Psichologas Vitalijus Bogdanovičius: Kai tik suvoksite, kuriam tikslui jums reikia pinigų, jų atsiras

Vitalijus Bogdanovičius. / 15min montažas
Autorius: System
Publikuota: 2016-07-02 19:43
V. Bogdanovičiaus manymu, visų problemų sprendimai yra mūsų rankose, tik kartais patys tampame savo nelaimės priežastimi. Būtent taip yra ir su pinigais. Specialistas turi atsakymus į klausimus, kodėl mums nesiseka tapti turtingais, kodėl geresnį darbą gauna kitas, kodėl nepavyksta išlipti iš finansinių duobių ir dar daugelį kitų klausimų.

Jau kelerius metus Vilniuje reguliariai apsilanko keturių specializacijų gydytojas (greitosios pagalbos, terapeutas, aplinkos apsaugos, ortopedas traumatologas), 47 knygų autorius, Baltijos šalių Pedagoginės akademijos tikrasis narys, M. A. Šolochovo universiteto psichologijos katedros dėstytojas, psichologas iš Sankt Peterburgo (Rusija) Vitalijus Bogdanovičius.

Jis čia atvyksta Žmogaus pažinimo centro „Vaiska“ kvietimu ir jo paskaitose visuomet gausu klausytojų. 25-erių metų darbo patirtį turintis psichologas yra sukūręs savo unikalią darbo metodiką, ją pavadinimo „Sau ir žmonėms“.

– Jūs sakote, kad mūsų finansinės problemos susijusios su mūsų vertybių sistema. Paaiškinkite, ką turite omenyje?

– Mes turime tam tikrą pasaulio suvokimą, tai tarsi filtras, kuris kažką praleidžia, kas jau mums yra pažįstama, patirta, o kažko nepraleidžia. Taip mes daugumą dalykų matome daugmaž realiai. Tačiau kai kuriuos dalykus mes matome iškreiptai, nes tas mūsų pasaulio suvokimas primena tokį tarsi tinklą, kurį mes užmetame ant visko, kas aplinkui vyksta. Kažką padidinam, kažką pamažinam, kažką visai išbraukiame. Taip priimame pasaulį per to „tinklo“ prizmę.

Kažkokie svarbūs dalykai, kurie yra resursai (tarnystė, draugystė, meilė ir pinigai) gali būti priimami adekvačiai, o gali būti priimami hipertrofuotai padidintai ar sumažintai. Atitinkamai mes žiūrime į pinigus, jeigu jau yra iškreiptas jų vaizdas, – tada žiūrime ne kaip į resursą, o kaip į apdovanojimą ar blogio šaltinį. Arba pinigai nesuvokiami kaip resursas, o priimami kaip vertybė pati iš savęs – „jie bus, vadinasi, tada mes visko turėsime“. Vieni pinigus laiko būtinybe, kiti neišvengiamu blogiu. Čia yra gausybė variacijų, nulemtų mūsų iškreipto pasaulio suvokimo.

Pinigai yra žmogaus sukurtas dalykas, jų nėra gamtoje. Elektra, spalvos, santykiai – viskas yra gamtoje. Pinigai yra dirbtinai sukurtas dalykas, todėl ir santykis su jais yra labai specifinis.

Yra labai siaura riba, kuri skiria pasaulį į tai, kas eina į viršų, ir į tai, kas eina žemyn. Iškreiptas pasaulio suvokimo vaizdas leidžia pinigus vertinti kaip blogį, tada stengiamasi būti kuo toliau nuo jų, tada vadovaujamasi posakiu „išgyvensim kaip nors“. Kiti gi galvoja, kad jei turi pinigų, jie gali keisti pasaulį į gerą pusę – tai jau judėjimas į viršų.

Tas pasaulio ir, tuo pačiu – pinigų, suvokimas ateina iš vaikystės ar formuojasi gyvenimo eigoje?

– Tai ateina iš mūsų tolimiausių giminių. Nuostatos, kurias mes gauname karta iš kartos, kaip parodė tyrimai, perduodamos mums per 8–10 kartų. Tai maždaug 300 metų ilgumo istorija. Kaip mūsų tolimi giminaičiai žiūrėjo į pasaulį ir kaip jį vertino, perduodama mums ir atsispindi mumyse, kasdieniuose mūsų veiksmuose, priimamuose sprendimuose, turimame požiūryje į visus aplinkui vykstančius reiškinius. Tai, žinoma, transformuojasi veikiant mūsų išorės aplinkai ir asmeniniam suvokimui.

Išeina toks sudėtingas konglomeratas, kuriame vienu metu gali egzistuoti vienas kitam prieštaraujantys dalykai. Pavyzdžiui, žmogus sako, kad tikrai tikrai nori pinigų, kad suvokia jų svarbą, o kai pradedame aiškintis, tampa akivaizdu, kad jis tik nori svajoti apie pinigus, jis svajotojas.

Čia visuomet padeda klausimas, kam man tie pinigai. Kai žmogus atsako „Kaip tai kam? Tam, kad leisčiau!“, iš karto tam žmogui sakau – jis pinigų neturės.

Kodėl neturės? Reikia konkrečiai suformuluoti, kam bus leidžiami pinigai?

– Taip, reikia aiškiai žinoti, kam bus leidžiami pinigai, apie kuriuos dabar svajojama. Tuo tikslu, beje, puikiai veikia pasąmoninės programos. Juk kaip neretai būna, kai mums labai reikia pinigų, jie iš kažkur lyg ir „nukrinta“. Vadinasi, mes iš tiesų turime potencialą „pasiimti“ pinigus.

O kai mus moko norėti, svajoti apie pinigus, tuomet jų turėsime tik būtiniausiems poreikiams patenkinti. Jeigu yra vidinė prasmė, kodėl man reikia pinigų, tuomet kitas reikalas.

Kai dirbu su žmonėmis ir mes aiškinamės, kam jiems reikia pinigų, jie vardyja, pasakoja, ką su jais darys, ir galiausiai, tampa aišku, kad pinigai reikalingi maksimaliai nepriklausomybei nuo pasaulio. O tada dar pagal vidinių vertybių skalę tampa aišku, ką konkrečiai žmogui reiškia „daryti gerus darbus“. Vienam tai galimybė išpildyti kažkokią vaikystės svajonę, pavyzdžiui, paskraidyti; kitam norėsis sukurti kažką gražaus, kas liktų žmonijai šimtmečiams.

Kai žmogus atsako „Kaip tai kam? Tam, kad leisčiau!“, iš karto tam žmogui sakau – jis pinigų neturės.

Tai teisingas požiūris į pinigus, kai į juos žiūrima kaip į resursą, tam tikrą būtinybę, kurią, netinkamai suvokiant ir naudojant, galima susilaukti blogų pasekmių. Tą žinojo dar senovės graikai, jų turtingumo dievas, vadinamoji turto personifikacija, buvo Plutas (jis yra raišas, todėl ilgai tenka laukti jo ateinant, bet jis turi sparnus, todėl gali iškeliauti ar atvykti pakankamai greitai). Jis turėjo dvi dukras: Beprotybę ir Netvarką. Tokie senovės archetipai atkeliavo iki mūsų, kai nuolat tenka rinktis – ar tu dėl pinigų ar jie dėl tavęs? Tai sudėtingiausia.

TAIP PAT SKAITYKITE: 6 klaidos, kurias darome aptardami darbo užmokestį

Kalbėdamas apie pinigus, jūs žmones skirstote į motyvuotus ir nemotyvuotus. Paaiškinkite plačiau.

– Kažkaip nejučia kolegos psichologai žodį „valia“ pakeitė į žodį „motyvas“. Dabar dažnai sakoma: jeigu žmogui kažko nepavyko pasiekti, vadinasi, buvo blogas motyvas. Taip kažkaip į antrą planą nuėjo tas vidinis impulsas „noriu, galiu, darau“. Bet kad tai įvyktų, reikia turėti ar bent jau žinoti, kokia yra tavo kelrodė žvaigždė. Kelrode žvaigžde turi būti suvokimas, kam man reikalingi pinigai.

Kai tik atsiranda aiškus „kam“, visuomet atsiras ir „kaip“. Kai pinigai imami vertinti kaip resursas, kuris padeda padaryti pasaulį geresniu, tuomet keičiasi ir pasaulio suvokimas, pats pasaulis.

Vieni žmonės sugeba surasti tą „valią“ ar motyvą, o kitiems nuolat reikia spardyti užpakalį. Tad ir vadinu žmones motyvuotais ir nemotyvuotais. Tiesiog tokia yra žmogaus psichologinė struktūra, taip jis mato pasaulį, toks yra jo pasaulio suvokimas.

Kelrode žvaigžde turi būti suvokimas, kam man reikalingi pinigai. Kai tik atsiranda aiškus „kam“, visuomet atsiras ir „kaip“.

Mes iš gamtos negauname pinigų „instinkto“, pinigai – dirbtinė konstrukcija. Todėl kas kartą reikia kažkuo stimuliuoti. Kol esi jaunas, stimuliuoji tą santykį su pinigais vis norėdamas naujų, madingų daiktų; vėliau keičiasi suvokimas ir imi suprasti, kad ne daiktuose esmė, o tame, ką paliksi po savęs. Kai kuriems įdomu pasidaro generuoti idėjas ir jas įgyvendinti pasitelkus pinigus. Tai svarbus momentas, nes vargšai žmonės neturtingi ne dėl to, kad neturi pinigų, o dėl to, kad neturi idėjų. Jie tiesiog žiūri į kažką ir nesugalvoja, kaip tai dar galima būtų realizuoti, įgyvendinti.

Kūrybiški žmonės sukuria tendencijas, madas, naujus prekės ženklus, daugybė žmonių to vedini išleidžia pinigus, taip sukurdami finansinę gerovę idėjų generatoriams. Mes turime nuolat tobulėti, nes kiekvieną dieną sprendžiame vis naujus uždavinius. Tai turi skatinti mus augti.

Dar savo paskaitose sakote, kad ne tik dėl idėjų stygiaus žmogus gali būti neturtingas, bet ir todėl, kad jį paliko gyvybinė energija.

– Dar Sigmundas Freudas rašė, kad pinigai yra mūsų vidinio tonuso, mūsų energijos ekvivalentas. Būnant prie tokio žmogaus, tu matai ne kažkokį dirglumą, o vidinę ramybę, tarsi juo tekėtų kažkoks energijos srautas iš viršaus, ir tau net norisi į tą srautą įsilieti, jauti jo vidinę jėgą, energiją, ramybę. Tai yra komponentai, kurie mums padeda konstruoti teisingus santykius su pinigais.

Kai mes stiprūs, mes pajėgūs naudotis visais resursais, nes mūsų mintys nukreiptos į galvojimą, kaip gyventi sėkmingai.

Čia, aišku, nesunku patekti į tokį lyg ir uždarą ratą. Kai nėra pinigų, žmogus gali smarkiai nuliūsti, pasinerti į labai niūrias mintis, jo energija seks, pinigų tikrai daugiau neatsiras. Išlipti iš tokio rato labai sudėtinga.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Pažiūrėkime į šį reikalą iš fiziologinės pusės.

Kinų medicina sako, kad mūsų kūnu teka 19 energijos kanalų, dalis jų atsakingi už pergyvenimą (jaudinimąsi, nerimą. – Red.), dalis už veiksmus. Energijos mes visada turime daugiau nei užtektinai, tik klausimas, kuriuose kanaluose ji yra. Kai vienodai pasiskirsčiusi energija – mes stiprūs, mes emocionaliai priimame pasaulį, transformuojame ir atiduodame atgal mūsų adekvačią reakciją.

Jeigu mūsų kanalai, atsakingi už jaudinimąsi, yra perpildyti, tai mes jėgų tiems pergyvenimams turime šimtui metų, o veiksmams – ne. O juk viso labo įvyko štai kas: fiziologine prasme mus užvaldė bambėjimas – siaubinga nuodėmė. Žiūri į tokį žmogų ir galvoji, kad jau seniai būtum miręs jeigu taip pergyventum tris metus. O jis tuo gyvena. Šio žmogaus gyvenimas pasikeistų, jei būtų išlygintas energetinis balansas.

  • Tad pirmas patarimas būtų – adekvačiai įvertinkite savo stipriąsias ir silpnąsias puses.
  • Antra, atsiminkite, kad mūsų trūkumai yra mūsų privalumų tęsiniai. Pažiūrėkite, kokių privalumų tęsiniais yra jūsų trūkumai, Ir atitinkamai juos vystykite.

Pavyzdžiui, yra tylus, nuolankus žmogus. Bet jis turi puikų empatijos jausmą, yra jautrus, gerai jaučia ir suvokia žmones. Štai jo stiprybė – juk visi nori kalbėti, o taip mažai norinčių klausytis ir dar suprasti. Taip, jis nemoka greitai judėti, priimti sprendimus, bet kažkam jis gali būti „ausimis, sąžine ir tyliu patarėju“.

Kartais žmonės išgyvena finansines duobes, patyria bankrotus. Kaip vertinate šias situacijas?

Jeigu mūsų kanalai, atsakingi už jaudinimąsi, yra perpildyti, tai mes jėgų tiems pergyvenimams turime šimtui metų, o veiksmams – ne.

– Egzistuoja priežasties ir pasekmės dėsnis, tai nenutiko staiga, iki tol buvo eilė įvykių, atvedusių iki to bankroto.

Mokykla, kuriai aš priklausau, teigia, kad nauji šansai mums suteikiami nemalonumų pavidalu. Todėl didelės finansinės nesėkmės atveju yra galimybė pagalvoti, ar ten tu ėjai, ar teisingai ėjai. Tuo tikslu reikia rašiklio, popieriaus lapo ir gebėjimo analizuoti.

Jei negali pats, paprašyk to, kuris gali padėti suvokti buvusias klaidas. O paskui viskas priklauso nuo žmogaus lankstumo ir gebėjimo priimti savo paties klaidas. Klaidas reikia vertinti ne kaip katastrofą, gyvenimo bausmę, o tiesiog kaip mokyklos laikais eilinį dvejetą trimestre. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, bėda, bet nieko reikšmingo, tiesiog priverčia susimąstyti dėl tolimesnio savo elgesio.

Bet kokius sunkumus, kurie kyla sprendžiant kažkokią užduotį, reikia įrašyti į užduotį kaip sąlygą. Pavyzdžiui, dviratininkas važiuoja iš punkto A į punktą B, pakeliui jis užeis pavalgyti pyragėlių, kadangi jis tiksliai nežinos, kur yra tie gardūs pyragėliai, jam teks kelis kartus stoti, kad pasiklaustų. Todėl sprendžiant šį uždavinį, kada dviratininkas pasieks tašką B, mes turime įvertinti ir tą pyragėlių paiešką, tam skirtą laiką.

Sutinku, kad ieškoti kaltų kituose yra labai įtraukiantis užsiėmimas, bet mano patarimas – visose nesėkmėse reikia ieškoti asmeninių klaidų, net jeigu žmogų apgavo, išdavė ar kitaip nuskriaudė. Jis pats tiems žmonėms leido su savimi taip pasielgti. Net jeigu vyksta globalūs pasauliniai procesai (finansinė krizė ar visus be išimties apgaudinėjanti turgaus pardavėja), vis tiek reikia ieškoti, kas su tavimi yra negerai.

Pinigus galima gauti tik iš žmonių. Gauti galima 3 būdais: pavogti, užsidirbti arba gauti. Tad turime du variantus santykiuose su pinigais: arba didinam savo kvalifikaciją, arba gerinam tarpusavio santykius su žmonėmis, nes bendravimas irgi parduodamas. Juk iš esmės apie 95 proc. darbų – tai bendravimas, santykių kūrimas. Jeigu moki bendrauti, tarp konkurentų jau turi privalumą. Kai su žmogumi malonu bendrauti, turėti reikalų, jis visuomet bus laimėtojas. Mes visuomet esame tarp šių dviejų polių – bendravimas ir profesionalumas – tai mūsų resursai. Tereikia galvoti, kaip tai galima paversti pinigais.

– Gal turi būti žmogaus gyvenime ir tokių periodų, kai galvoji „na ir nereikia man tų pinigų, būsiu vargšas ir nelaimingas“? Sėdi, liūdi ir nieko nedarai.

Visose nesėkmėse reikia ieškoti asmeninių klaidų, net jeigu žmogų apgavo, išdavė ar kitaip nuskriaudė. Jis pats tiems žmonėms leido su savimi taip pasielgti.

– Tai labai įtraukia. Kai įkrenti į duobę, visuomet labai sunku nekasti giliau, o lipti iš jos. Yra nuostabus personažas Miunhauzenas, kuris pats save ištraukė iš duobės. Labai psichologiškai teisinga nuostata. Jeigu negali ištraukti, tai bent atsistok nuošaly ir stebėk situaciją bei pradėk dirbti su savimi.

Vienas geriausių būdų nutraukti nesibaigiančią grandinę „liūdnos mintys sukelia liūdną nuotaiką – liūdna nuotaika sukelia liūdnas mintis“ – tiesiog padaryti keletą fizinių pratimų. Jie turi stebuklingą gydančią galią nuo visų tų liūdnumų.

Profesionalūs plaukikai turi patarimą: jei įtraukia verpetas, tai pasiekus kojomis dugną, reikia atsispirti ir plaukti į šoną, ne į viršų. Kodėl į šoną? Nes bet koks sprendimas – tai kūrybiškas požiūris į standartines jums situacijas. Elgdamasis standartiškai tu jau atsidūrei toje duobėje, dabar tau reikia bet kokių nestandartinių veiksmų. Net jeigu jūsų veiksmas bus visiškai kvailas, jis virs patirtimi. O patirtį mes kaupiame tada, kai negauname to, ko norime.

Ji24.lt

Naujausi straipsniai