai, ką man jautei, už visas tas pamokas, kurias galėjau iš tavęs išmokti, už viską, kas buvai šiame gyvenime.“ Ir net jei nežinome, ar mirusieji gali tokius žodžius pajusti, galime tikėti, kad toks kreipimasis į juos būtų reikalingesnis už prabangiausius antkapius.
- Kitose šalyse neskiriama tiek daug dėmesio kapų tvarkymui, o pas mus žmonės labai dažnai lanko kapus, rūpinasi jais. Daugeliui tai, turbūt, sušvelnina netekties skausmą?
- Negalima smerkti tų, kurie būtent taip išreiškia gedėjimą. Rūpindamiesi kapais, jie tarsi pratęsia rūpinimąsi gyvaisiais. Tai yra viena iš sielvarto įveikimo formų. Tačiau pas mus dar egzistuoja mitas, kad kuo labiau rūpinuosi kapu, tuo labiau liūdžiu ir prisimenu mirusįjį.
- Vėlinės turi dar ir kitą aspektą: žmonės nuvažiuoja į toliau esančias kapines, susitinka su seniai matytais giminaičiais.
Per Vėlines turime progą daugiau pamąstyti apie gyvus artimuosius. Tai tarsi priminimas, kokie brangūs ir svarbūs mums yra artimieji ir kokie dėkingi turime būti gyvenimui, kad jie DAR yra šalia.
- Iš tikrųjų Vėlinės – ne tik mirusiųjų, bet ir gyvųjų pagerbimo diena. Per Vėlines turime progą daugiau pamąstyti apie gyvus artimuosius. Tai tarsi priminimas, kokie brangūs ir svarbūs mums yra artimieji ir kokie dėkingi turime būti gyvenimui, kad jie DAR yra šalia. Kai žmogus miršta, jo artimieji kenčia dar ir dėl to, kad jam nepasakė kažko svarbaus, neparodė savo jausmų ar nepasirūpino juo tinkamai. Dažnai tie neišsakyti žodžiai kaip savotiška kaltė kankina juos metų metus. Kad taip nenutiktų, kiekvienas mūsų žmogiškas ryšys su kitais turėtų būti kupinas šilto dėmesingumo. Aišku, nereikia gyventi su mintimi, kad kiekviena diena jau paskutinė, bet pagalvoti, kad tiek gyvenimas, tiek mūsų ryšiai laikini, yra sveika. Tai padeda labiau branginti savo šeimą, gimines ir draugus. Pati turiu jau garbaus amžiaus tėvelius, jų sveikata silpsta. Nuvažiuoju pas juos kasdien, nes suvokiu, kokia dovana yra tai, jog dar galiu juos pamatyti, išgirsti, pabendrauti, išgerti su jais kavos – juk ateis diena, kai viskas pasikeis...
- Kai anapus išeina ne senelių, tėvų, o jo kartos žmogus, neišvengiamai pagalvojama ir apie savo mirtį.
- Kasdien juk nesusimąstome, kad mūsų buvimas Žemėje baigtinis, bet negerai tas mintis nustumti į šoną. Rytuose yra praktikų, skatinančių sąmoningumą savo paties gyvenimo ir mirties atžvilgiu. Krikščioniškuose kraštuose tas praktikas verta prisiminti bent per Vėlines. Pavyzdžiui, pagalvoti apie tai, kaip norėtumėte praleisti paskutinę gyvenimo dieną, ką šalia trokštumėte matyti, ko būti pasiekę, ką norėtumėte, kad kiti jums jaustų.
- Esate nemažai bendravusi su onkologiniais ligoniais. Ar dauguma jų tikina, kad būtų galėję gyventi kitaip?
- Dažnai teko matyti, kad žmonės susigriebia atsidūrę mirties akivaizdoje, kad tikrai būtų pasirinkę kitas vertybes. Ne vienas sakė: „Bėgau, skubėjau, darbe triūsiau įgyvendindamas daugybę projektų, rinkau faktus, suvedinėjau balansus, bet kažkodėl nesusimąsčiau apie savo gyvenimo projektą. Dabar jau per vėlu galvoti, bet jei turėčiau dar vieną galimybę...“ Tad kol esame sveiki, galėtume pagalvoti, kuria kryptimi juda mano gyvenimas, ar gyvenu taip, kad mirties akivaizdoje būčiau ramus.
Psichologas E. Eriksonas yra sakęs, kad senatvėje mūsų laukia dvi išeitys: integracija (kai žmogus, žvelgdamas į savo gyvenimą, sau pasako, kad yra dėkingas už viską, kas įvyko, nepaisant sunkumų, kančių, klaidų, streso, nes per juos jis patobulėjo) arba neviltis (kai žmogus viskuo nepatenkintas, yra piktas, keikia likimą, jaunimą, valdžią; vadinasi, per gyvenimo krizes jo siela ne augo, o nyko). Juk ir pastebime, kad vieni garbaus amžiaus žmonės tarsi švyti iš vidaus, kiti gi – pikti, pagiežingi, nelaimingi, egoistiški, iš aplinkinių nuolat reikalauja išskirtinio dėmesio.
Kiekvieną dieną kiekvienas galime pasitikrinti, į kurią pusę linkstame. Dienos pabaigoje galime paklausti savęs, ar jaučiu ramybę dėl to, kaip nugyvenau šią dieną, ar neviltį dėl to, kas su manimi įvyko. Per Vėlines būna ypatinga proga pasiteirauti savęs, koks iki šiol buvo ir koks dabar yra mano gyvenimas. Man patinka kartą vienos vienuolės ištarti žodžiai: „Šią akimirką praeities jau nebėra, o ateities – dar nėra. Ir jei gražiai išgyvenu savo dabartį, tai mano praeitis bus kaip gražus sapnas, o ateitis – kaip graži viltis.“ Vėlinės yra puiki proga pažadinti mūsų sąmoningumą mūsų pačių gyvenimo baigtinumo atžvilgiu ir mintyse padėkoti tiems žmonėms, kurių nėra, bet su kuriais mes gyvenome...
Tekstas Dovilės Štuikienės